Kate Moss: Labirintas

Aplinkui grumdosi, šūkčioja, spygauja. Alaisa išsigąsta nualpsianti. Ištiesusi ranką ji atsiremia į sieną. Prie Rodezo vartų budintys sargybiniai daugelį vietinių praleidžia vos linktelėdami galvą, tačiau stabdo klajoklius ir elgetas, čigonus, rytiečius ir žydus, domisi jų kelionės į Karkasonę tikslu, kartais gerokai šiurkščiau nei būtina apieško asmens daiktus, kol rankomis nukeliauja nedidelis indas gėralo ar moneta, ir sargai jau dairosi kitos aukos.

Alaisą jie praleidžia veik nežvilgtelėję.

Siauras tvirtovės gatves užplūdę prekiautojai, pirkliai, galvijai, kariškiai, arklininkai, žonglieriai, konsulų žmonos ir jų tarnai bei maldininkai. Alaisa žengia tarsi eitų prieš šiaurinį vėją, nuleidusi galvą, nenorėdama, kad ją atpažintų.

Galų gale ji išvysta pažįstamą Vado bokšto siluetą, paskui — Kareivinių bokštą, rytinių vartų bokštus ir galiausiai visą Komtalio pilį.

Pagaliau krūtinėje ji pajunta palengvėjimą. Akys paplūsta vos tramdomomis ašaromis. Pykdama ant savęs dėl silpnumo, Alaisa kruvinai sukanda lūpas. Ji drovisi taip sutrikusi ir nusprendžia nebedaryti sau gėdos verkdama ir rodydama išgąstį.

Ji tik nori kuo greičiau nukakti pas tėvą. 3 SKYRIUS

Intendantas Peletjė buvo viename iš podėlių, įrengtų rūsiuose prie virtuvės, kur ką tik baigė savaitinę grūdų ir miltų atsargų apžiūrą. Galima lengviau atsikvėpti — pelėsių nėra.

Bertranas Peletjė tarnavo vikontui Trenkaveliui jau daugiau kaip aštuoniolika metų. Grįžti į gimtąją Karkasonę ir užimti Trenkavelių valdų paveldėtojo, devynmečio Reimono Rožė, intendanto — ūkvedžio — pareigas jį pakvietė dar prasidedant šaltiems naujiems 1191-iesiems. Jis laukė šios žinios ir atvyko noriai, kartu atsiveždamas nėščią prancūzę žmoną ir dvejų metų dukterį. Jis niekada nemėgo drėgno ir šalto Šartro. Atvykęs jis rado ne pagal savo amžių suaugusį berniuką, gedintį šeimos ir besirungiantį su jaunus pečius užgriuvusia atsakomybės našta.

Nuo tada Bertranas visą laiką buvo šalia vikonto Trenkavelio. Savo tarnybą jis pradėjo Reimono Rožė globėjo Bertrano iš Sesako dvare, vėliau buvo proteguojamas Fua grafo. Reimonui Rožė sulaukus pilnametystės ir grįžus į Komtalio pilį teisėtai užimti Karkasonės, Bezjė ir Albi vikonto vietos, jį lydėjo Peletjė.

Būdamas ūkvedžiu, Peletjė atsakė už namų ūkio sklandumą. Taip pat jis rūpinosi teisingumu, administravimu ir mokesčių rinkimu — tai vikonto vardu tvarkė konsulai, pasidaliję tarpusavyje Karkasonės valdymo reikalus. Tačiau svarbiausia, jis buvo visų pripažįstamas vikonto patikėtinis, patarėjas ir draugas. Niekas neprilygo jam savo įtaka.

Komtalio pilis buvo pilna garbingų svečių, kasdien jų atvykdavo vis daugiau. Svarbiausių Trenkavelių valdose esančių pilių šeimininkai su žmonomis, narsiausi ir šlovingiausi Pietų ševaljė, įstabiausi keliaujantieji muzikantai ir dainiai buvo pakviesti į tradiciškai besibaigiant liepai vykstantį vasaros dvikovų turnyrą švęsti Šv. Nazarijaus iškilmių. Jau daugiau kaip metai virš visų kybojo karo grėsmė, tad vikontas savo svečiams pasiryžo surengti tikrą pramogą — turnyrą, kuris turėjo tapti įsimintiniausias per visą jo valdymą.

Peletjė nesirengė leisti karaliauti atsitiktinumams. Užrakinęs grūdų podėlio duris vienu iš daugelio masyvių raktų, kuriuos nešiojo prie juosmens suvertus ant metalinio žiedo, jis leidosi toliau koridoriumi.

— Dabar į vyno rūsį, — tarė jis savo tarnui Fransua. — Paskutinė statinaitė rūgtelėjusi.

Eidamas koridoriumi, Peletjė sustodavo žvilgtelėti į kitas menes. Linų podėlis kvepėjo levandomis ir čiobreliais, tačiau buvo tuščias, lyg lūkuriavo, kada vėl galės atgyti.

— Ar staltiesės išskalbtos ir paruoštos tiesti ant stalų?

— Oc, mesire.

