Kate Moss: Labirintas

Priekyje jojo tėvas, už jo — Alaisa, o Fransua sekė iš paskos. Alaisa jautėsi draskoma kaltės dėl to, kad savo veiksmais paskatino tokį keistą tėvo elgesio pokytį, o nesugebėjimas suprasti jį kėlė neviltį.

Jie pamažu leidosi siauru, sudžiūvusiu purvu nuklotu takeliu, kilpomis vinguriuojančiu nuo stataus šlaito už tvirtovės sienų, ir pasiekę lygumą pasileido ristele. Jie jojo paupiu prieš srovę. Įjojus į raistą, saulė negailestingai svilino nugaras, spiečiai mašalų ir pelkių musių telkėsi virš upeliukų ir stovinčio vandens akivarų. Žirgai trypė kanopomis ir mosavo uodegomis bergždžiai mėgindami nuvyti tuntus kandžių vabzdžių, savo geluonimis varstančių jų ploną vasarinį kailį.

Alaisa stebėjo kitame Odo upės krante, ūksmingoje seklumoje, iki pusiaujo įsibridusias rūbus skalbiančias moteris, kurios vietoj kultuvės naudojo pilkus plokščius upės akmenis. Vieninteliu mediniu tiltu, jungiančiu raistą ir kaimus, esančius į šiaurę nuo Karkasonės, su priemiesčiais, monotoniškai dardėjo ratai. Pėstieji kirto upę brisdami per seklumą: vieni nešėsi ant pečių vaikus, kiti varėsi ožkas ar mulus — valstiečiai, ūkininkai ir pirkliai nenutrūkstamu srautu judėjo į turgų pagrindinėje aikštėje.

Raiteliai tylėjo. Iš atviros laukymės įjojus į raisto gluosnių paunksnę, Alaisa paskendo mintyse. Raminama pažįstamų ritmingų žirgo judesių, paukščių čiulbesio ir nendrynuose išsibarsčiusių cikadų dūzgesio, ji kone pamiršo iškylos tikslą.

Alaisa atgavo žadą tik pamiškėje. Raiteliai išsirikiavo vorele, vinguriuojančia tarp medžių. Atsisukęs tėvas nusišypsojo. Alaisa pajuto dėkingumą. Apimta nerimo, ji jautėsi kaip ant adatų, ieškodama aplinkoje mažiausių bėdos ženklų. Raisto gluosnių šakos atrodė grėsmingai pakibusios raiteliams virš galvų, ji įsivaizdavo tamsiuose šešėliuose reginti akis, stebinčias juos ir laukiančias. Menkiausias šnaresys miško paklotėje, mažiausias paukščio sparnų plastelėjimas vartė jos širdį kūliais.

Alaisa nežinojo, ko tikėtis, tačiau laukymė, atvykus raiteliams, buvo tyli ir rami. Alaisos krepšys stovėjo po medžiais, kur ir buvo jį palikusi. Iš drobės atraižų kyšojo augalų stiebai. Ji nulipo nuo žirgo ir padavusi vadžias Fransua nuėjo prie vandens. Įrankiai taip pat gulėjo, kur ir buvo juos padėjusi.

Alaisa krūptelėjo tėvui palietus alkūnę.

— Parodyk, — tarė jis.

Netardama nė žodžio, ji nuvedė tėvą pakrante iki lemtingos vietos. Pradžioje ji nieko neįžiūrėjo ir akimirką net pagalvojo, ar nebus jai prisisapnavęs blogas sapnas. Tačiau tuojau išvydo nendryne plūduriuojantį kūną, kuris buvo nuplaukęs kiek aukščiau.

— Štai, prie taukės, — parodė ji.

Apstulbusi ji žiūrėjo, kaip tėvas, užuot pasiuntęs Fransua, pats nusimetė apsiaustą ir įbrido į upę.

— Niekur neik, — šūktelėjo jis per petį.

Alaisa atsisėdo ant kranto ir prispaudusi kelius prie smakro žiūrėjo į tėvą, brendantį gilyn į upę, visiškai nekreipiantį dėmesio į per batų viršų besiliejantį vandenį. Priartėjęs prie negyvėlio, jis sustojo ir išsitraukė kardą. Akimirką padvejojęs — lyg norėdamas pasiruošti blogiausiam — Peletjė kardo smaigaliu atsargiai iškėlė lavono kairiąją ranką iš vandens. Išniekinta ranka, pamėlusi ir išburkusi vandenyje, akimirką pagulėjo ant geležtės, tada, lyg gyva, slystelėjo sidabro ašmenų plokštuma link rankenos ir dusliai kliūstelėjo į upę.

Paslėpęs kardą makštyje, Peletjė pasilenkė ir apvertė lavoną. Aplink kūną audringai suteliūskavo vanduo, sunkiai klesčiojanti galva, atrodė, norėjo visiškai atitrūkti nuo kaklo.

Alaisa greitai nusisuko. Ji nenorėjo matyti sustingusios mirties išraiškos nepažįstamojo veide.

