Kate Moss: Labirintas

Laviruodamas tarpeliais tarp besibūriuojančių vyrų, Karkasonės konsulų ir San Viseno bei San Migelio prekybinių priemiesčių garbiųjų piliečių, Peletjė savo patyrusiu žvilgsniu gėrė menės atmosferą, pats likdamas visiškai nepastebimas. Šešėlyje palei šiaurinę sieną tūnojo keli vienuoliai ir bažnyčios tarnai, jų veidus slėpė apdarai, rankos skendėjo erdviose abitų rankovėse.

Kitoje menės pusėje, priešais didžiulį lubas siekiantį akmens mūro židinį, stovėjo išsirikiavę Karkasonos ševaljė, taip pat ir Gijomas Diuma. Trenkavelio raštininkas Žeanas Kongo, Peletjė vyriausios dukters Orianos vyras, sėdėjo prie aukšto darbo stalo priekinėje menės dalyje.

Priėjęs prie pakylos, Peletjė sustojo ir nusilenkė. Vikonto Trenkavelio veide atsirado palengvėjimas.

— Atleiskite, pone.

— Niekis, Bertranai, — atsakė Trenkavelis, modamas ranka Peletjė prieiti arčiau, — svarbu, kad esate čia.

Palinkę vienas prie kito taip, kad niekas negalėtų išgirsti, jie apsikeitė keliais sakiniais. Trenkaveliui ištarus žodį, Peletjė žengė į priekį.

— Prakilnybės, — nugriaudėjo Peletjė balsas menės skliautais, — mano prakilnybės, meldžiu jus susikaupti ir tyliai išklausyti mūsų valdovo Reimono Rožė Trenkavelio, Karkasonos, Bezjė ir Albi vikonto.

Trenkavelis žengė į šviesą, išskleisdamas rankas plačiam pasveikinimo gestui. Menė nuščiuvo. Nesigirdėjo nė žodžio, nebuvo matyti nė krustelėjimo.

— Benvenguda, mano prakilnybės, garbieji bičiuliai, — tarė jis. — Sveikinu jus atvykus. — Jo balsas skambėjo aiškiai ir tvirtai lyg varpas, sudarydamas klaidinantį jaunatvės įspūdį. — Sveiki atvykę į Karkasoną. Dėkoju už jūsų kantrybę ir už tai, kad esate čia. Esu dėkingas jums visiems.

Peletjė įdėmiai apžvelgė veidų jūrą, stengdamasis įvertinti minios nuotaiką. Jis pastebėjo smalsumą, jaudulį, susidomėjimą, nerimą ir puikiai suprato visus šiuos jausmus. Susirinkusieji nežinojo kaip elgtis ir laukė, kol išgirs, dėl ko gi buvo sukviesti ir, svarbiausia, ko Trenkavelis iš jų nori.

— Nuoširdžiai viliuosi, — tęsė Trenkavelis, — kad turnyras ir iškilmės baigiantis šiam mėnesiui vyks, kaip buvo numatyta. Tačiau šiandien mes gavome žinią. Ši žinia tokia svarbi ir jos pasekmės tokios reikšmingos, kad, esu tikras, privalau pasidalyti ja su jumis. Ši žinia palies mus visus. Nedalyvavusiesiems ankstesniame tarybos susirinkime priminsiu susiklosčiusią padėtį. Popiežiaus legatams ir pamokslininkams prieš metus per Velykas nepavykus atversti laisvų šios žemės gyventojų ir priversti juos paklusti Romos bažnyčiai, jo šventenybė popiežius Inocentas III paskelbė kryžiaus žygį, apvalysiantį, pasak jo, krikščionybę nuo „klaidatikystės maro“, nevaldomai plintančio Oksitanijos žemėse. Vadinamieji eretikai, Bons Homes , pasak jo, yra blogiau nei musulmonai. Tačiau jo žodžiai, nepaisant įkarščio ir iškalbos, nesukėlė atgarsio. Prancūzijos karalius išlaikė rimtį. Šalininkai telkėsi vangiai. Popiežius pasirinko taikinį savo apmaudui išlieti — mano dėdę Reimoną VI, Tulūzos grafą. Žinoma, jo šventenybės pykčiui Oksitanijoje dingstį pirmiausia davė pasikarščiavę mano dėdės vyrai, įtarti nužudžius popiežiaus legatą Peterį de Kastelno. Mano dėdė buvo apkaltintas pakantumu erezijai savo žemėse, vadinasi, ir mūsų krašte. — Trenkavelis akimirką padvejojo ir patikslino: — Ne, ne pakantumu erezijai, tačiau gerųjų žmonių priėmimu savo valdose.

Pabrėžtinai asketiškos išvaizdos vienuolis, stovintis už priešakinių gretų, pakėlė ranką prašydamas leidimo kalbėti.

— Šventasis brolau, — nuramdė jį Trenkavelis, — ar galėčiau paprašyti dar truputėlio kantrybės? Kai išsakysiu viską, ką esu numatęs, tada visi galės tarti žodį. Skirsime laiko aptarimui.

