Kate Moss - Labirintas

Na Marti pakedeno jam plaukus.

— Jaunuoli, kaip sekasi? Taip išstypai, vos beatpažįstu tave.

— Ačiū, gerai, — atsakė jis šypsodamasis.

Pasisukęs į jos vyrą, šukuojantį vilną į pardavimui skirtas sruogas, pasisveikino:

— Bonjorn , senjore.

— Kaip gyvena Esklarmondė? — klausinėjo ponia Marti. — Kaip ji jaučiasi? Ar viskas gerai?

Jis šyptelėjo.

— Viskas kaip įprasta.

— Ben, ben. Gerai.

Sajhė atsisėdo prie jos kojų sukryžiavęs savąsias ir įsistebeilijo į besisukantį ratelį.

— Na Marti, — prakalbo jis po kiek laiko, — kodėl daugiau neateinate pas mus pasimelsti?

Ponas Marti liovėsi dirbęs ir susirūpinęs susižvalgė su žmona.

— Juk žinai, — atsakė ponia Marti, vengdama jo akių, — esame labai užsiėmę. Negalime dažnai keliauti į Karkasoną.

Ji pataisė ritę ir toliau suko ratelį. Tarp jų įsivyravusią tylą užpildė ritmiškas ratelio dūzgimas.

— Senelė pasiilgo jūsų.

— Aš taip pat jos pasiilgau, tačiau ir draugams ne visuomet lemta būti kartu.

Sajhė krūptelėjo.

— Bet kodėl?

Ponas Marti ryžtingai suėmė jį už peties.

— Nekalbėk taip garsiai, — sušnibždėjo jis. — Visa tai geriau pasilaikyti sau.

— Ką geriau pasilaikyti sau? — perklausė jis sumišęs. — Aš tik...

— Sajhė, mes girdėjome, — tarė ponas Marti, apsidairydamas per petį, — visas turgus girdėjo. Daugiau apie maldas nė žodžio.

Sutrikęs dėl netikėto pono Marti pykčio, Sajhė atsistojo. Ponia Marti atsisuko į savo vyrą. Atrodė, lyg jie būtų jį pamiršę.

— Rožė, tu labai šiurkštus, — sumurmėjo ji, — juk jis dar berniukas.

— Nieko daugiau ir nereikia — tik palaido liežuvio, kad mus sumaišytų purve su kitais. Negalime taip rizikuoti. Jeigu žmonės sužinos, kad mes dedamės su klaidatikiais...

— Kalbi kaip tikras eretikas, — atkirto ji. — Juk jis vaikas.

— Aš ne apie vaikį. Apie Esklarmondę. Visi žino, kad ji yra iš jų. Jeigu išaiškės, kad einame melstis į jos namus, mus apkaltins susidėjus su geraisiais žmonėmis ir pradės persekioti.

— Tai gal metame savo draugus tik dėl keleto tave įbauginusių nuogirdų?

Ponas Marti nuleido balsą.

— Aš tik sakau, kad derėtų būti atsargesniems. Pati žinai, ką žmonės šneka. Kalbama, kad ruošiama kariuomenė eretikams išvyti.

— Jau seniai apie tai kalbama. Ar ne per daug puti burbulą? Kas dėl legatų, tai tie „Dievo tarnai“ metų metais valkiojasi po šalį, kol nusilaka iki mirties. Ar iš to kas pavyko? Vyskupai tegul sau ginčijasi, o mes gyvenkime savo gyvenimus.

Ji nusigręžė nuo vyro.

— Neimk į širdį, — tarė ji Sajhė, padėdama ranką ant peties. — Tu nieko blogo nepadarei.

Sajhė stovėjo nudelbęs akis į žemę, nenorėdamas, kad išvystų jo ašaras.

Ponia Marti tęsė neįprastai švelniu balsu:

— Argi tu pats dar anądien nesakei, kad norėtum nupirkti dovaną Alaisai? Gal pasižvalgykime?

Sajhė linktelėjo. Jis suprato, kad norima jam pasigerinti, tačiau vis tiek jautėsi prislėgtas ir sudirgęs.

— Neturiu kuo užsimokėti.

— Nesirūpink dėl to. Esu tikra, kad šį kartą galime tai leisti. Štai, žvilgtelėk, — ponia Marti perbraukė pirštais spalvingus siūlus. — Ką manai apie juos? Argi jai nepatiktų? Puikiai derėtų prie jos akių. Pačiupinėjo minkštus vario spalvos siūlus.

— Nežinau...

— Bet aš manau, kad patiks. Suvynioti?

Ji nusigręžė dairydamasi skepetos siūlams suvynioti. Nenorėdamas pasirodyti nedėkingas, Sajhė suko galvą, ką galėtų pasakyti nieko neužgaudamas.

— Neseniai ją mačiau.

— Alaisą? Tikrai? Kaip ji? Su ta savo seserimi?

Sajhė nutaisė grimasą.

— Ne. Tačiau ji neatrodė linksma.