Priešais vyno podėlį esančioje rūsio menėje vyrai ties laiptais vartė sūdykloje mėsą. Kai kuriuos gabalus kabino ant lubose įtaisytų kablių, kitus palikdavo sūrėtis statinėse dar dienai. Kampe prisiglaudęs vyras vėrė grybus su svogūnais ir česnakais bei kabino girliandas džiūti.

Įėjus Peletjė, visi nutilo ir nutraukė darbą. Keli jaunesnieji tarnai baugščiai atsistojo. Peletjė, netardamas nė žodžio, apsižvalgė, akimis naršydamas tolimiausias patalpos kertes. Galvos linktelėjimu parodė savo pritarimą ir žengė toliau.

Rakinant vyno podėlio duris, iš viršaus atsklido šauksmai ir žingsnių bildesys — kažkas bėgo.

— Išsiaiškink, kas nutiko, — paliepė jis suirzęs. — Negaliu dirbti tokiame erzelyje.

— Taip, mesire.

Fransua apsisuko ir nuskubėjo į viršų ištirti.

Peletjė stumtelėjęs atidarė sunkias duris ir įžengęs į tamsią šaltą rūsio patalpą įkvėpė pažįstamą gaižų drėgnos medienos, išlaistyto vyno ir alaus kvapą. Jis pamažu nužingsniavo takais tarp rietuvių iki jį dominusių statinaičių. Paėmęs molinį puodelį, kuris stovėjo paruoštas ant padėklo, gulinčio ant stalo, jis ėmėsi traukti kamštį. Dirbo atidžiai, pamažu, kad nesujudintų statinaitės turinio.

Atsklidus garsams iš koridoriaus, Peletjė išpylė šaltas prakaitas. Jis padėjo puodelį. Kažkas šaukė jo vardą. Alaisa. Kažkas atsitiko.

Peletjė sparčiai perėjo rūsį ir atlapojo duris.

*

Alaisa lėkė laiptais taip, lyg ją būtų vijęsis tuntas laukinių šunų. Iš paskos skubėjo Fransua.

Išvydus tarp vyno ir alaus statinaičių tėvo siluetą, Alaisai išsiveržė palengvėjimo šūksnis. Ji krito į jo glėbį ir ašarotu veidu įsikniaubė į krūtinę. Pajutus pažįstamą jaukų tėvo kvapą, vėl susitvenkė ašaros.

— Šventojo Fido vardu, kas čia darosi? Kas tau atsitiko? Ar susižeidei? Sakyk.

Tėvo balse buvo girdėti nerimas. Ji šiek tiek atsitraukė ir mėgino prabilti, tačiau žodžiai įstrigo gerklėje.

— Tėve, aš...

Nužvelgęs jos išdarkytą išvaizdą ir išteptus rūbus, Peletjė sunerimo. Jis klausiamai pažvelgė Alaisai per petį į Fransua.

— Radau ponią Alaisą štai tokią, mesire.

— Ir ji nieko nesakė apie tai, kas... Kas jai atsitiko?

— Ne. Tik prašėsi kuo greičiau nuvedama pas jus.

— Gerai. Dabar palik mus vienus. Pakviesiu, jeigu būsi reikalingas.

Alaisa išgirdo užsidarant duris ir pajuto sunkią tėvo ranką apkabinant ją per pečius. Jis nuvedė ją prie suolelio palei sieną ir pasodino.

— Ateik, jilha 5 , — tarė jis jau švelnesniu balsu, nubraukdamas jai nuo veido plaukų sruogą. — Visai nepanašu į tave. Sakyk, kas atsitiko.

Alaisa dar kartą pabandė susiimti pykdama ant savęs dėl rūpesčio, kurį sukelia tėvui. Jo paduota nosinaite ji nusišluostė ašaras ir nudelbė paraudusias akis.

— Išgerk, — tarė jis, paduodamas jai į rankas taurę vyno ir atsisėsdamas šalia jos. Po jo svoriu traškėdamas įlinko senas medis. — Fransua išėjo, čia nieko nėra, tik mudu. Liaukis ir papasakok, kas atsitiko, kas tave taip sukrėtė. Gal Gijomas? Gal jis tave užgavo? Jeigu taip, tai duodu žodį, kad...

— Tai ne Gijomas, pairę 6 , — suskubo ji atsakyti. — Niekas nekaltas...

Ji nedrąsiai pakėlė akis, tačiau greitai vėl nudelbė sutrikusį žvilgsnį. Sėdėti tokiai priešais tėvą jai buvo gėda.

— Tai kas tada? — neatlyžo tėvas. — Kaip aš galėsiu tau padėti, jeigu nesakai, kas atsitiko?

Ji sunkiai atsiduso, jausdamasi kalta ir sutrikusi. Ji nė nenutuokė, kaip pradėti.

Peletjė suėmė jos rankas į savąsias.

— Alaisa, tu drebi. — Ji girdėjo tėvo balse rūpestį ir užuojautą ir suprato, kaip tėvas stengiasi neišsiduoti išsigandęs. — Tik pažvelk į savo rūbus, — parodė jis, kilstelėjęs suknelės kraštą. — Sušlapę, dumblini.