Kate Moss: Labirintas

Išgirdęs savo vardą, raštininkas išraiškingai padėjo plunksną. Lygūs plaukai krito jam ant veido. Išblyškusi, spuoguota, tarsi perregima oda rodė jį visą gyvenimą praleidus už uždarų durų. Kongo didžiai ceremoningai siektelėjo savo didelio odinio krepšio ir išsitraukė pergamento ritinėlį. Jo prakaituotose rankose ritinėlis buvo lyg karšta bulvė.

— Pasiskubink, žmogau, — suurzgė Peletjė sukandęs dantis.

Kongo išpūtė krūtinę ir kelis kartus triukšmingai atsikrenkštė.

Galų gale jis ėmė skaityti:

— Odas, Burgundijos kunigaikštis, Ervė, Nevero grafas, Sen Polio grafas, Overnė grafas, Pjeras de Okseras, Ervė iš Ženevos, Gi de Evriu, Gošė de Šatijonas, Simonas de Monforas...

Kongo balsas buvo šaižus ir šaltas. Kiekvienas ištartas vardas aidėjo per salę lyg akmuo, krintantis į tuščią šulinį. Tai buvo galingi priešai, įtakingi Šiaurės ir Rytų didikai, disponuojantys turtais, ištekliais ir žmonėmis. Tai buvo priešininkai, keliantys baimę, bet ne atsainumą.

Pamažu susirinkusieji didžiojoje menėje susidarė prieš Pietus suburtos kariaunos vaizdą. Net ir Peletjė, jau skaitęs sąrašą, pajuto nugarkauliu perbėgant šiurpą.

Menėje pasklido duslus kuždesys, susirinkusieji stebėjosi, piktinosi, nenorėjo patikėti. Peletjė žvilgsnis sustojo ties Karkasonės katarų vyskupu. Jis įdėmiai klausėsi nutaisęs bejausmį veidą. Greta jo būrėsi keletas vyresniųjų katarų šventikų. Toliau skvarbus Peletjė žvilgsnis sustojo ties Karkasonės katalikų vyskupo Beranžė de Rošforo susisukusiu, gobtuvo slepiamu siluetu priešingoje menės pusėje, kur šis stovėjo supamas Šv. Nazarijaus ir Šv. Serneno katedrų dvasininkų.

Peletjė buvo tikras, kad bent jau kol kas Rošforas palaikys ne popiežiaus, bet vikonto Trenkavelio pusę. Tačiau ar ilgai? Svyruojančio lojalumo žmogumi nevalia pasikliauti. Lygiai kaip aišku, kad saulė teka rytuose ir leidžiasi vakaruose, taip pat aišku, kad toks žmogus taps perbėgėliu. Jau ne pirmą kartą Peletjė pagalvojo, ar nevertėtų dabar liepti bažnytininkams išeiti, kad šie negautų vertingų žinių savo šeimininkams.

— Mes galime pasipriešinti, kad ir kiek jų būtų, — pasigirdo šūksnis iš menės gilumos. — Karkasona neįveikiama!

Kiti taip pat pradėjo šūkčioti.

— Lastūras taip pat!

Netrukus balsai skambėjo visoje didžiojoje menėje, susiliedami į vientisą gaudesį, lyg viesulą, paklydusį Juodųjų kalnų tarpekliuose ir slėniuose.

— Tegul jie pasirodo kalnuose, — šaukė kažkas. — Mes jiems parodysime, ką reiškia kautis.

Pakėlęs ranką ir nusišypsojęs Reimonas Rožė padėkojo už palaikymą.

— Prakilnybės, mano bičiuliai, — tarė jis, kone šaukdamas, kad nustelbtų šurmulį, — dėkoju jums už drąsą ir ištikimybę.

Jis luktelėjo, kol triukšmas nuščiuvo.

— Su tais šiauriečiais mūsų nesieja lojalumo pažadas. Mūsų su jais nesieja niekas, išskyrus tai, kas jungia visus žmones Dievo pasaulyje. Tačiau aš nesitikėjau, kad mus išduos žmogus, susijęs su mumis įsipareigojimu, giminyste ir prievole ginti mūsų žemes ir žmones. Kalbu apie savo dėdę, kurio vasalas esu, Tulūzos grafą Reimoną.

Menė aiktelėjo ir nuščiuvo.

— Prieš kelias savaites gavau pranešimą apie tai, kad mano dėdė dalyvavo tokiame pažeminime, apie kurį net gėda kalbėti. Pasirūpinau patikrinti gandus. Gandai tikri. Didžiojoje Šv. Žilio katedroje, dalyvaujant popiežiaus legatui, Tulūzos grafas buvo vėl priimtas Bažnyčios glėbin. Jam buvo liepta išsirengti iki juosmens ir dėvint ant kaklo nusižeminimo virvę šliaužti keturiomis prašant pasigailėjimo tuo metu, kai kunigai čaižė jį rykštėmis.

Trenkavelis luktelėjo, kol jo žodžių padarytas įspūdis susigers minioje.