*

Jojant atgal į Karkasoną, tėvo nuotaika visiškai pasikeitė. Buvo matyti aiškus palengvėjimas, lyg didžiulė našta būtų nukritusi nuo jo pečių. Jis dalijosi lengvomis pastabomis su Fransua ir užjaučiamai šypsojosi kiekvieną kartą Alaisai pagavus jo žvilgsnį.

Nors buvo pavargusi ir išsekinta nevilties dėl to, kad nesugeba suprasti, kas vyksta, Alaisa buvo rami. Jodama šalia tėvo ji jautėsi lyg senais gerais laikais, kai jiems niekas nekliudė džiaugtis vienas kito draugija.

Pasukus tolyn nuo upės, į kalną link tvirtovės, Alaisa nebegalėjo suturėti savo smalsumo. Sutelkusi visą drąsą, ji uždavė tėvui klausimą, kuris sukosi ant liežuvio galiuko nuo pat tada, kai jie išvyko.

— Ar sužinojai, ką norėjai sužinoti?

— Taip.

Alaisa luktelėjo ir suprato, kad paaiškinimą reikės traukti žodis po žodžio.

— Tai ne jis, ar ne?

Tėvas rūsčiai žvilgtelėjo į ją.

Tačiau ji neatlyžo.

— Iš mano pasakojimo tu susidarei įspūdį, kad šis žmogus gali būti tavo pažįstamas? Dėl to norėjai pats pamatyti kūną?

Iš spindesio tėvo akyse Alaisa suprato esanti teisi.

— Pamaniau, kad galbūt jį pažįstu, — galiausiai atsakė jis. — Dar iš Šartro. Maniau, tai mano bičiulis.

— Tačiau jis žydas.

Peletjė kilstelėjo antakius.

— Taip, tikrai.

— Žydas draugas? — perklausė ji.

Atsakymo nepasigirdo, tačiau Alaisa buvo atkakli.

— Tai ne jis, ne tavo bičiulis?

Šį kartą Peletjė nusišypsojo.

— Ne, ne jis.

— Tai kas tada?

— Nežinau.

Alaisa šiek tiek patylėjo. Ji buvo įsitikinusi, kad tėvas niekada nėra pasakojęs apie tokį bičiulį. Tėvas buvo geras, pakantus žmogus, tačiau jeigu jis būtų minėjęs bičiulį iš Šartro, žydą, ji tikrai nebūtų pamiršusi. Gerai žinodama, kad remti tėvą prie sienos beprasmiška, ji pamėgino pakeisti taktiką.

— Tai juk ne apiplėšimas? Buvau teisi?

Tėvas, regis, lengviau atsiduso pasigirdus šiam klausimui.

— Ne, jį norėta nužudyti. Žaizda pernelyg gili, apgalvota. Be to, paliktos beveik visos brangenybės.

— Beveik visos? — Tačiau Peletjė neatsakė nieko. — Gal jiems sutrukdė? — mėgino vynioti kamuoliuką Alaisa.

— Nemanau.

— Gal jie ieškojo ko nors ypatingo?

— Viskas, Alaisa, tau nedera būti tokiai įkyriai.

Ji buvo besižiojanti nenorėdama paleisti iš rankų siūlo, tačiau tuoj nutilo. Pokalbis aiškiai baigtas. Jai daugiau nieko nepavyks išpešti. Geriau palaukti, kol tėvas bus nusiteikęs kalbėti. Likusį kelią raiteliai jojo tylėdami.

Akiratyje pasirodžius vakariniams vartams, Fransua nujojo į priekį.

— Patarčiau niekam neminėti mūsų rytinės iškylos, — paskubomis tarė tėvas.

— Netgi Gijomui?

— Tavo vyras nenudžiugtų sužinojęs, jog be palydos iškylavai prie upės, — pasigirdo sausas atsakymas. — Gandai sklinda greitai. Geriau pailsėk ir pasistenk kuo greičiau pamiršti šį nemalonų įvykį.

Alaisa atrėmė aštrų tėvo žvilgsnį nekalta veido išraiška.

— Žinoma, kaip pasakysi. Duodu žodį, daugiau su niekuo apie tai nekalbėsiu, tik su tavimi.

Peletjė dar padvejojo, lyg nujaustų, kad jį mėgina užliūliuoti, tačiau netrukus nusišypsojo.

— Tu paklusni dukra. Žinau, kad galiu tavimi pasikliauti.

Alaisa, negalėdama susivaldyti, išraudo. 4 SKYRIUS

Ant tavernos stogo įsitaisęs berniukas gintarinėmis akimis ir šiaudų spalvos plaukais atsigręžė į triukšmo pusę.

Prisigrūdusiomis Aukštutinio miesto gatvėmis nuo Narbono vartų pusės šuoliais lėkė pasiuntinys, visiškai nepaisydamas besipainiojančiųjų kelyje. Pasipiktinę vyrai grasino išmesią jį iš balno. Moterys vos spėdavo pagriebti vaikus iš po dundančių kanopų. Du nuo grandinės nutrūkę šunys metėsi ant žirgo lodami ir urgzdami, taikydamiesi įsikibti į užpakalines kojas. Raitelis nekreipė į juos jokio dėmesio.