Kate Moss - Labirintas

Peletjė žinojo, kad vikontas Trenkavelis širdyje pritaria jiems. Jis buvo iš to paties molio kaip ir kalniečiai žemvaldžiai, tokios pačios beatodairiškai laisvamanės dvasios. Tačiau Peletjė taip pat žinojo, ką Trenkaveliui sakė jo protas: vienintelė galimybė apsaugoti kraštą ir žmones yra paminti savo išdidumą ir tartis.

*

Vėlyvą popietę menėje kalbos išseko, ginčai pamažu rimo. Peletjė pavargo. Jam pabodo grumdytis tarp susirinkusiųjų, jį nuvargino visos tos be perstojo tuščiai žarstomos skambios frazės, įsiskaudo galva. Jis jautėsi sustingęs ir senas. Gerokai per senas, kaip jis pats galvojo sukiodamas ant nykščio žiedą, nuo kurio buvo paraudusi suspausta oda.

Atėjo laikas spręsti.

Pašaukęs tarną, kad atneštų vandens, jis pamerkė ąsotyje skepetą drobės ir padavė ją vikontui.

— Štai, mesire, — tarė jis.

Trenkavelis, jausdamas dėkingumą, paėmė skepetą ir nusišluostė ja kaktą ir kaklą.

— Kaip manai, ar jiems užteko laiko?

— Esu tikras, mesire, — atsakė Peletjė.

Trenkavelis linktelėjo. Jis sėdėjo pasidėjęs rankas ant medinio raižyto krėslo ranktūrių. Trenkavelis atrodė ramus, kaip ir pirmąjį kartą stojęs kalbėti tarybai. Daugeliui vyresnių ir labiau patyrusių vyrų būtų reikėję gerokai pasistengti norint suvaldyti tokį susirinkimą, pamanė Peletjė. Tik būdo tvirtumas galėjo suteikti drąsos.

— Bus, kaip mes jau aptarėme, mesire?

— Kaip aptarėme, — atsakė Trenkavelis. — Nors jų nuomonė ir nevieninga, tačiau manau, kad mažuma pasiduos daugumos valiai... — Jis nutilo ir pirmą kartą jo balse pasigirdo neryžtingumo, apgailestavimo gaida. — Tačiau, Bertranai, kaip aš norėčiau, kad būtų kitas kelias...

— Žinau, — atsakė jis tyliai. — Jaučiuosi taip pat. Tačiau kad ir kaip mums būtų skaudu, kitaip pasielgti negalime. Vienintelė jūsų viltis apsaugoti savo žmones — tai suderėti taiką su dėde.

— Bertranai, jis gali manęs nepriimti, — atsakė jis tyliai. — Kai buvome paskutinį kartą susitikę, aš pasakiau, ko nederėjo sakyti. Mes išsiskyrėme piktuoju.

Peletjė palietė Trenkavelio ranką.

— Privalome rizikuoti, — tarė jis, nors buvo kankinamas to paties rūpesčio. — Laikas nestovi vietoje. Be to, faktai iškalbingi. Jeigu Sosto kariauna iš tiesų tokia didelė — net jeigu tik pusė to, — neturime kito pasirinkimo. Tvirtovėje mes saugūs, tačiau jūsų žmonės kitapus sienų... Kas juos apgins? Grafui pasirinkus Kryžių, mes, tiksliau, jūs, mesire, likote vienintelis galimas taikinys. Sostas nepaleis savo kariuomenės. Jiems reikalingas priešas karui.

Peletjė pažvelgė į susirūpinusį Reimono Rožė veidą ir išvydo jame liūdesį bei apmaudą. Jis norėjo paguosti, ką nors pasakyti, tačiau negalėjo. Ryžto stoka dabar būtų lemtinga. Silpnumas, dvejonės šiuo metu neleistinos. Nuo vikonto Trenkavelio sprendimo dabar priklauso gerokai daugiau, negu jaunuolis galėtų numanyti.

— Mesire, padarėte viską, ką galėjote. Laikykitės tvirtai. Reikia baigti. Vyrai ima nerimauti.

Trenkavelis pažvelgė į giminės herbą virš jo, tuomet į Peletjė. Akimirką jų žvilgsniai susitiko.

— Pranešk Kongo, — tarė jis.

Giliai su palengvėjimu atsikvėpęs, Peletjė greitai nužingsniavo prie raštininko stalo. Raštininkas sėdėdamas mankštino sustingusius pirštus. Gavęs žinią, Kongo ūmiai pakėlė galvą ir, nieko nesakydamas, pasitempęs, paėmė plunksną bei pasiruošė užrašyti galutinį tarybos nutarimą.

Reimonas Rožė Trenkavelis paskutinį kartą pakilo ant kojų.

— Prieš pranešdamas savo sprendimą, noriu visiems padėkoti. Kilmingieji iš Karkase, Razė, Albižua ir kitų valdų, sveikinu jus už jūsų stiprybę, drąsą ir ištikimybę. Jau daug valandų kalbėjome, jūs parodėte begalinę kantrybę ir tvirtą ryžtą. Negalime sau nieko prikišti. Esame karo, kurį ne mes pakurstėme, aukos. Kai ką iš jūsų mano žodžiai nuvils, kiti liks patenkinti. Meldžiu, kad Dievas suteiktų mums ištvermės ir su jo malone liktume vieningi.

