Kate Moss: Labirintas

— Res , — atsakė ji greitai, — nieko.

Aukštai virš visų paukščiai skrido savo keliu, nesirūpindami žmonių pasauliu, kol beliko vos taškeliai danguje. 5 SKYRIUS

Kai Alaisa galiausiai atsikratė savo ištikimojo šešėlio ir grįžo į Komtalio pilį, varpai Šv. Nazarijaus katedroje jau skambino vidurdienį.

Ji buvo išsekusi ir lipdama laiptais kelis kartus suklupo — jie atrodė gerokai statesni nei visada. Ji tenorėjo atsigulti savo menėje ir niekieno netrukdoma pailsėti.

Radusi menės duris uždarytas, Alaisa nustebo. Šiuo metu čia jau turėjo būti besitvarkantys tarnai. Tačiau užuolaidos aplink lovą buvo vis dar užtrauktos. Prietemoje prie židinio ant žemo stalelio Alaisa pamatė savo krepšį, kur jos prašymu jį paliko Fransua.

Padėjusi sūrio lentelę ant naktinio stalelio ji nuėjo atidaryti langinių. Langas jau seniai turėjo būti atvertas menei išvėdinti. Į vidų įsiveržė dienos šviesa, išryškindama dulkių sluoksnį ant baldų ir išskydusias užuolaidų vietas.

Alaisa grįžo prie lovos ir atitraukė užuolaidas.

Nustebusi ji išvydo Gijomą tebegulintį, miegantį, kaip buvo palikusi jį išeidama prieš aušrą. Ji kone aiktelėjo iš nuostabos. Gijomas atrodė visiškai ramus ir patenkintas. Netgi Oriana, kuri retai tepasakydavo ką nors gero apie kitus, pripažino Gijomą esant vienu iš dailiausių vikonto Trenkavelio chevalier 12.

Alaisa atsisėdo ant lovos greta jo ir perbraukė ranka per jo auksaspalvę odą. Tada, jausdamasi neįtikėtinai drąsi, ji pakabino pirštu minkšto ožkos sūrio ir patepė juo vyro lūpas. Gijomas sumurmėjo ir sujudėjo po antklode. Jis neatsimerkė, tik tingiai nusišypsojo ir ištiesė ranką.

Alaisa sulaikė kvėpavimą. Erdvė aplink ją buvo pilna lūkesčio ir išsipildymo nuojautos. Ji leido jam prisitraukti save arčiau.

Akimirkos intymumą suardė sunkūs žingsniai koridoriuje. Kažkas šaukė Gijomą pažįstamu, tačiau pykčio pritvinkusiu balsu. Alaisa pašoko persmelkta išgąsčio dėl to, kad tėvas galėtų išvysti tokį jųdviejų artumą. Gijomas staiga atsimerkė, plačiai atsivėrė durys ir į menę, lydimas Fransua, sparčiai įžengė Peletjė.

— Vėluoji, Diuma, — suriaumojo jis, griebdamas apsiaustą nuo artimiausios kėdės ir sviesdamas jį žentui. — Kelkis. Visi jau laukia didžiojoje menėje.

Gijomas atsisėdo.

— Menėje?

— Vikontas Trenkavelis šaukia savo ševaljė, o tu vartaisi lovoje. Ar manai, kad gyvenimas skirtas tik malonumui? — Jis stovėjo iš aukšto žvelgdamas į Gijomą. — Na ką? Ar gali kaip nors pasiteisinti?

Staiga Peletjė išvydo ties lovos galu stovint dukterį. Jo veido išraiška sušvelnėjo.

— Atleisk, dukra, nepastebėjau tavęs. Ar jau geriau jautiesi?

Ji nulenkė galvą.

— Ačiū, mesire, jaučiuosi geriau.

— Jautiesi geriau? — perklausė Gijomas sutrikęs. — Ar tau bloga? Kažkas atsitiko?

— Kelkis! — suriko Peletjė, vėl atsigręždamas į lovą. — Jeigu nebūsi didžiojoje menėje, kol nulipsiu laiptais ir pereisiu kiemą, lauk nemalonumų, Diuma!

Netardamas daugiau nė žodžio, Peletjė apsisuko ant kulnų ir išbildėjo iš menės.

Įsivyravusioje skausmingoje tyloje Alaisa jautėsi tarsi įaugusi į grindis iš gėdos, tačiau nesuprato, ar taip jaučiasi dėl savęs, ar dėl savo vyro.

Gijomas pratrūko.

— Kaip jis drįsta čia taip įsiveržti, lyg būčiau koks jo daiktas! Kas jis mano esąs?

Nuspyręs antklodę ant grindų, jis išsiropštė iš lovos.

— Tarnyba šaukia, — suniurzgė jis sarkastiškai, — kai tarnyba šaukia, intendantas Peletjė laukti negali.

Alaisa pamanė, kad ir ką ji sakytų, Gijomo nuotaika tik dar labiau suges. Ji norėjo papasakoti jam apie tai, kas atsitiko prie upės — bent jau jo dėmesiui nukreipti nuo pykčio, — tačiau buvo prižadėjusi tėvui niekam neišsitarti.

