Kate Moss - Labirintas

Tarybos susirinkimuose ševaljė paprastai nedalyvaudavo. Šaukimas į didžiąją menę, o ne į donžoną taip pat rodė atsitikus kažką rimto.

Ar nemelavo Peletjė, sakydamas, kad jau gerokai anksčiau siuntė Gijomo pakviesti asmeniškai? Gijomas nebuvo tuo tikras. O jeigu Fransua buvo atėjęs ir jo nerado? Ką tuomet pasakys Peletjė?

Kad ir kaip būtų, rezultatas — vis vien bėda.

Sunkios didžiosios menės durys buvo pravertos. Gijomas nuskubėjo laiptais, peršokdamas kas antrą.

Akims apsipratus koridoriaus prieblandoje, jis išvydo uošvio siluetą ties įėjimu į didžiąją menę. Gijomas giliai įkvėpė ir, nuleidęs galvą, pamėgino prasmukti. Peletjė ištiesė ranką užtverdamas kelią.

— Kur buvai? — paklausė jis.

— Atleiskite, mesire, aš negavau kvietimo.

Peletjė veidas grėsmingai išraudo.

— Kaip drįsti vėluoti? — paklausė jis kaustančiu balsu. — Ar galvoji, kad įsakymai tau negalioja? Gal manai esąs toks šaunus ševaljė, kad gali ateiti ir išeiti paisydamas tik savo norų, tačiau ne šeimininko valios?

— Mesire, prisiekiu savo garbe, jeigu tik būčiau žinojęs...

Peletjė karčiai nusijuokė.

— Tavo garbė... — Staiga pratrukęs įtūžiu jis sugriebė Gijomą už krūtinės. — Nekvailink manęs, Diuma. Pasiunčiau tarną į tavo menę, kad asmeniškai perduotų kvietimą. Turėjai pakankamai laiko pasiruošti. Tačiau turiu pats ateiti ir varu atvaryti. Maža to, atėjęs randu bedrybsantį lovoje!

Gijomas buvo besižiojąs, tačiau tuojau susičiaupė. Peletjė lūpų kampučiuose pasirodė putos, jų purslai ėmė tikšti ant barzdos.

— Jau nebesiputi taip? Ką, neturi ką pasakyti? Perspėju tave, Diuma, santuoka su mano dukterimi neapsaugos tavęs, jeigu nuspręsiu tave pamokyti.

— Pone, aš tik...

Nieko nesakydamas Peletjė smogė kumščiu Gijomui į pilvą. Smūgis nebuvo stiprus, tačiau jo pakako išmušti Gijomą iš pusiausvyros.

Priblokštas netikėtumo Gijomas žengtelėjo atatupstas ir atsirėmė nugara į sieną.

Peletjė tvirta ranka sugriebė Gijomą už gerklės ir prispaudė jo galvą prie akmeninės sienos. Akies kampučiu Gijomas pastebėjo prie durų stovintį sargybinį linkstant į priekį, kad geriau matytų iš savo vietos.

— Ar aišku, ką norėjau pasakyti? — sušvokštė Peletjė aptaškydamas Gijomą seilėmis ir spausdamas dar smarkiau. Gijomas negalėjo ištarti nė žodžio. — Negirdžiu, ko tyli, gojat 15, — spaudė Peletjė, — ar aiškiai pasakiau?

Gijomui pavyko iškosėti žodžius:

— Oc, mesire.

Gijomas pajuto raustąs iš gėdos. Galvoje kūju tvinksėjo pulsas.

— Perspėju, Diuma, nenuleisiu nuo tavęs akių. Akylai stebėsiu. Tik suklysk bent sykį ir pasigailėsi. Ar supratai?

Gijomas žiopčiodamas gaudė orą. Jis vos beįstengė linktelėti galva, skruostu trindamas šiurkštų sienos mūrą. Peletjė dar kartą piktai niūktelėjo žentą, priversdamas jį šonkauliais pajusti sienos nelygumus, ir paleido.

Užuot užėjęs į didžiąją menę, Peletjė išbildėjo priešinga kryptimi į pilies kiemą.

Vos tik jis dingo, Gijomas susirietė dvilinkas, krenkšdamas ir trindamas kaklą. Jis godžiai, lyg ištrauktas skenduolis, kvėpė orą, pamasažavęs kaklą, nusivalė nuo lūpų kraują.

Pamažu atgavęs kvapą, Gijomas išsilygino drabužius. Jo galvoje jau spietėsi mintys, kaip jis atsilygins Peletjė už tokį pažeminimą. Du kartus per vieną dieną! Tokio įžeidimo neįmanoma pamiršti.

Gijomą pasiekęs iš didžiosios menės sklindantis šurmulys priminė, kad jis turėtų tučtuojau prisidėti prie savo bendražygių, nes grįžęs Peletjė suras jį tebetrypčiojantį prie durų.

Sargybinis nė nesistengė nuslėpti savo susižavėjimo matytu reginiu.

— Ko spoksai? — suurzgė Gijomas. — Laikyk liežuvį prikandęs, nes kitaip bus riesta. Ar girdi?

Grasinimas nebuvo tuščias. Sargybinis nuleido akis ir atsitraukė į šalį, leisdamas Gijomui įeiti.