Jis pasitempė.

— Visų mūsų labui ir ypač siekdamas apsaugoti krašto žmones aš kreipsiuosi audiencijos į dėdę Tulūzos grafą Reimoną. Mes nežinome, kas iš to išeis. Neaišku net, ar dėdė mus priims, be to, laikas nėra mūsų sąjungininkas. Dėl to svarbu neatskleisti šių ketinimų. Gandai sklinda greitai ir jeigu kas nors iš mūsų sumanymų pasiektų mano dėdės ausį, tai gali pakenkti mums derybose. Tuo tarpu pasirengimą turnyrui tęsime, kaip planavome. Ketinu grįžti gerokai prieš iškilmes, tikiuosi — su gera žinia. — Jis patylėjo. — Rengiuosi, jums leidus, išvykti rytojaus rytą auštant su nedideliu būreliu riterių ir derybininkų iš šauniųjų Minervos, Fua ir Kijano dvarų.

— Mesire, jums mano kardas, — šūktelėjo vienas ševaljė.

— Ir mano, — šūktelėjo kitas.

Vienas po kito vyrai visoje menėje klaupėsi ant kelių.

Trenkavelis šypsodamasis pakėlė ranką.

— Jūsų ryžtas, jūsų narsa — tai garbė mums visiems, — tarė jis. — Mano padėjėjas praneš, kuriuos iš jūsų pasirinksiu vykti kartu su manimi. Dabar, mano draugai, jums leidus pasitraukiu. Galite grįžti į savo menes ilsėtis. Susitiksime per vakarienę.

Vikontui Trenkaveliui išeinant iš didžiosios menės kilusiame sambrūzdyje niekas nepastebėjo vienišos figūros ilgu mėlynu apsiaustu su gobtuvu, išnyrančios iš šešėlio ir išsmunkančios pro duris. 8 SKYRIUS

Į vakarines pamaldas kviečiantis varpas jau buvo seniai nutilęs, kai Peletjė išėjo iš Pintos bokšto.

Jausdamas visą savo penkiasdešimt dvejų metų svorį, Peletjė kilstelėjo užuolaidą ir įžengė į didžiąją menę. Pavargusiomis rankomis trindamas smilkinius, jis norėjo numalšinti galvoje atkakliai tvinkčiojantį skausmą.

Visą laiką po tarybos susirinkimo vikontas Trenkavelis praleido su savo stipriausiais sąjungininkais tardamasis, kaip geriausia būtų kreiptis į Tulūzos grafą. Pašnekesys truko valandų valandas. Vienas po kito buvo priimami sprendimai ir iš Komtalio pilies šuoliavo pasiuntiniai su laiškais ne tik Reimonui VI, tačiau ir popiežiaus legatams, Šito abatui, Trenkavelio konsulams ir teisėjui Bezjė. Buvo perduota žinia vikonto palydai atrinktiems ševaljė. Jau prasidėjo pasirengimas arklidėse ir kalvėje, užtruksiąs didžiąją nakties dalį.

Menėje tvyrojo lūkesčių pritvinkusi tyla. Vietoj planuotos puotos buvo surengtos kuklesnės vaišės, nes ketinta išvykti ankstų rytą. Skersai menę, iš šiaurės į pietus eilėmis buvo sustatyti nedengti ilgi mediniai stalai kryžmomis kojomis. Kiekvieno stalo viduryje spindėjo žvakės. Aukštai sienose įrengtuose laikikliuose ryškiai liepsnojo deglai, keldami menėje šešėlių šokį.

Tolimajame menės gale įeidavo ir vėl išeidavo tarnai, nešini valgiais, kurių šįkart buvo gerokai gausiau nei per kitas ceremonijas. Elniena, stirniena, vištų šlaunelės su paprikomis, moliniai dubenys, pilni pupelių su dešrelėmis, ką tik iškepta balta duona, raudonos meduje šutintos slyvos, rožinis Korbjero vynuogynų vynas, silpnesniems gėrovams — ąsočiai alaus.

Peletjė pritariamai linkčiojo. Jis buvo patenkintas. Fransua ir neprižiūrimas gerai atliko pareigas. Vikonto Trenkavelio svečiams visi rodė deramą svetingumą ir vaišingumą.

Fransua buvo geras tarnas, nors jo beprasidedantį gyvenimą ir paženklino nesėkmė. Jo motina tarnavo Peletjė žmonai prancūzei Margaritai ir atsidūrė kartuvėse už vagystę, kai Fransua dar buvo mažas berniukas. Jo tėvo nežinojo niekas. Prieš devynerius metus mirus Peletjė žmonai, jis pasiėmė Fransua, išugdė jį ir parūpino jam tarno vietą. Retkarčiais jis pagirdavo save dėl to, koks paklusnus tapo Fransua.