Kate Moss: Labirintas

Dabar Alaisa pastebėjo, koks jis pavargęs ir susirūpinęs. Kad ir kaip jis stengėsi nuslėpti, Alaisa matė, kad jos neviltis išmušė tėvą iš vėžių. Jo kaktą išvagojo gilios raukšlės. Kaip ji anksčiau nepastebėjo smilkiniuose atsiradus žilų sruogų?

— Dar nemačiau tavęs, praradusios amą, — tarė jis, mėgindamas nutraukti tylą. — Kada gi pasakysi, kas atsitiko, ė?

Meilės ir pasitikėjimo kupina tėvo išraiška pervėrė širdį.

— Bijau, kad supyksi. Be jokios abejonės, taip ir turėtų būti.

Jis pažvelgė atidžiau, tačiau vis dar tebesišypsojo.

— Pažadu, kad nekoneveiksiu tavęs. Kalbėk gi, maldauju.

— Net jeigu pasakysiu, kad buvau prie upės?

Jis patylėjo ir tvirtu balsu atsakė:

— Taip.

Greičiau prasidės , greičiau pasibaigs.

Alaisa sunėrė rankas ant kelių.

— Šį rytą, auštant, aš nuėjau prie upės, į vietą, kur dažnai renku augalus.

— Viena?

— Taip, viena, — atsakė ji, stengdamasi atremti įdėmų žvilgsnį. — Žinau, ką pažadėjau, tėve, ir prašom atleisti už pažado laužymą.

— Pėsčiomis?

Ji linktelėjo ir palaukė, kol jis mostelėjimu parodys tęsti.

— Šiek tiek ten užtrukau, tačiau žmonių nebuvo. Jau dėjausi daiktus eiti atgal, kai pamačiau kažką vandenyje, lyg drabužių ryšulį, geros kokybės audeklo. Iš tikro... — Alaisa vėl sukūkčiojo ir išbalo, — iš tikro tai buvo kūnas. Vyras, gerokai pagyvenęs, tamsiais garbanotais plaukais. Pirmiausia pamaniau, kad nuskendęs. Sunku buvo ką įžiūrėti. Tada pamačiau, kad jo gerklė perrėžta.

Tėvo pečiai įsitempė.

— Nelietei kūno?

Alaisa papurtė galvą.

— Ne, tačiau... — Ji sutrikusi nuleido akis. — Mane taip išgąsdino tai, ką radau, kad pamečiau galvą, viską palikusi leidausi bėgti. Galvojau tik kaip kuo greičiau ištrūkti iš ten ir papasakoti, ką mačiau.

Tėvas vėl suraukė antakius.

— Ar tave kas nors matė?

— Nebuvo nė gyvos dvasios, visiškai tuščia. Tačiau išvydusi negyvėlį išsigandau, kad žmogžudžiai gali būti kažkur netoliese. — Jos balsas suvirpėjo. — Atrodė, kad mane kažkas stebi...

— Ar tau neatsitiko nieko blogo? — paklausė jis atidžiai rinkdamas žodžius. — Ar niekas tavęs nelietė? Neužgavo?

Staiga paraudę skruostai išdavė ją supratus, ką tėvas turi omenyje.

— Jeigu kas ir nukentėjo, tai tik mano puikybė. Ir dar... netekau tavo malonės.

Tėvo veide ji pastebėjo palengvėjimą. Jis nusišypsojo ir pirmą kartą nuo pokalbio pradžios ji ne tik matė, tačiau ir jautė tėvą besišypsant.

— Gerai, — tarė jis pamažu atsikvėpdamas. — Jeigu pažvelgsime pro pirštus į tavo neatsargumą, į tai, kad nepaklusai man... pasielgei teisingai man viską papasakodama.

Savo milžiniškais delnais jis suėmė jos rankas, paskandindamas juose smulkučius jos pirštus. Jo oda buvo švelni lyg gerai išdirbta zomša.

Alaisa nusišypsojo jausdama dėkingumą už išgirstą priekaištą.

— Tėve, aš atsiprašau, tikrai norėjau laikytis pažado, tačiau aš...

Jis mostelėjo ranka lyg nugindamas atsiprašymą šalin.

— Daugiau apie tai nekalbėsime. Tam nelaimėliui niekuo nebegalime padėti. Vagys jau bus seniai dingę. Juk nesisukios aplinkui laukdami, kol kas atskleis jų nusikaltimą.

Alaisa sustingo. Tėvo pastabos užgavo kažką, ko ji dar negalėjo visiškai aiškiai suvokti. Ji užsimerkė. Įsivaizdavo save stovinčią šaltame vandenyje, ištiktą negyvėlio sukelto siaubo.

— Tai labai keista, — pamažu prabilo ji. — Manau, jie nebuvo plėšikai. Jie nepaėmė jo dailaus ir vertingo apsiausto. Be to, jis dėvėjo papuošalus — auksines apyrankes, žiedus. Juk vagys būtų viską surinkę.

— Sakei, kad nelietei kūno, — tarė jis griežtai.

