Kate Moss - Labirintas

Žirgas sruvo prakaitu. Netgi iš tokio atstumo Sajhė matė putas ant arklio kūbrio ir šnervių. Raitelis, smarkiai palinkęs į šoną, suko link tilto į Komtalio pilį.

Atidžiai saugodamas trapią pusiausvyrą ant nelygaus čerpių stogo, Sajhė atsistojo, kad geriau matytų. Kaip tik tuo metu tarp vartų bokštų jis išvydo raitelius: intendantą Peletjė ant galingojo bėrio ir už jo Alaisą — taip pat ant žirgo. Ji atrodo nusiminusi, pamanė Sajhė. Įdomu, kas atsitiko ir kur jie buvo išvykę, juk apsivilkę ne medžioklės rūbais.

Alaisa patiko Sajhė. Atėjusi aplankyti jo senelės Esklarmondės, ji pasikalbėdavo su juo — kitaip negu daugelis dvaro damų, kurios apsimesdavo jo nepastebinčios. Joms labiau rūpėjo pavilgai ir vaistai, kuriuos ruošė meniną, Sajhė senelė: karščiui numušti, tinimui malšinti, norint pastoti ar širdies ligoms gydyti.

Per visą tą laiką, kol žavėjosi Alaisa, Sajhė dar nematė jos taip atrodančios. Berniukas nušliuožė žemyn rusvų čerpių stogu ir pakibęs ant krašto su trenksmu nušoko žemėn, vos neužgriūdamas prie ratelių pririštos ožkos.

— Ei, žiūrėk, ką darai, — suriko moteris.

— Aš nieko neliečiau, — atšovė jis, vikriai išsisukdamas nuo šepečio koto.

Miestas virė turgaus dienos reginiais, kvapais ir garsais. Gatvelėse ir skersgatviuose į akmenines sienas dunksėjo medinės langinės, tarnai ir namų šeimininkės atidarinėjo langus rytmečio orui, kol dar nebuvo pernelyg karšta.

Kubilių pameistriai, stebimi savo šeimininkų, ritino statinaites, šokčiojančias ir bumbsinčias grindinio akmenimis, lenktyniaudami tarpusavyje: kiekvienas stengėsi pasiekti savo taverną anksčiau už kitus. Nelygiu grindiniu riedėdami į pagrindinę aikštę girgždėjo ir krypavo vežimaičiai, kartkarčiais vis vaduodami įstrigusį ratą.

Sajhė žinojo trumpiausią kelią mieste ir, galvotrūkčiais nardydamas tarp mataruojančių kojų ir rankų, prasmukdavo tarp sijų, pralįsdavo po prekystaliais, manevravo tarp avių ir ožkų kanopų, tarp prekėmis ir krepšiais apkrautų asilų ir mulų bei aptingusių, niekur neskubančių kiaulių, kurios lėtai dūlino miesto gatvėmis. Vyresnis berniukas niūriu veidu ginė būrį nepaklusnių žąsų, kurios gagėjo ir kapojo viena kitą bei taikėsi įgnybti į nuogas kojas dviem greta stovinčioms mažoms mergaitėms. Sajhė mirktelėjo joms, norėdamas prajuokinti. Jis nėrė pikčiausiam paukščiui už nugaros ir staiga sumosavo rankomis.

— Ką tu čia išdarinėji? — sušuko varovas. — Dink iš čia!

Mergaitės nusijuokė. Sajhė sugageno į akis senam pilkam žąsinui, kuris ištiesęs kaklą atsigręžė ir piktai sušnypštė.

— Dabar tai tau klius, — suniurzgė berniokas. — Kvailys.

Sajhė atšoko išsisukdamas nuo oranžinio snapo kirčio.

— Geriau juos prižiūrėk.

— Tik maži vaikigaliai bijo žąsyčių, — nusišaipė berniokas, artindamasis prie Sajhė. — Ar vaikelis išsigando mažos nekaltos žąsytės? Nenon 7 .

— Aš nebijau, — pasigyrė Sajhė, — tačiau jos bijo, — tarė jis, rodydamas į mergaites, kurios jau slėpėsi už motinos sijono. — Atidžiau dirbk savo darbą.

— Koks tavo reikalas ?

— Aš tik sakau, kad galėtum būti atidesnis.

Žąsiaganis priėjo arčiau ir kyštelėjo lazdą Sajhė prie veido.

— Kas man tai sako? Tu?

Berniukas buvo visa galva aukštesnis už Sajhė. Jo oda nusėta mėlynėmis ir įbrėžimais. Sajhė atsitraukė žingsnelį ir kilstelėjo rankas.

— Klausiu, kas man tai sako? — pakartojo piemuo, ruošdamasis pulti.

Žodžius jau būtų pakeitę kumščiai, tačiau nubudo į sieną atsirėmęs senas girtuoklis ir liepė jiems nešdintis bei duoti jam ramybę. Pasinaudojęs sąmyšiu, Sajhė išgaravo.

