Kate Moss: Labirintas

Bertrana vėl suriko, jos kaklu nubėgo kraujo srovelė.

— Kitas pjūvis bus gilesnis, — tarė Oriana. Jos balsas drebėjo iš neapykantos. — Paimk knygą.

Alaisa pasilenkė ir paėmusi žiedą nuėjo prie labirinto. Oriana sekė paskui ją, kartu tempdama ir Bertraną. Alaisa girdėjo, kad dukra kvėpuoja vis sunkiau. Klupčiodama supančiotomis kojomis, ji pamažu neteko sąmonės.

Akimirką ji stovėjo ir jos mintys nuskriejo į praeitį, kai ji pirmą kartą matė Harifą atliekant šį veiksmą.

Alaisa kairiąja ranka atsirėmė į šiurkštų akmeninio labirinto paviršių. Jos sužalotą ranką pervėrė skausmas. Ir be žvakės ji matė egiptietiško gyvybės ženklo — ancho, kaip jį vadino Harifas, — kontūrą. Kūnu užstodama savo veiksmus nuo Orianos, ji įkišo žiedą į mažą angą viduriniojo labirinto lanko apačioje, tiesiai priešais save. Mintyse ji meldėsi, kad tik Bertranos labui pavyktų. Niekas deramai nebuvo paruošta, neištarti reikiami žodžiai. Ar galėtų aplinkybės dar labiau skirtis nuo to vienintelio karto, kai ji nuolankiai prašydama stovėjo prie akmens labirinto.

— Di ankh djet, — sumurmėjo ji. Senoviniai žodžiai iš jos lūpų krito tarsi pelenai. Pasigirdo šaižus spragtelėjimas, lyg raktas spynoje. Akimirką atrodė, kad nieko nevyksta. Tačiau netrukus giliai sienoje pasigirdo slystelėjimas, lyg akmens luitai slinktų vienas kitu. Alaisa pasitraukė ir Gijomas pamatė pačiame labirinto viduryje atsivėrusią kamerą. Ten gulėjo knyga.

— Paduok ją man, — liepė Oriana. — Padėk čia, ant altoriaus.

Alaisa, nė akimirkai nenuleisdama akių nuo sesers veido, padarė,

kaip buvo liepta.

— Paleisk ją. Ji tau nereikalinga.

— Atversk, — suriko Oriana. — Noriu įsitikinti, kad manęs neapgaudinėji.

Gijomas pasislinko arčiau. Pirmajame puslapyje žvilgėjo auksinis iki tol nematytas ženklas: ovalas, panašus į ašarą, ant savotiško kryžiaus — lyg piemens lazda.

— Versk toliau. Noriu pamatyti visą.

Alaisa drebančiomis rankomis vertė lapus. Gijomas matė keistų piešinių ir linijų maišalynę, glaudžiai eilutė po eilutės surašytus ženklus, kuriais buvo pripildyti ištisi lapai.

— Pasiimk ją, — tarė Alaisa, stengdamasi kalbėti tvirtu balsu. — Pasiimk knygą ir grąžink man dukterį.

Gijomas matė, kaip sužvilgo ašmenys. Staiga jis suprato, kas atsitiks. Gijomas žinojo, kad Orianos pavydas ir pyktis sugriaus viską, ką brangino ir mylėjo Alaisa.

Jis šoko ant Orianos, nublokšdamas ją į šalį. Sulūžę šonkauliai įdūrė ir jis vos nenualpo iš skausmo. Tačiau to pakako, kad Oriana paleistų Bertraną.

Peilis išslydo iš jos rankos ir nuskriejo už altoriaus. Smūgis nubloškė Bertraną į priekį. Ji suriko, trenkėsi galva į altoriaus kampą ir liko gulėti visiškai nejudėdama.

— Gijomai, paimk Bertraną! — sušuko jam Alaisa. — Ji sužeista. Sajhė sužeistas. Kaime laukia vyras, vardu Harifas. Jis tau padės.

Gijomas dvejojo.

— Gijomai, gelbėk ją!

Ji nespėjo ištarti paskutinių žodžių: svyrinėdama ant kojų pakilo Oriana ir spausdama rankoje peilį šoko ant Alaisos. Ašmenys smigo į jau sužalotą ranką.

Gijomas jautėsi, lyg jo širdis būtų plėšoma pusiau. Jis nenorėjo palikti Alaisos vienos su Oriana, tačiau jis matė ant žemės gulinčią išblyškusią, nejudančią Bertraną.

— Gijomai, paskubėk!

Metęs paskutinį žvilgsnį į Alaisą, jis sužeistomis rankomis pakėlė jųdviejų dukterį ir leidosi bėgti. Gijomas stengėsi nežiūrėti į kraują, plūstantį iš žaizdos. Jis žinojo, kad daro tai, ko iš jo norėtų Alaisa.

Klupinėdamas per menę, Gijomas girdėjo dundesį, lyg kalne būtų uždarytas griaustinis. Gijomas suklupo, jam rodėsi, kad kojos jo nebelaiko. Netrukus vėl pakilęs, jis įveikė laiptelius ir leidosi tuneliu. Užlipęs ant pabirusių akmenų, jis paslydo. Kojas ir rankas nutvilkė skausmas. Staiga jis suprato, kad po jo kojomis dreba ir kilnojasi žemė.

