Kate Moss: Labirintas

— Sajhė, neprivalai ilgiau jaustis kaltas. Dabar tu žinai, kas įvyko, gali atleisti sau.

Alisa jautė, kaip jis tolsta nuo jos.

Kalbink jį. Neleisk jam užmigti.

— Buvo išpranašauta, — kalbėjo Odrikas, — kad Oksitanijoje mūsų laikais gimsiąs žmogus, kuriam bus lemta perduoti šiuos kraštus ištikusios tragedijos liudijimą. Kaip ir mano pirmtakai — Abraomas, Metušaelis, Harifas — aš nenorėjau to, tačiau priėmiau lemtį.

Jam darėsi sunku kvėpuoti. Alisa prisitraukė jį arčiau, padėdama jo galvą sau ant rankų.

— Kada? — nedrąsiai paklausė ji. — Papasakok man.

— Alaisa iškvietė Gralį. Čia. Šioje menėje. Man buvo dvidešimt penkeri. Aš grįžau į Los Seresą tikėdamas, kad mano gyvenimas pasikeis. Aš tikėjau, kad galiu patraukti Alaisą į savo pusę, kad ji mane mylės.

— Ji mylėjo tave, — tarė Alisa niršdama.

— Harifas išmokė ją suprasti senąją egiptiečių kalbą, — pasakojo jis šypsodamasis. — Šių žinių daigai, regis, gyvena ir tavyje. Pasinaudodami įgūdžiais, kurių ją išmokė Harifas, ir jos žiniomis apie pergamentus, mes atvykome čia. Kaip ir tu, Alaisa žinojo, ką sakyti, kai atėjo metas. Gralis pasireiškė per ją.

— Kaip... — Alisa sumikčiojo, — kas atsitiko?

— Aš prisimenu, kaip švelniai glostė oras mano odą, kaip mirgėjo žvakės, kaip aidėjo tamsoje gražūs balsai. Atrodė, lyg žodžiai savaime liejasi jos lūpomis, tariami be jokių pastangų. Alaisa stovėjo priešais altorių, prie jos buvo Harifas.

— Juk turėjo būti ir kitų?

— Turėjo, tačiau... tu pagalvosi, kad tai keista, bet aš beveik neprisimenu. Aš mačiau tik Alaisą. Jos susikaupusį veidą, menką raukšlelę kaktoje. Jos plaukai krito ant nugaros tarsi vandens krioklys. Aš mačiau tik ją, daugiau nieko, jaučiau tik ją, daugiau nieko. Laikydama rankose taurę, ji tarė žodžius. Jos akys plačiai atsimerkė nušvitimo akimirką. Ji padavė taurę man ir aš išgėriau.

Jo akių vokai trūkčiojo, tai pakildami, tai vėl greitai užsimerkdami, tarsi plazdantys drugelio sparnai.

— Jeigu gyvenimas tau buvo tokia našta, tai kodėl gyvenai be jos?

— Kodėl? — tarė jis nustebęs. — Todėl, kad to norėjo Alaisa. Aš privalėjau gyventi, kad papasakočiau, kas atsitiko šio krašto žmonėms. Čia, šiuose kalnuose ir slėniuose. Aš privalėjau užtikrinti, kad istorija neišnyks. Tai yra Gralio prasmė. Padėti liudijantiems. Istoriją rašo laimėjusieji, melagiai, stiprieji, ryžtingieji. Tiesa dažniausiai slypi tyloje. Tiesa mėgsta tykumą.

Alisa pritardama linktelėjo.

— Sajhė, tau pavyko tai padaryti. Tu pasiekei savo.

— Giljemas de Tudela prancūzams parašė melagingą istoriją apie kryžiaus žygius ir mus apšmeižė. Jis pavadino ją „Kryžiaus žygių giesme“. Kai jis mirė, poetas anonimas, mylintis Oksitanijos kraštą, papildė šį pasakojimą ir pavadino jį „Mūsų sakme“. Tai mūsų istorija.

Alisa jautė, kad, nepaisant visko, kas atsitiko, ji šypsosi.

— Los mots, vivents , — sušnabždėjo jis, — gyvieji žodžiai. Tai buvo pradžia. Aš prisiekiau Alaisai, jog kalbėsiu tiesą, rašysiu tiesą, kad būsimosios kartos žinotų apie siaubą, kuris nutiko jų žemėje. Kad nebūtų pamirštų.

Alisa linktelėjo.

— Harifas suprato. Jis jau buvo nuėjęs vienumos kelią prieš mane. Jis apkeliavo pasaulį ir matė, kaip laužomi, iškreipiami žodžiai, kaip jie virsta melu. Jis taip pat gyveno, kad liudytų. — Sajhė vėl sunkiai atsikvėpė. — Jis tik šiek tiek pergyveno Alaisą, tačiau mirštant jam buvo aštuoni šimtai metų. Jis mirė čia, Los Serese, aš ir Bertrana buvome prie jo.

— Tačiau kur tu gyvenai visus tuos metus? Kaip tu gyvenai?