— Gerai, — tarė ponia Marti. — Jeigu ji buvo nusiminusi, tai kaip tik atėjo laikas dovanai. Dovana ją pralinksmins. Juk Alaisa paprastai rytais ateina į turgų? Jeigu gerai apsidairytum, esu tikra, surastum ją.

Apsidžiaugęs, kad gali pasišalinti iš nejaukios draugijos, Sajhė įsikišo ryšulį po skvernu ir atsisveikino. Nutolęs per keletą žingsnių, jis atsisuko pamojuoti. Ponai Marti stovėjo greta vienas kito, netardami nė žodžio.

*

Saulė jau buvo aukštai danguje. Sajhė vaikštinėjo klausinėdamas Alaisos. Ji kažkur pradingo.

Išalkęs jis nusprendė jau eisiąs namo, tačiau staiga išvydo Alaisą stovint prie ožkos sūrių prekystalio. Jis leidosi bėgte, paskui tyliai prisliūkino prie jos ir rankomis netikėtai apglėbė liemenį.

— Bonjorn .

Alaisa atsisuko ir nušvito plačia šypsena.

— Sajhė, tu išgąsdinai mane, — tarė ji, kedendama jam plaukus.

— Visur jūsų ieškojau, — šyptelėjo jis. — Ar viskas gerai? Mačiau jus kiek anksčiau. Atrodėte nusiminusi.

— Anksčiau?

— Jojote į pilį su tėvu, iškart po pasiuntinio.

— Ak taip, — atitarė ji, — nesirūpink, viskas gerai. Tiesiog rytas buvo varginantis. Kaip malonu matyti tavo guvų veidą.

Ji pabučiavo Sajhė į kaktą. Šis išraudo ir sustingo nudelbęs akis į žemę, nenorėdamas, kad ji pastebėtų.

— Ką gi, jeigu jau čia išdygai, padėk man išsirinkti sūrį.

Glotnūs, apvalūs švieži ožkos sūriai gulėjo ant šiaudų pakloto taisyklingai išdėliotose medinėse dėklėse. Vieni atrodė sausoki, gelsva odele, jų aromatas buvo stipresnis, galėjo būti brandinti dvi savaites. Kiti, šviežesni, buvo minkšti ir žvilgėjo drėgme. Alaisa klausinėjo kainų pirštu rodydama vis kitą gabalą, teiravosi Sajhė patarimo, kol galiausiai jie išsirinko Alaisai patikusį sūrį. Ji padavė Sajhė kelias monetas iš savo piniginės, kad šis sumokėtų prekeiviui, o pati tuo metu išsitraukė nedidelę poliruoto medžio lentelę, ant kurios pasidėjusi neš sūrį.

Sajhė akys išsiplėtė iš nuostabos, kai jis išvydo ornamentą kitoje lentelės pusėje. Iš kur Alaisa tai turi? Kaip? Sutrikus monetos pažiro ant žemės. Sumišęs jis nėrė po stalu, norėdamas laimėti laiko.

Netrukus vėl atsistojęs su palengvėjimu pamatė, kad Alaisa nieko keisto nepastebėjo. Sajhė pasistengė kuo greičiau viską mesti iš galvos. Atsiskaitęs su prekeiviu, jis sukaupė drąsą, norėdamas įteikti Alaisai dovaną.

— Turiu jums kai ką, — tarė jis droviai ir negrabiai įbruko jai į rankas ryšulį.

— Kaip malonu, — tarė ji. — Ar tai nuo Esklarmondės?

— Ne, nuo manęs.

— Kokia maloni staigmena. Ar galiu išvynioti?

Jis linktelėjo. Rimtu veidu ir blizgančiomis akimis jis laukė, kol Alaisa atsargiai išvynios ryšulį.

— Ak, Sajhė, koks grožis, — šūktelėjo ji iškeldama į viršų žvilgančius rusvus siūlus. — Ar galėtų kas būti dailiau?

— Nevogiau, — paskubomis sumurmėjo jis, — na Marti man davė. Atrodo, ji norėjo užglaistyti...

Tą pačią akimirką, kai išsprūdo žodžiai, Sajhė susizgribo.

— Užglaistyti? Ką? — sukluso Alaisa.

Staiga pasigirdo šūksnis. Greta stovintis vyras rodė ranka į dangų. Virš Aukštutinio miesto žemai danguje skrido pulkas didelių juodų paukščių. Jie lėkė išsirikiavę strėle iš vakarų į rytus. Glotniose tamsiose plunksnose atsispindintys saulės spinduliai žėrėjo lyg priekalo kibirkštys. Kažkas netoliese sumurmėjo, esą tai ženklas, tačiau niekas negalėjo nutarti, geras ar blogas.

Sajhė netikėjo prietarais, tačiau šį kartą jį nukrėtė šiurpulys. Atrodo, ir Alaisa kažką pajuto, nes apkabino jį ranka per pečius prisitraukdama arčiau.

— Kas nutiko? — paklausė jis.