Gijomo jėgos išseko. Bertrana nė nekrustelėdama gulėjo jo rankose. Su kiekvienu žingsniu ji darėsi vis sunkesnė. Gijomui braunantis į priekį, garsas vis stiprėjo. Nuo lubų aplink jį krito uolienos gabalai, byrėjo žemė. Bet iš priekio jis jau jautė šaltą oro dvelksmą. Dar keli žingsniai, ir jis išniro į pilkšvą prieblandą.

*

Gijomas nubėgo prie be sąmonės gulinčio Sajhė. Jis kvėpavo lygiai. Bertrana buvo mirtinai išblyškusi, tačiau jau pradėjo aimanuoti ir muistytis jo rankose. Jis paguldė ją ant žemės prie Sajhė ir paeiliui apibėgo visus negyvus kareivius. Nuplėšęs nuo jų nugarų apsiaustus, jis padarė užklotą. Staigiai trūktelėjęs raištį ant kaklo, jis nusisegė savo apsiaustą. Į šalį nulėkė ir į purvą krito vario ir sidabro segė. Sulankstęs apsiaustą jis padėjo po Bertranos galva kaip pagalvę.

Jis stabtelėjo pabučiuoti dukters į kaktą.

— Filha , — sušnabždėjo jis. Tai buvo pirmasis ir paskutinis jo bučinys dukrai.

Urve pasigirdo driokstelėjimas, lyg būtų trenkęs žaibas. Gijomas bėgte leidosi atgal į tunelį. Uždaroje erdvėje garsas buvo kurtinantis. Gijomas suprato, kad kažkas tamsoje lekia prie jo.

— Dvasia... veidas... — lemeno Oriana paklaikusiomis iš baimės akimis. — Veidas labirinto viduryje.

— Kur ji? — suriko Gijomas, griebdamas ją už rankos. — Ką tu padarei Alaisai?

Orianos rankos ir rūbai buvo kruvini.

— Veidai... labirinte...

Oriana vėl suklykė. Gijomas apsisuko pažiūrėti už nugaros, tačiau nieko nepamatė. Tą pačią akimirką Oriana į krūtinę jam suvarė peilį.

Gijomas suprato, kad šis smūgis mirtinas. Jis akimirksniu pajuto mirties glėbį, temstančiomis akimis stebėjo ją nubėgant per miglą. Jis jautė, kaip blėsta keršto troškimas. Tai buvo jau nebesvarbu.

Oriana išbėgo į gęstančios dienos prieblandą. O Gijomas apgraibomis nušlubčiojo į menę, beprotiškai trokšdamas dulkių ir akmenų chaose surasti Alaisą. Jis rado ją gulinčią nedidelėje įduboje ant žemės. Jos pirštai gniaužė krepšį, kuriame buvo Žodžių knyga. Rankoje ji laikė žiedą.

— Mon car, — sušnabždėjo jis.

Išgirdus jo balsą, jos akys pamažu atsimerkė. Ji nusišypsojo — Gijomui plyšo širdis.

— Kur Bertrana?

— Ji saugi.

— Sajhė?

— Jis išgyvens.

Ji užgniaužė kvapą.

— Oriana...

— Aš paleidau ją. Ji stipriai sužeista. Toli nenubėgs.

Lempos, vis dar stovinčios ant altoriaus, liepsna suvirpėjo ir užgeso. Alaisa ir Gijomas to nepastebėjo. Jie gulėjo vienas kito glėbyje. Jie nejautė tamsos ir olą staiga apgobusios ramybės. Jie nejautė nieko, tik vienas kitą. 82 SKYRIUS

Sularako kalnas

2005 M. LIEPOS 8 D., PENKTADIENIS

Plona mantija menkai tesaugojo nuo vėsos ir drėgmės menėje. Alisa drebėjo. Ji pamažu pasuko galvą.

Dešinėje buvo altorius. Senovinė alyvinė lempa, stovinti altoriaus viduryje, buvo vienintelis šviesos šaltinis. Ant pasvirusių olos sienų šoko šešėliai. Šviesos pakako labirinto ženklui ant sienos už altoriaus apšviesti. Uždaroje erdvėje jis atrodė didžiulis ir įspūdingas.

Alisa jautė, kad greta yra žmonių. Ji žvilgtelėjo dešiniau ir, išvydusi Šeilą, vos nesuriko. Ji gulėjo ant akmeninių grindų susisukusi į kamuoliuką tarsi gyvulys — be gyvybės ženklų, trapi, nugalėta. Ant jos odos matėsi žiauraus elgesio su ja ženklų. Alisa negalėjo įžiūrėti, ar ji kvėpuoja.

Dieve , meldžiu , kad tik ji būtų gyva .

Alisa pamažu priprato prie mirgančios šviesos. Ji pasuko galvą ir išvydo Odriką stovint toje pačioje vietoje kaip ir anksčiau. Jis vis dar buvo pririštas virve prie grindyse įtaisyto žiedo. Pasišiaušę žili plaukai aplink jo galvą atrodė tarsi aureolė. Jis buvo sustingęs lyg akmenyje iškirstas bareljefas.