Kate Moss: Labirintas

— Atėjote viena?

— Nebūtina visur, kur einu, vestis palydą. Be to...

Odrikas nuleido akis į ginklą.

— Jūs juk nemanote, kad aš galėčiau jums sutrukdyti? — Jis palingavo galva. — Aš juk senas. — Tuomet pridūrė: — Tačiau jūs taip pat nenorėtumėte, kad kažkas kitas išgirstų.

Jos veide šmėstelėjo šypsena.

— Stiprybė glūdi paslaptyje.

— Ponia, tas, kas išmokė jus šito, jau miręs.

Jos akyse blykstelėjo nuoskauda.

— Jūs pažinojote mano senelį?

— Taip, aš girdėjau apie jį, — atsakė Odrikas.

— Jis gerai mane išmokė. Niekuomet niekuo nepasikliauti. Niekuo nepasitikėti.

— Tai vienišiaus gyvenimas.

— Nemanau.

Ji pamažu ėjo aplink jį, tarsi grobuonis, stebintis savo auką. Galų gale ji sustojo nugara į altorių. Odrikas stovėjo menės viduryje, ties įdubimu žemėje.

Kapas, pamanė jis. Kapas, kuriame rado palaikus.

— Kur ji? — pareikalavo atsakymo Marija Sesilė.

Jis neatsakė.

— Jūs labai panaši į savo senelį. Savo bruožais, būdu, atkaklumu. Kaip ir jis, jūs klystate.

Jos veidą perkreipė pyktis.

— Mano senelis buvo didis žmogus. Jis garbino Gralį. Jis visą gyvenimą paskyrė Žodžių knygai surasti. Maža to — ją perprasti.

— Perprasti ar pasinaudoti?

— Jūs nieko apie jį nežinote.

— Ir dar kiek, — atsakė jis ramiai. — Žmonės nedaug tesikeičia. — Odrikas padvejojo. — O jis juk buvo taip arti, ar ne? — paklausė jis, dar labiau nuleidęs balsą. — Vos keletas kilometrų į vakarus, ir urvą būtų suradęs jis, o ne jūs.

— Dabar tai nesvarbu, — atsakė ji atžariai. — Jis priklauso mums.

— Gralis nepriklauso niekam. Gralis negali būti nuosavybė, juo negalima manipuliuoti ar dėl jo susiderėti.

Odrikas nutilo. Ant altoriaus degančios žvakės šviesoje jis žvelgė tiesiai jai į akis.

— Gralis nebūtų jo išgelbėjęs, — tarė jis.

Per visą menę Odrikas girdėjo, kaip ji įkvepia.

— Eliksyras gydo ir pratęsia gyvenimą. Jis būtų palaikęs jo gyvybę.

— Ponia, jis nebūtų išvadavęs jo nuo ligos, suardžiusios jo kūną ir kaulus. Nebūtų jo išgelbėjęs. Jūs irgi negausite, ko trokštate. — Odrikas patylėjo. — Gralis jums neatsivers.

Ji žengė žingsnį artyn prie jo.

— Galite viltis, kad ne, Bajarai, tačiau jūs nesate tuo tikras. Kad ir kiek daug žinotumėte, kad ir kiek būtumėte ištyręs, nežinote, kas čia įvyks.

— Jūs darote klaidą.

— Bajarai, tai jūsų šansas. Po visų rašymo, tyrinėjimo, domėjimosi metų. Kaip ir aš, jūs paskyrėte tam visą gyvenimą. Jūs ne mažiau negu aš trokštate tai išvysti.

— O jeigu aš atsisakysiu bendrininkauti?

Ji skambiai nusijuokė.

— Liaukitės. Nereikia nė klausti. Puikiai žinote, kad mano sūnus ją nudės. Kaip jis tai atliks ir kiek tai užtruks, priklauso nuo jūsų.

Nepaisant atsargumo priemonių, kuriomis jis buvo pasirūpinęs, jo nugara perbėgo šiurpulys. Jeigu Alisa liks, kur esanti, kaip žadėjo, pavojaus skelbti nereikia. Ji buvo saugi. Viskas baigtųsi jai nė nespėjus suvokti, kas darosi.

Jo mintyse nenoromis apsilankė prisiminimai apie Alaisą ir Bertraną. Jų būdo veržlumą, nenorą paklusti tvarkai, kietakaktišką drąsą. Ar Alisa iš tokio paties molio?

— Viskas parengta, — kalbėjo ji. — Preparatų ir Skaičių knygos čia. Taigi jeigu tik duotumėte man žiedą ir pasakytumėte, kur paslėpta Žodžių knyga...

Odrikas prisivertė sutelkti dėmesį į Mariją Sesilę ir pamiršti Alisą.

— Kodėl jūs taip įsitikinusi, kad ji čia, menėje?

Marija Sesilė šyptelėjo.

