Kate Moss: Labirintas

Vartų sargybinis — tikras vargšas: kosčiojantis, krenkščiantis, susisukęs į savo apsiaustą taip, kad matyti tik nosies galiukas ir antakiai. Jis visiškai nenusiteikęs bendrauti ir mėgina apsimesti, kad nepastebi Alaisos. Ji sužvejoja savo piniginėje monetą. Nė nepažvelgęs į ją, sargybinis pagriebia monetą purvina ranka, dantimis ją patikrina, atšauna sklendes ir praveria vartus tiek, kad užtektų prasmukti.

*

Prie pilies prieigas saugančio barbakano leidžiasi status ir akmenuotas takas. Jis driekiasi tarp dviejų aukštų medinių palisado sienų, tad einant juo beveik ničnieko nematyti. Tačiau Alaisa leidžiasi žemyn nekliūdama — ji jau daug kartų ėjo šiuo keliu iš Aukštutinio miesto ir žino kiekvieną įdubą bei gūbrį. Vandens nuotėkio taku ji aplenkia medinio apvalaus ir žemo, tarsi būtų pritūpęs, bokšto pamatą.

Gervuogynai braižo kojas, į drabužius kimba spygliai. Kol ji galiausiai nusileidžia, apsiausto kraštai įmirksta nuo žolės braukiama rasa ir nusidažo sodria purpuro spalva. Sudrėkę patamsėja odiniai sandalai.

Ištrūkusi iš apsauginių sienų šešėlių, Alaisa džiaugsmingai atsidūsta ir žengia į platų ir atvirą pasaulį. Tolumoje virš Juodųjų kalnų pakibusi balkšva liepos migla. Ties horizontu švintantis dangus išraižytas rožiniais ir purpuriniais gaisais.

Žvelgdama į besidriekiantį, kiek akis užmato, tobulą miežių, avižų ir kviečių laukų bei miško skiautinį, Alaisa jaučiasi, tarsi prie jos subėgtų ir ją apgobtų visa praeitis. Dvasios, draugai ir vaiduokliai tiesia į ją rankas, šnibžda apie savo gyvenimus, dalijasi su ja paslaptimis. Svajodama apie gyvenimo paruoštas staigmenas, ji jaučia visus kadaise stovėjusius ant šios kalvos ir visus, kas dar čia ateis.

Alaisa niekuomet nekeliavo už vikonto Trenkavelio žemės ribų. Jai būtų sunku įsivaizduoti Paryžių, Amjeną ar Šartrą — pilkus miestus šiaurėje, kur gimė jos motina. Tai tik pavadinimai, bespalviai ir šalti žodžiai, šiurkštūs tarsi šiauriečių kalba — langue d’oil Nors ir neturėjo su kuo palyginti, ji buvo tikra, kad laikui nepavaldžiam ir bekraščiam Karkasonos kraštovaizdžiui grožiu neprilygtų niekas.

Alaisa leidžiasi kalno šlaitu vingiuodama tarp krūmų, kol pasiekia kemsynus pietiniame Odo upės krante. Sudrėkęs sijonas limpa prie blauzdų, priversdamas kartkarčiais kluptelėti. Ji suvokia jaučianti nerimą, pastebi einanti greičiau nei paprastai ir supranta kažko besisauganti. Žako ar Beranžė perspėjimai negalėtų būti jaudulio priežastis — juk jie visada pasirengę dėl jos nerimauti. Tačiau ji jaučiasi vieniša ir pažeidžiama.

Prisiminus pirklio pasakojimą apie kitame krante esą matytą vilką — dar tik praėjusią savaitę — jos ranka siekteli prie juosmens kybančio durklo. Visi sakė, kad pirklys tauškia niekus. Šiuo metų laiku tai geriausiu atveju galėtų būti lapė ar laukinis šuo. Tačiau dabar čia, toli nuo visų, pasakojimas atrodo gerokai įtikinamesnis. Vėsi durklo rankena šiek tiek atgaivina.

Akimirką Alaisa pajunta pagundą grįžti. Nebūk tokia bailė . Ji eina toliau. Kartą ar du atsigręžia į įvairius garsus, tačiau tai tik paukščio sparnų plastelėjimai ar seklumoje besipliuškenantis upinis ungurys.

Pamažu, einant pažįstamu taku, nerimas tirpsta. Plati ir sekli Odo upė su atsišakojančiais intakais primena plaštakos gyslų raštą. Virš vandens tvyro perregima priešaušrio migla. Žiemą upė, kai į ją plūsta lediniai kalnų upeliai, tampa srauni ir veržli. Tačiau ši vasara sausa ir upės tėkmė gerokai sulėtėjusi. Srovė vargiai bepasuka druskos malūnus. Pritvirtinti prie krantų storomis virvėmis, jie atrodo lyg medinis nugarkaulis upės viduryje.