Gijomas jau rengėsi kitoje kambario pusėje, atsukęs nugarą. Jis vilkosi palaidinę ant įsitempusių pečių ir segėsi diržą.

— Gali būti naujienų apie... — nedrąsiai prabilo ji.

— Tai ne pasiteisinimas, — atkirto jis. — Man niekas nesakė nė žodžio.

— Aš... — buvo pradedanti Alaisa, tačiau žodžiai užstrigo. Ką bepasakysi?

Ji paėmė jo apsiaustą nuo kėdės ir padavė jam.

— Ar ilgai užtruksi? — paklausė ji švelniai.

— Kaip aš galiu pasakyti, jeigu net nežinau, dėl ko esu kviečiamas į tarybą, — atsakė jis vis dar piktai.

Tačiau netrukus jo pyktis tarsi išgaravo. Pečiai atsipalaidavo ir jis atsigręžė į Alaisą jau nesiraukydamas.

— Atleisk, Alaisa. Juk negali atsakyti už tėvo elgesį. — Jis perbraukė ranka jos skruostu. — Eikš, padėsi man.

Gijomas pasilenkė, kad Alaisai būtų lengviau pasiekti susegimo vietą. Tačiau ji vis tiek turėjo pasistiebti, kad galėtų ties pečiu prisegti apskritą sidabro ir vario segę.

— Merce, mon cor 13 , — tarė jis jai baigus. — Gerai, pažiūrėsime, dėl ko šis triukšmas. Galbūt nieko ypatingo.

— Jojant šį rytą į miestą matėme atvykstant pasiuntinį, — tarė ji nesusimąstydama ir tučtuojau susigriebė. Dabar jis tikrai paklaus, kur ji buvo taip anksti ir dar su tėvu. Tačiau visas jo dėmesys buvo skirtas paloviui, iš kurio traukė kardą, ir Alaisos žodžiai liko neišgirsti.

Alaisa krūptelėjo nuo šaižaus garso kišant kardą į makštį. Šis garsas labiau negu kas kita simbolizavo Gijomo pasitraukimą iš jos pasaulio į vyrų pasaulį.

Gijomui sukantis, apsiausto skvernas užkabino ant stalo krašto padėtą sūrio lentelę. Ji nubildėjo akmeninėmis grindimis.

— Nesvarbu, — tarė Alaisa, nesiryždama daugiau sulaikyti Gijomo ir dar labiau supykdyti tėvą. — Tarnai sutvarkys, eik. Grįžk, kai tik galėsi.

Gijomas šyptelėjo ir dingo.

*

Nutilus jo žingsnių aidui, Alaisa apžvelgė netvarką kambaryje. Šiaudinis grindų patiesalas buvo išmargintas drėgnais ir lipniais balto sūrio kąsniais. Ji atsiduso ir pasilenkė pakelti lentelės, kuri gulėjo ant šono, atsirėmusi į pagalvę. Jos pirštai kažką apčiuopė kitoje lentelės pusėje. Alaisa ją apvertė norėdama pasižiūrėti.

Poliruotame tamsaus medžio paviršiuje buvo išraižytas labirintas.

— Meravelhos 14 , kaip gražu, — sumurmėjo ji.

Užsižiūrėjusi į tobulas link vidurio mąžtančių apskritimų linijas, Alaisa perbraukė raižinį pirštais. Glotnus paviršius buvo nepriekaištingas — tiksliai ir atidžiai su meile atliktas darbas.

Atminties užkaboryje krustelėjo prisiminimas. Alaisa pakėlė lentelę aukščiau neabejodama, kad jau yra kažką panašaus mačiusi. Tačiau prisiminimas buvo neryškus, tarsi vengiantis dienos šviesos. Alaisa netgi negalėjo prisiminti, kur buvo gavusi šią lentelę. Galiausiai ji pasidavė ir liovėsi kamavusi atmintį.

Alaisa pašaukė savo tarnaitę Severiną išvalyti kambario. Vėliau, siekdama nukreipti mintis nuo didžiosios menės, ji ėmėsi priešaušriu paupyje surinktų augalų.

Augalai buvo palikti pernelyg ilgai. Drobė išdžiūvo, šaknys tapo trapios, lapai, išgaravus drėgmei, beveik visiškai suvyto. Tikėdamasi dar galinti pataisyti padėtį, Alaisa pašlakstė krepšį vandeniu ir ėmėsi darbo.

Tačiau visą laiką valant šaknis ir užsiuvinėjant žiedynus į oro gaivinimo maišelius, ruošiant pavilgus Žako kojai, jos žvilgsnis nejučiomis krypo į nebyliai ant stalo priešais ją gulinčią lentelę, taip ir neatskleidusią savo paslapties.

*

Bėgdamas per pilies kiemą, nepatogiai ties keliais besiplaikstant apsiaustui, Gijomas keikė nelemtą dalią — ir kodėl gi jis kaip tik šiandien turėjo įkliūti.