— Taip, neliečiau. Tačiau po vandeniu mačiau jo rankas. Mačiau brangakmenius. Tiek daug žiedų... Auksinė apyrankė iš sujungtų žiedelių, grandinėlė ant kaklo. Kas gi paliktų tokias brangenybes?

Alaisa vėl pratrūko, prisiminusi į ją besitiesiančias išburkusias, tarsi vaiduoklio, rankas ir pasruvusią žaizdą bei baltas kaulo atplaišas, kur turėjo būti vyriškio nykštys. Pradėjo svaigti galva. Atsirėmusi į šaltą drėgną sieną, Alaisa įsitvėrė į tvirtą suoliuko medį ir pasistengė susitvardyti, traukdama į nosį aštrų statinaičių aromatą. Pamažu svaigulys atlėgo.

— Kraujas nebėgo, — pridūrė ji. — Atvira žaizda, raudona, tarsi mėsos gabalas. — Ji sunkiai nurijo. — Jo nykščio nebuvo, jis buvo...

— Nebuvo? — sukluso tėvas. — Ką turi omenyje — nebuvo nykščio?

Alaisa nustebusi atsigręžė, išgirdusi netikėtą balso intonacijos pokytį.

— Jo nykštys buvo nupjautas. Nurėžtas per kaulą.

— Kurios rankos? — paklausė tėvas, neslėpdamas, kaip svarbu jam tai žinoti. — Prisimink, tai svarbu.

— Aš ne...

Jis nebeklausė.

— Kurios rankos? — vėl pasigirdo primygtinis klausimas.

— Kairės, jo kairės rankos, esu tikra. Tai buvo mano pusėje, jis gulėjo galva prieš srovę.

Peletjė nužingsniavo skersai rūsį šaukdamas Fransua ir plačiai atlapodamas duris. Alaisa taip pat pašoko ant kojų, sutrikusi dėl tėvo reakcijos ir su baime laukdama, kas bus toliau.

— Kas atsitiko? Pasakyk man, maldauju. Kodėl taip svarbu, ar dešinė, ar kairė ranka?

— Fransua, tuoj pat paruošk žirgus. Mano bėrį, ponios Alaisos šyvį ir pasibalnok ką nors sau.

Fransua išliko santūrus kaip visada.

— Supratau, mesire. Ar toli vykstame?

— Tik prie upės, — atsakė jis mostelėdamas tarnui eiti. — Paskubėk. Paimk mano kardą ir švarų apsiaustą poniai Alaisai. Susitiksime prie šulinio.

Kai tik Fransua nutolo tiek, kad nebebuvo girdėti, Alaisa puolė prie tėvo. Tačiau jis šaltai ją atstūmęs nuėjo prie statinaičių ir drebančia ranka įsipylė vyno. Tirštas raudonas skystis išsiliejo per puodelio kraštą ir išsitaškė ant stalo tamsiai nudažydamas medį.

— Tėve, — maldavo ji, — pasakyk, kas yra. Kodėl mes turime joti prie upės? Argi tau derėtų tuo rūpintis? Liepk vykti Fransua. Aš galėsiu parodyti jam kur.

— Nesupranti.

— Tai paaiškink man. Aš suprasiu, gali manimi pasikliauti.

— Turiu pats pamatyti kūną, noriu pažiūrėti, ar...

— Ar kas? — nekantraudama perklausė Alaisa.

— Ne, ne, — atsisakė jis aiškinti purtydamas savo didelę lyg meškos galvą. — Tai ne tau...

Peletjė nutilo.

— Tačiau...

Peletjė, vėl suvaldęs savo jausmus, pakėlė ranką.

— Viskas, Alaisa. Turi manęs klausyti. Jeigu paaiškinimai tau kuo nors padėtų, tai paaiškinčiau. — Jis atkišo jai puodelį. — Išgerk. Gėrimas sustiprins tave, įkvėps drąsos.

— Aš nebijau, — pasipriešino ji, įsižeidusi, kad jos neklusnumas buvo palaikytas bailumu. — Aš nebijau žiūrėti į numirėlius. Mane išgąsdino netikėtumas. — Ji padvejojo. — Tačiau maldauju, mesire, pasakyti man, kodėl...

Peletjė atsigręžė.

— Užteks, nutilk.

Alaisa atsitraukė, lyg jis būtų jai sudavęs.

— Atleisk, — jis tučtuojau atsiprašė. — Kažkas mane apsėdo. — Jis ištiesė ranką ir palietė jos skruostą. — Niekas negalėtų norėti ištikimesnės dukros, kuria galima taip pasikliauti.

— Tai kodėl man neatskleidi visko?

Jis dar akimirką padvejojo ir Alaisai pasirodė, kad jau įtikino jį prabilti. Tada jo veidą vėl staiga užsklendė pažįstama niūra.

— Turi sekti paskui mane, — pasigirdo duslus balsas. — Visa kita mano rankose.

*

Šv. Nazarijaus katedros varpai skambino terciją, kai jie išjojo pro vakarinius Komtalio pilies vartus.