Saulė jau iškopė virš aukštesnių pastatų stogų ir užliejo gatves skaisčia šviesa. Įsaulyje sužibo prie kalvio dirbtuvės durų pritaisyta pasaga. Sajhė stabtelėjo ir žvilgtelėjo vidun — net gatvėje savo veidu pajuto iš žaizdro tvoskiantį karštį.

Prie kalvės būriavosi vyrai, lūkuriavo jaunesnieji ecuyers — ginklanešiai, nešini savo šeimininkų šalmais, skydais ir šarvais, kuriems reikėjo tvirtos kalvio rankos. Turbūt pilies kalvis nesusidoroja su darbu, pamanė Sajhė.

Sajhė kraujas ir kilmė neleido mokytis amato, tačiau jis nesiliovė svajojęs, kaip kada nors tapsiąs ševaljė. Jis pamėgino nusišypsoti bendraamžiams berniukams, tačiau šie — kaip visuomet buvo ir bus — žvelgė į jį tarsi į tuščią vietą.

Sajhė apsisuko ir nuėjo.

Daugelis prekeivių buvo nuolatiniai turgaus dalyviai ir įsikūrė savo įprastose vietose. Vos įžengus į aikštę, Sajhė nosis užuodė kaitinamų taukų kvapą. Jis trumpam prisiglaudė prie kepėjo prekystalio, stebėdamas ant įkaitintų grotelių vartomus paplotėlius. Tirštos pupelių sriubos ir šiltos mitadenc 8 duonos kvapas žadino apetitą. Nesustojęs praėjo pro sagčių ir puodų, vilnonių ir odinių drabužių — vietinių prekių ir egzotiškų diržų bei piniginių, atvežtų iš Kordobos ar iš dar toliau — prekystalius. Trumpam stabtelėjo prie avių kirpimo žirkles ir peilius siūlančio prekeivio stalo ir nuėjo į aikštės kampą, kur garduose buvo laikomi gyvuliai. Čia visada būdavo daugybė viščiukų ir gaidžių mediniuose narveliuose, kartais — vieversių ir karaliukų, kurie švilpavo ir ulbėjo. Jam labiausiai patiko triušiai, susiglaudę į vieną didelį rudo, balto ir juodo kailio kamuolį.

Sajhė praėjo pro grūdų ir druskos, baltosios mėsos prekeivius, alaus bei vyno statinaites ir atsidūrė prie augalų bei tolimųjų kraštų prieskonių prekystalio. Priešais stalą stoviniavo pirklys. Sajhė dar nė karto nebuvo matęs tokio aukšto tamsaus gymio vyro. Jis buvo apsivilkęs ilgais mėlynais žvilgančiais rūbais, aplink galvą apsivyniojęs šilkinį turbaną ir avėjo raudonas auksu siuvinėtas šlepetes. Jo oda buvo tamsesnė netgi už čigonų, atkeliaudavusių kalnais iš Navaros ar Aragono. Sajhė pamanė nepažįstamąjį būsiant saracėną, nors niekuomet dar nebuvo jų matęs.

Prekijas išdėstė savo prekes ratu, kurį sudarė žalia ir geltona, oranžinė ir ruda, raudona bei ochros spalvos. Priekyje gulėjo rozmarinai ir petražolės, česnakai, gvazdikėliai ir levandos, atokiau buvo sudėti brangesni prieskoniai: kardamonas, muskatas, šafranas. Kiti prieskoniai Sajhė buvo nepažįstami, tačiau jis jau žinojo, ką papasakosiąs senelei.

Jis jau buvo bežengiąs arčiau, kad galėtų geriau įsižiūrėti, kai tarsi griaustinis iš giedro dangaus nugriaudėjo saracėno balsas. Savo sunkia tamsbruve ranka jis sugniaužė ploną kišenvagio riešą, pasikėsinusį į monetą iš raštuotos piniginės, kabojusios prie saracėno juosmens ant raudonos pintos juostos. Sugriebęs vaikigalį už galvos jis bloškė jį į žioplių būrį. Suriko moteris, į kurią atsitrenkė vaikiščias, tuojau pradėjo rinktis minia.

Sajhė tyliai išnyko. Jis nenorėjo nemalonumų.

*

Išėjęs iš aikštės, Sajhė pasuko prie „Šv. Jono Evangelisto“ tavernos. Neturėdamas pinigų, jis pamanė, kad galėtų pasisiūlyti pasiuntinuku mainais į puodelį brout 9 . Staiga jis išgirdo kažką šaukiant jį vardu.

Sajhė atsigręžė ir išvydo savo senelės draugus — na 10 Marti su vyru, sėdinčius prie prekystalio ir jam mojančius. Na Marti buvo audėja, jos vyras — šukuotojas. Savaičių savaites jie leido toje pačioje vietoje, sukdami ir šukuodami verpalus, ruošdami vilną ir siūlus.

Atsakydamas jiems Sajhė pamojavo. Kaip ir Esklarmondė, na Marti buvo naujojo tikėjimo sekėja. Jos vyras, senher 11 Marti, nebuvo iš tikinčiųjų, tačiau lankydavosi kartu su žmona Esklarmondės namuose per Sekmines pasiklausyti Bons Homes, gerųjų žmonių, maldų.