Kadangi dar anksti, Alaisa pasuka trumpesniu keliu per dumbliną plynę, kurioje įdienojus tamsiais debesimis susispies musės ir uodai. Takas pažymėtas baltų akmenų krūvelėmis, saugančiomis keliautojus nuo klastingos pelkės spąstų. Atsargiai eidama taku ji pagaliau atsiduria prie miško, į kurį atsiremia vakarinės Aukštutinio miesto sienų prieigos.

Jos kelionės tikslas — nedidukas uždaras užutekis, kurio paunksnėje glaudžiasi patys geriausi augalai. Vos tik atsidūrusi po medžiais, Alaisa sulėtina žingsnį ir atsiduoda vienumai. Pakėlusi skersai tako nukarusią gebenę, ji įtraukia samanomis ir lapais kvepiančio oro.

Miške nematyti jokių žmogaus veiklos ženklų, tačiau gausu visokiausių garsų ir atspalvių. Oras tiesiog virpa nuo varnėnų, karetaičių ir čivylių klegesio. Po kojomis traška sausos šakelės, šlama minami lapai. Pakrūmėmis kartkarčiais švysteli kiškio, neriančio į geltonais, purpuriniais ir mėlynais vasaros gėlių žiedais išmargintą augaliją, uodega. Aukštai išsikerojusiose pušyse raudonskvernės voverės gliaudo riešutus žerdamos žemėn smulkias, kvapias aiženas.

Alaisa sukaito, kol pasiekė mažą progumą, iš kurios galima patekti prie upės. Atsikvėpusi ji padeda savo krepšį ir pamasažuoja rankenos nuspaustą dilbį. Nusivilkusi apsunkusį apsiaustą, pakabina jį ant žemai nulinkusios gluosnio šakos, nosinaite nusišluosto veidą ir kaklą. Vėsioje medžio drevėje paslepia vyną.

Tolumoje į viršų kyla išlakios Komtalio pilies sienos. Vaiskaus dangaus fone matyti aukšto Pintos bokšto siluetas. Alaisa pagalvoja apie tėvą — ar jis jau pabudęs? Gal jau aptarinėja reikalus vikonto menėje? Jos žvilgsnis nukrypsta į kairę nuo sargybos bokšto, ieškodamas pažįstamo lango. Ar Gijomas dar miega? Gal jau nubudo ir nustebo neradęs jos šalia?

Žvelgdama pro žalią lapų maršką ji visuomet stebėjosi, kaip arti pilis. Du tokie skirtingi pasauliai: taip greta ir tokie tolimi. Komtalio pilies koridoriuose ir kiemuose viešpatauja sambrūzdis ir klegesys. Jokios rimties. Čia, miško ir pelkės būtybių pašonėje, tvyro beribė ir belaikė tyla.

Čia ji jaučiasi esanti namie.

Alaisa nusispiria odinį apavą. Žolė maloniai vėsina ir drėkina kojų tarpupirščius ryto rasa, kutena padus. Akimirkos pasitenkinimas nubraukia visas mintis apie pilį ir namus.

Alaisa atsineša įrankius prie vandens. Pakrantės seklumoje auga vaistinė šventagaršvė. Tvirti augalo stiebai atrodo lyg pagal komandą pakrantės dumble išsirikiavę kareiviai. Ryškiai žali lapai, kai kurie didesni už delną, meta ant vandens blankų šešėlį.

Niekas geriau už šventagaršvę neišvalo kraujo ir neapsaugo nuo užkrato. Jos draugė ir auklėtoja Esklarmondė išūžė jai ausis mokydama, kaip svarbu nuolatos, kai tik pasitaiko proga, rinkti gydomąsias žoles vaistams ir kompresams. Jeigu mieste šiandien ir nesiaučia ligos, kas žino, kaip bus rytoj? Liga ar negalia gali ištikti bet kada. Kaip ir viskas, ką sakydavo Esklarmondė, tai buvo išmintingas patarimas.

Pasiraitojusi rankoves Alaisa pasuka makštį laikantį diržą aplink juosmenį, kad durklas atsidurtų už nugaros ir netrukdytų dirbti. Surišusi plaukus, kad jie nekristų ant veido, ji pasikaišo sijoną ir pasiruošia bristi į upę. Nuo staigaus čiurnas nutvilkiusio šalčio pašiurpsta oda, ji giliau įkvepia.

Alaisa vandenyje sudrėkina audeklo atraižas ir patiesia jas eilute ant kranto. Ji pradeda darbą kasdama augalo šaknis mentele. Netrukus pirmasis augalas šliurpsėdamas atsisveikina su upės vaga. Išvilkusi jį ant kranto, ji mažu kirvuku sukapoja jį dalimis, šaknis suvynioja į audeklą ir lygiai sudėlioja krepšio dugne. Tada į kitą audeklo atraižą suvynioja pipirų aromatą skleidžiančius geltonai žalius žiedynus ir sudeda į savo odinį maišelį. Išmetusi lapus ir stiebų likučius, ji grįžta į vandenį ir imasi kito augalo. Netrukus jos rankos nusidažo žaliai, išsidumbluoja net iki pečių.