Vienuolis susiraukęs nuleido ranką.

— Pakantumo ir priėmimo takoskyra blanki, — kalbėjo Trenkavelis ramiu balsu. Peletjė pritariamai linktelėjo sau galva, tyliai džiaugdamasis tvirtu padėties valdymu. — Nedvejodamas pripažįstu, kad mano gerbiamojo dėdės dievobaimingumo reputacija gali nuvilti lūkesčius. — Trenkavelis šiek tiek patylėjo, leisdamas susirinkusiesiems pajusti priekaištą. — Sutinku, kad jo elgesys nebuvo visiškai doras, tačiau ne mums spręsti, kas šiame reikale teisus ir kas klysta. — Jis šyptelėjo: — Tegu dvasininkai rungiasi savo ginčuose, o mus palieka ramybėje.

Trenkavelis susimąstė, jo veidu nuslinko šešėlis, balsas apniuko.

— Jau ne sykį mūsų krašto suverenitetui ir nepriklausomybei grasino įsibrovėliai iš Šiaurės. Nemanau, kad jų grasinimai galėtų išsipildyti. Netikiu, kad krikščionių žemėje palaiminus Katalikų bažnyčiai galėtų būti pralietas krikščioniškas kraujas. Tačiau mano dėdė iš Tulūzos nepritarė mano giedrai nuotaikai. Jau iš pat pradžių jis manė, kad karo grėsmė tikra. Siekdamas apginti savo žemes ir suverenitetą, jis pasiūlė mums sąjungą. Pamenate, ką jam atsakiau: mes ir visi Oksitanijos žmonės gyvename taikoje su savo kaimynais, nesvarbu, ar jie būtų gerieji žmonės, žydai ar net musulmonai. Visi, kas laikosi mūsų įstatymų, gerbia mūsų papročius ir mūsų gyvenimo būdą, yra mūsų žmonės. Taip tada atsakiau. — Jis patylėjo. — Ir dabar taip sakau.

Peletjė linktelėjo pritardamas nuskambėjusiems žodžiams. Per menę nuvilnijo pritarimo banga, nustelbdama netgi vyskupus ir kitus dvasininkus. Tik vienišas vienuolis — sprendžiant iš apdaro spalvos, dominikonas — stypsojo lyg sustingęs.

— Mes kitaip suprantame pakantumą, — sumurmėjo jis sau ryškiu ispanišku akcentu.

Iš tolesnių gretų atskambėjo kitas balsas:

— Mesire, atleiskite, tačiau visa tai jau žinome. Tai vakarykštės žinios. Dėl ko mus šiandien sukvietėte į tarybą?

Peletjė pažino tingų ir arogantišką Beranžė Masabrako sūnų, iš viso penketo kėlusį daugiausia rūpesčių. Jis jau ruošėsi sutramdyti išsišokėlį, tačiau vikontas ranka jį suturėjo.

— Tjeri Masabrakai, — tarė Trenkavelis apgaulingai ramiu balsu, — dėkojame tau už klausimą. Ne visi čia susirinkusieji yra taip gerai išprusę diplomatijos vingrybėse kaip tu.

Menėje pasigirdo juokas, Tjeri paraudo.

— Tačiau tavo klausimas teisingas. Sukviečiau jus čia todėl, kad šiandien padėtis kitokia.

Nors niekas daugiau neištarė nė žodžio, nuotaika menėje pasikeitė. Jeigu vikontas ir pajuto kylančią įtampą, jis niekuo neišsidavė — su malonumu pastebėjo Peletjė. Vikontas tęsė kalbą tvirtai, be pastangų išlaikydamas autoritetą.

— Šį rytą gavome pranešimą apie tai, kad Šiaurės kariaunos grėsmė yra gerokai didesnė ir žymiai arčiau, negu manėme. Sostas, kaip ši šventvagiška kariauna pasivadino, Jono Krikštytojo dieną įžygiavo į Lioną. Mūsų skaičiavimu, miestą užplūdo per 20 000 raitelių, lydimų bala žino kiek įtvirtinimų kasėjų, kunigų, arklininkų, dailidžių, vienuolių ir kalvių. Šventasis Sostas išžygiavo iš Liono vadovaujamas to laukinio šuns, Arnalo Amalriko, Šito abato. — Vikontas nutilo ir apžvelgė menę. — Žinau, kad šis vardas daugelio jūsų širdis rėžia lyg kardo ašmenys.

Peletjė pastebėjo vyresniuosius valstybės vyrus pritariamai linkčiojant.

— Su juo — Reimso, Šanso, Ruano katalikų arkivyskupai, taip pat — Oteno, Klermono, Nevero, Bajė, Šartro ir Lizjė vyskupai. Kalbant apie pasaulietinius karo vadus, nors Prancūzijos karalius Pilypas ir neatsiliepė į karo šauksmą nei savo sūnui leido pavaduoti jį, daugelis galingiausiųjų Šiaurės didikų ir žemvaldžių prisidėjo. Kongo, ar galėtum...