— Mačiau, kaip pavasario žalumą keičia auksinė vasara. Kaip varinis ruduo atsitraukia prieš baltą žiemą. Sėdėjau ir žvelgiau į blėstančią šviesą. Nuolat klausiau savęs — kodėl? Jeigu aš būčiau žinojęs, kaip bus — gyventi tokioje vienatvėje, būti vieninteliu begalinio rato liudytoju — gimimo, gyvenimo ir mirties... Ką aš būčiau galėjęs padaryti? Visą šį ilgą gyvenimą išgyvenau su tuštuma širdyje, kuri augo ir plėtėsi metams bėgant, kol galiausiai joje nebeliko širdies.

— Sajhė, ji mylėjo tave, — švelniai tarė Alisa. — Ne taip, kaip tu ją, tačiau giliai, iš tiesų.

Jo veidą nušvietė ramybė.

— Es vertat Dabar jaučiu tai.

— Jeigu...

Jį vėl ištiko kosulio priepuolis. Šį kartą burnos kampučiuose pasirodė kraujas. Alisa nušluostė mantijos skvernu.

Jis sukaupė jėgas ir atsisėdo.

— Alisa, aš viską tau surašiau. Savo paskutinį testamentą. Jis laukia tavęs Los Serese. Alaisos name, kur mes gyvenome. Aš palieku jį tau.

Alisai pasirodė, kad ji tolumoje išgirdo kalnų nakties tykumą perdrėskusius sirenų garsus.

— Jie jau beveik čia, — tarė ji, stengdamasi suvaldyti savo sielvartą. — Juk sakiau, kad jie atvažiuos. Lik su manimi. Nepasiduok.

Sajhė papurtė galvą.

— Viskas baigta. Mano kelionė baigėsi. Tavo dar tik prasideda.

Alisa švelniai nubraukė pražilusius plaukus nuo jo veido.

— Aš — ne ji, — tyliai tarė Alisa. — Aš ne Alaisa.

Jis giliai atsiduso.

— Žinau, tačiau ji gyvena tavyje... ir tu joje. — Jis nutilo. Alisa matė, kokį skausmą jis kenčia kalbėdamas. — Norėčiau, kad būtume buvę kartu ilgiau, Alisa. Tačiau sutikti tave, praleisti su tavimi šias valandas — tai daugiau, negu aš būčiau drįsęs tikėtis.

Sajhė nutilo. Iš jo veido, jo rankų dingo paskutiniai spalvos likučiai. Nieko neliko.

Jos mintyse iškilo malda, kalbėta kadaise, seniai seniai.

— Payre sant, Dieu dreyturier de bons speritz . — Kadaise pažįstami žodžiai lengvai skriejo iš jos lūpų. — Šventasis tėve, teisusis gerųjų dvasių Dieve, leisk mums žinoti, ką pats žinai, leisk mylėti, ką pats myli.

Gniauždama ašaras, Alisa laikė jį rankose, kol jo kvėpavimas, silpnėdamas ir retėdamas, visiškai liovėsi.

EPILOGAS

Los Seresas

2007 M. LIEPOS 8 D., SEKMADIENIS

Aštunta valanda vakaro. Baigiasi dar viena nuostabi vasaros diena.

Alisa prieina prie didelio varstomo lango ir atidaro langines, įleisdama į vidų besileidžiančią oranžinę saulę. Jos nuogas rankas paglosto lengvas vėjelis. Jos oda — lazdyno riešutų spalvos, jos plaukai, surišti į uodegą, krinta ant nugaros.

Saulė jau visiškai žemai — tobulas raudonas rutulys giedrame rausvais gaisais nusidažiusiame danguje. Aplinkinės Sabarto kalnų viršūnės meta didžiulius šešėlius. Jie atrodo lyg džiūti paklotos audeklo juostos. Pro langą matosi Septynių Brolių perėja ir už jos — Šv. Baltramiejaus viršūnė.

Praėjo jau dveji metai nuo tos dienos, kai mirė Sajhė.

Iš pradžių Alisai buvo sunku gyventi su prisiminimais. Šūvio garsas klaustrofobiškoje menėje, žemės drebėjimas, blyškus veidas tamsoje, Vilio veido išraiška įgriuvus į menę su inspektoriumi Nubeliu.

Labiausiai ją persekiojo gęstančios Odriko akys — Sajhė, kaip ji priprato jį mintyse vadinti. Atėjus pabaigai, ji matė jo akyse ne liūdesį, o susitaikymą, tačiau tai nė kiek nesumažino jos skausmo.

Tačiau kuo daugiau Alisa sužinojo, tuo labiau blanko šie siaubingi paskutiniųjų akimirkų išgyvenimai. Praeitis neteko galios žeisti.

Alisa žinojo, kad Marija Sesilė ir jos sūnus žuvo po griūvančiomis uolomis. Abu juos prarijo kalnas ir žemės drebėjimas. Polį Oti surado ten, kur jį buvo nušovęs Fransua Batistas. Prie jo kūno buvo sprogdiklio laikmatis, negailestingai suskaičiavęs visų keturių užtaisų laiką iki nulio. Jo paties rankų darbo Armagedonas.