— Jau panašiau, — sumurmėjo jis. 6 SKYRIUS

Ausyse vis dar skambant Peletjė grasinimams, Gijomas, stengdamasis likti nepastebėtas, vogčiomis įslinko į menę. Tik išraudęs veidas ir besidaužanti širdis būtų išdavę jo patirtus išgyvenimus.

Vikontas Reimonas Rožė Trenkavelis stovėjo ant pakylos tolimajame didžiosios menės gale. Jis pastebėjo įsmunkant vėluojantį Gijomą Diuma, tačiau laukė ne jo, o Peletjė.

Trenkavelis dėvėjo ne karo, o įprastinę aprangą. Raudona tunika ilgomis rankovėmis ir auksu apkraštuota apykakle bei rankogaliais siekė kelius. Žydras apsiaustas ties kaklu buvo susegtas didele apskrita auksine sege, kurioje žaidė saulės spinduliai, krintantys pro menės pietinės sienos palubėje išdėstytus aukštus langus. Tiesiai virš vikonto kabėjo didžiulis skydas su Trenkavelių herbu, už kurio buvo įstrižas kryžius iš dviejų didelių metalinių iečių. Šį ženklą vaizdavo vėliavos, juo buvo papuošti paradiniai rūbai ir ginklai. Jis puikavosi Narbono vartų arkoje virš gynybinio griovio, sveikindamas atvykėlius ir primindamas istorinę Trenkavelių dinastijos ryšio su savo pavaldiniais tradiciją. Skydo kairėje ant sienos apmušalų šoko vienaragis: kartų kartos matė čia šį atvaizdą.

Ties tolimuoju pakylos kraštu, gilioje sienos nišoje paslėptos mažos durys vedė į gyvenamąsias vikonto menes Pintos bokšte, sargybos bokštą ir seniausią Komtalio pilies dalį. Duris slėpė ilgos mėlynos užuolaidos, padabintos trimis juostomis — kaip Trenkavelio herbe — iš šermuonėlių kailio. Užuolaidos šiek tiek saugojo nuo didžiojoje menėje žiemą siaučiančių skersvėjų. Šiandien jos buvo parištos sunkia auksine pyne.

Šiose menėse prabėgo Reimono Rožė Trenkavelio vaikystė. Vėliau jis grįžo čia su žmona Agnesa de Monpeljė ir dvejų metų sūnumi bei įpėdiniu. Jis meldėsi toje pačioje nedidukėje koplyčioje, kur meldėsi jo tėvai, miegojo toje pačioje ąžuolinėje lovoje, kurioje gimė. Vasaros dienomis kaip ši jis pro tuos pačius arkinius langus žvelgė į besikaupiančias vakaro sutemas, saulėlydžio gaisais nudažančias Oksitanijos dangų.

Iš tolėliau Trenkavelis — ant pečių laisvai krintančiais kaštoniniais plaukais, už nugaros sunertomis rankomis — atrodė esąs ramus, netemdomas jokio šešėlio. Tačiau jo veidas buvo susirūpinęs ir žvilgsnis vis sustodavo ties paradinėmis durimis.

*

Peletjė sruvo prakaitu. Apsunkę ir sukietėję drabužiai lipo prie prakaitu išpiltos nugaros. Jis jautėsi senas ir pernelyg menkas gresiančiai užduočiai.

Peletjė tikėjosi, kad grynas oras praskaidrins mintis, tačiau bergždžiai. Jis pyko ant savęs dėl to, kad prarado savitvardą ir leido prasiveržti įtūžiui ant žento, užuot rūpinęsis neatidėliotinais reikalais. Tačiau dabar apie tai galvoti būtų prabanga. Jeigu reikės, su Diuma susitvarkys vėliau. Dabar jis turi būti greta vikonto.

Peletjė negalėjo išmesti iš galvos ir Simeono. Jis vis dar jautė širdį kaustančią baimę, kurią patyrė versdamas upėje plūduriuojantį kūną. Kaip jam tada palengvėję, kai išvydo stiklinėmis akimis žvelgiant išburkusį nepažįstamojo veidą.

Karštis didžiojoje menėje darėsi nepakeliamas. Tvankioje įkaitusioje patalpoje susibūrę daugiau kaip šimtas bažnyčios ir valstybės vyrų trenkė prakaitu, vynu ir nerimu. Tvyrojo nerimastingas, pusbalsiu vykstančių pokalbių šurmulys.

Pasirodžius Peletjė, arčiausiai durų buvę tarnai nusilenkė ir nuskubėjo atnešti vyno. Priešingoje menės pusėje stovėjo išrikiuotos tamsaus poliruoto medžio kėdės aukštomis atkaltėmis, kuriose — lyg choras Šv. Nazarijaus katedroje — buvo susėdę Pietų kilmingieji: Mirpua ir Fanžo, Kursano ir Termeneso, Albi ir Mazameto valdovai. Visi jie buvo pakviesti į Karkasonę švęsti Šv. Nazarijaus iškilmių, tačiau vietoj šventės netikėtai atsidūrė tarybos susirinkime. Peletjė matė įtampą jų veiduose.