— Todėl, kad jūs čia, Bajarai. Kur dar jūs eitumėte? Jūs norite pamatyti atliekamas apeigas nors kartą prieš mirtį. Apsivilkite mantiją! — suriko ji, staiga netekusi kantrybės. Ji mostelėjo ginklu į baltą maršką, gulinčią viršuje ant laiptų. Jis papurtė galvą ir akimirką išvydo jos veide abejonę. — Tada duosite man knygą.

Odrikas pastebėjo tris mažus metalinius žiedus, įleistus į grindis apatinėje menės dalyje. Jis prisiminė, kad tai Alisa aptiko griaučius paviršiniame kape.

Odrikas šyptelėjo. Netrukus jis žinos trokštamus atsakymus.

*

— Odrikai, — pusbalsiu šaukė Alisa, apčiuopomis eidama tuneliu.

Kodėl jis neatsiliepia?

Ji jautė po kojomis besileidžiant žemę kaip ir anąkart. Šįkart atrodė toliau.

Priekyje menėje ji matė dulsvai žibant geltoną šviesą.

— Odrikai! — pašaukė ji vėl, vis labiau nerimaudama.

Ji ėjo vis greičiau, paskutinius žingsnius bėgte nubėgo. Įpuolusi į menę ji sustingo.

To negali būti!

Laiptelių papėdėje stovėjo Odrikas, apsigobęs ilga balta mantija.

Prisimenu tau

Alisa papurtė galvą, norėdama atsikratyti šių prisiminimų. Odriko rankos buvo suveržtos priekyje. Jis buvo pririštas prie žemės tarsi gyvulys. Tolimajame menės krašte, apšviesta ant altoriaus mirgančios alyvinės lempos, stovėjo Marija Sesilė Orador.

— Liaukitės, — tarė ji.

Odrikas atsigręžė, žvelgdamas liūdesio ir apgailestavimo pilnomis akimis.

— Atsiprašau, — sumurmėjo ji, supratusi, kad viską sugadino. — Tačiau privalėjau jus perspėti, kad...

Alisai nespėjus suprasti, kas čia dedasi, kažkas sugriebė ją iš nugaros. Ji suklykė ir ėmė spardytis, tačiau jie buvo dviese.

Taip jau sykį buvo .

Kažkas pašaukė ją vardu. Ne Odrikas.

Staiga pasidarė bloga ir ji ėmė alpti.

— Kvailiai, laikykit ją! — šaukė Marija Sesilė. 81 SKYRIUS

Sularako kalnas

1244 M. KOVAS

Gijomas negalėjo pavyti Alaisos. Ji buvo jau per toli.

Kliuvinėdamas tamsoje, jis ėjo tuneliu. Šone, kur buvo lūžę šonkauliai, diegė skausmas, neleidžiantis giliau įkvėpti, bet mintyse vis skambantys Alaisos žodžiai ir krūtinę kietai veržianti baimė neleido Gijomui sustoti.

Urve darėsi vis šalčiau ir šiurpiau. Atrodė, tarsi urvas būtų anapus gyvenimo slenksčio. Gijomas negalėjo suprasti, kodėl taip yra. Jeigu tai šventa vieta, labirinto ola, kodėl tuomet jis čia taip stipriai jaučia blogį?

Gijomas atsitokėjo bestovįs natūralioje akmens aikštelėje. Pora plačių žemų laiptelių tiesiai priešais jį vedė į menę lygia asla. Ant akmeninio altoriaus degė blausią šviesą skleidžianti alyvinė lempa.

Abi seserys stovėjo žvelgdamos viena į kitą. Oriana vis dar laikė pridėjusi prie Bertranos kaklo durklą. Alaisa buvo tarsi sustingusi.

Gijomas pritūpė melsdamas, kad Oriana nebūtų jo pastebėjusi. Kiek įmanydamas tyliau, jis pradėjo slinkti pasieniu, slėpdamasis šešėlyje. Netrukus jis atsidūrė pakankamai arti, kad galėtų girdėti ir matyti, kas vyksta.

Oriana kažką numetė ant žemės priešais Alaisą.

— Paimk! — riktelėjo ji. — Atidaryk labirintą! Žinau, kad Žodžių knyga paslėpta ten.

Gijomas matė, kaip iš nuostabos išsiplėtė Alaisos akys.

— Ar tu niekada neskaitei Skaičių knygos? Stebini mane, sese. Ten yra rakto paaiškinimas.

Alaisa dvejojo.

— Žiedas su įkištu disku atrakina kamerą labirinto viduryje.

Oriana atlošė Bertranos galvą. Jos kaklo oda įsitempė. Šviesoje žibėjo ašmenys.

— Nagi, sese, pirmyn.

Bertrana suriko. Jos balsas pervėrė Gijomo galvą tarsi peilis. Jis niūriai žiūrėjo į Alaisą. Jos sužeistoji ranka bejėgiškai karojo prie šono.

— Pirma paleisk ją, — tarė ji.

Oriana papurtė galvą. Jos plaukai buvo išdrikę, akys degė laukiniu, paklaikusiu žvilgsniu. Nenuleisdama akių nuo Alaisos, ji tyčia šiek tiek įpjovė Bertranos kaklą.