— Šią šlykščią patyčią surengė mūsų Motina Bažnyčia, kad vėl priimtų jį į savo glėbį. — Per visą susirinkimą nuvilnijo pasipiktinimas. — Be to, mano bičiuliai, neabejoju, kad šis žeminantis spektaklis surengtas siekiant pademonstruoti tikėjimą ir nepakantumą erezijai. Tačiau netgi to nepakako nustumti grėsmei, kurią jis jautė artinantis. Jis perdavė savo žemių valdymą popiežiaus legatams. Šiandien sužinojau, kad Tulūzos grafas Reimonas su keliais šimtais savo vyrų yra Valensoje, mažiau kaip savaitės žygio atstumu nuo mūsų. Jis laukia įsakymo vesti Šiaurės įsibrovėlius per upę ties Rokeriu į mūsų žemes. — Vikontas luktelėjo. — Jis neša kryžiuočių kryžių, mano prakilnybės. Jis ketina eiti prieš mus.

Menė pratrūko pasipiktinimo šūksniais.

— Silenci 16 ! — baubė Peletjė net užkimdamas, bergždžiai mėgindamas įvesti tvarką kilusiame chaose. — Tylos, meldžiu tylos!

Tačiau kova buvo nelygi: vienas balsas prieš visus.

Vikontas žengė į priekį prie pakylos krašto, atsistodamas tiesiai po Trenkavelių giminės herbu. Jo skruostai buvo išraudę, akyse degė kovingi žiburėliai, veidas švietė drąsa ir pasipriešinimo ryžtu. Jis plačiai išskėtė rankas, lyg norėdamas apkabinti visą menę. Vikonto gestas šiek tiek apmaldė susirinkusiuosius.

— Taigi aš stoju prieš jus, mano bičiuliai ir sąjungininkai, visų mūsų protėvių garbės ir ištikimybės dvasia kreipdamasis į jus pasverto patarimo. Mes, Oksitanijos žmonės, privalome pasirinkti kelią ir turime labai mažai laiko. Klausimas toks: Per Carcassona! Už Karkasoną! Per lo Miegjorn! Už Pietus! Ar paklusime? Ar kovosime?

Ištaręs šiuos žodžius, Trenkavelis išsekęs atsisėdo savo krėsle ant pakylos. Didžiojoje menėje kilo visa nustelbiantis triukšmas.

Peletjė pasijuto nuginkluotas. Jis pasilenkė į priekį ir padėjo ranką jaunuoliui ant peties.

— Gerai pasakyta, mesire, — tarė jis tyliai. 7 SKYRIUS

Valandų valandas šurmuliavo ginčai.

Nešini duonos ir vynuogių krepšiais, mėsos ir balto sūrio lėkštėmis pirmyn ir atgal zujo tarnai, ne sykį ištuštindami ir vėl pripildydami didžiulius vyno ąsočius. Susirinkusieji valgė nedaug, gėrimas kurstė jų pyktį ir drumstė mintis.

Tuo metu pasaulis už Komtalio pilies sienų gyveno įprastą gyvenimą. Bažnyčių varpai skelbė maldos valandas. Susispietę Šv. Nazarijaus katedroje giedojo vienuoliai, meldėsi vienuolės. Karkasonės gatvėmis savais reikalais skubėjo miestiečiai. Priemiesčiuose ir kiemuose už įtvirtinimų sienų žaidė vaikai, dirbo moterys, valgė, šnekučiavosi ir lošė kauliukais pirkliai, valstiečiai ir gildijų amatininkai.

Didžiojoje menėje tuo metu pasvertus argumentus keitė užgauliojimai ir priekaištai. Dalis susirinkusiųjų norėjo atkakliai priešintis. Kiti ginčijo, kad derėtų sudaryti sąjungą su Tulūzos grafu: juk jeigu į Lioną atžygiavusios kariaunos dydis įvertintas teisingai, tuomet netgi visiems sujungus pajėgas nepavyksią atsispirti tokiam priešui.

Vyrų galvose jau tratėjo karo būgnai. Vieni regėjo garbę ir šlovę karo lauke, girdėjo žvangant ginklus. Kiti matė krauju pasruvusias lankas ir kalvas, nenutrūkstamą srautą išvarytųjų ir sužeistųjų, beviltiškai klaidžiojančių po ugnies nuniokotą kraštą.

Peletjė nenuilstamai vaikštinėjo po menę žvalgydamasis nepasitenkinimo, prieštaros ar kėsinimosi į vikonto autoritetą ženklų. Jis nepastebėjo nieko, kas keltų rimtą įtarimą. Peletjė jautėsi tikras, kad jo seigneur atliko viską, ką galėjo, suvienijo žmones ir išlaikė juos savo valioje. Nepaisant asmeninių interesų, Langedoko kilmingieji susiburs vedami vikonto Trenkavelio, nesvarbu, koks būtų priimtas sprendimas.

Kovų linijos buvo brėžiamos remiantis veikiau geografija negu ideologija. Labiau pažeidžiamose lygumose išsidėsčiusių žemių šeimininkai buvo linkę kalbėtis. Tuo tarpu aukštikalnėse — Juoduosiuose kalnuose šiaurėje, Sabarto pietuose ir Pirėnų vakaruose — esančių valdų savininkai tvirtino duosiantys Sostui griežtą atkirtį ir kovosiantys.