Kate Moss - Labirintas

Alaisa pasilenkė patikrinti Sajhė ir iškart nubėgo paskui jį.

— Jis tik praradęs sąmonę, — tarė ji. — Tu pasilik. Pasakysi jam, kas nutiko. Turiu surasti Bertraną.

— Ne, kaip tik to ji ir nori. Ji privers tave atskleisti, kur paslėpta knyga. Tada jus abi nužudys. Aš turiu daugiau galimybių atgauti tavo dukterį vienas. Supranti?

— Mūsų dukterį, — tarė ji.

Gijomas išgirdo žodžius, tačiau dar nesuvokė jų prasmės.

Jo širdis pradėjo daužytis.

— Alaisa, ką tu... — buvo bepradedąs sakyti, tačiau ji jau nėrė po jo ranka ir leidosi bėgti tuneliu į tamsą. 80 SKYRIUS

Arježas

2005 M. LIEPOS 8 D., PENKTADIENIS

— Jie nuvažiavo į urvą, — sušuko Nubelis, trankiai numesdamas ragelį, — tokių kvailių dar...

— Kas?

— Odrikas Bajaras ir Alisa Taner. Jie įsikalė sau į galvą, kad Šeila Donel laikoma Sularako kalne, ir dabar vyksta ten. Ji sako, kad ten dar kažkas yra. Amerikietis, vardu Viljamas Franklinas.

— Kas jis?

— Neturiu supratimo, — atsakė Nubelis, griebdamas iš už durų striukę ir sunkiais žingsniais eidamas į koridorių.

Moro nusekė paskui jį.

— Kas kalbėjo telefonu?

— Registratūra. Jie daktarės Taner pranešimą gavo, aišku, dar devintą valandą, bet „pamanė, kad aš nenorėčiau būti trukdomas vidury tardymo.“ Nesvarbu! — Nubelis pamėgdžiojo pro nosį kalbantį budintį seržantą.

Abu vyrai tarsi susitarę žvilgtelėjo į sieninį laikrodį. Buvo ketvirtis po dešimtos.

— O kaip Bresaras ir Domingas? — tarė Moro, mesdamas žvilgsnį į tardymo kambarius. Nubelio nuojauta buvo teisinga. Abu vyriškius sulaikė netoli nuo buvusios Oti žmonos fermos. Jie važiavo į pietus, Andoros link.

— Jie gali palaukti.

Nubelis taip atlapojo garažo duris, kad šios garsiai trinktelėjo į priešgaisrinės evakuacijos laiptinės konstrukcijas. Jie nuskubėjo žemyn metaliniais laiptais prie automobilių.

— Ar ką nors iš jų išpešėte?

— Nieko, — atsakė Nubelis, staigiu judesiu atidarydamas automobilio dureles, ir nusviedęs striukę ant galinės sėdynės, klestelėjo prie vairo. — Tyli kaip kapo duobė. Abu.

— Aš labiau baiminuosi dėl jų boso, — tarė Moro, trenkdamas automobilio durelėmis. — Ar kas nors girdėti apie Oti?

— Nieko. Jis lankėsi mišiose Karkasonėje. Nuo tada jo niekur nė ženklo.

— O ferma? — pasidomėjo Moro, automobiliui šovus į priekį pagrindinės gatvės link. — Ar kratos komanda dar neraportavo?

— Ne.

Suskambo Nubelio telefonas. Dešine ranka laikydamas vairą, jis ištiesė kairiąją į galinę automobilio sėdynę. Iš pažastų pasklido prakaito kvapas. Jis numetė striukę Moro ant kelių, isteriškais gestais rodydamas jam naršyti kišenėse.

— Nubelis, oui?

Nubelis koja užgulė stabdžio pedalą. Moro bloškėsi iš sėdynės į priekį.

— Po velnių! Kodėl, dėl Dievo meilės, aš tik dabar girdžiu apie tai? Ar viduje kas nors yra? — Jis klausėsi. — Kada prasidėjo? — Ryšys buvo blogas ir Moro girdėjo trūkinėjant. — Ne, ne, likite ten. Informuokite mane.

Nubelis nusviedė telefoną ant priekinio skydelio. Jis įjungė švyturėlį ir strimgalviais leidosi greitkelio link.

— Ferma dega, — tarė jis, koja daužydamas automobilio grindis.

— Padegimas?

— Artimiausias kaimynas už pusės kilometro. Jis tvirtina girdėjęs garsius sprogimus, tada pamatė ugnį ir iškvietė gaisrininkus. Kol jie atvyko, pastatas jau pleškėjo.

— Ar ten kas nors yra? — paklausė Moro susirūpinęs.

— Jie nežino, — niūriai atsiliepė Nubelis.

*

Šeila tai prarasdavo sąmonę, tai vėl atgaudavo. Ji nė nenumanė, kiek laiko praėjo nuo tada, kai vyrai išėjo. Jos juslės slopo. Ji jau nesusivokė aplinkoje. Rankos, kojos, kūnas, galva — ji jautėsi, lyg būtų besvorė ir sklęstų erdvėje. Ji nejuto nei karščio, nei šalčio, nei akmenų, nei purvo po savimi. Ji gulėjo susisukusi savo pasaulėlyje tarsi kokone. Saugi. Laisva.

Ji nebuvo vieniša. Jos mintyse plaukė veidai: žmonės iš praeities ir dabarties, tarsi paveikslų galerija.

Šviesa, atrodo, vėl pradėjo stiprėti. Kažkur už jos regėjimo lauko ribų virpėjo baltas šviesos spindulys. Jis kėlė ant urvo sienų ir uolėtų lubų šešėlių šokį. Prieš jos akis, tarsi kaleidoskope, keitėsi formos ir spalvos.

Jai atrodė, kad ji mato vyrą. Labai seną. Jautė ant savo kaktos jo šaltas sausas rankas. Jo oda buvo tarsi vaškinis popierius. Ji girdėjo jo balsą sakant jai, kad viskas bus gerai, kad ji jau esanti saugi.

Dabar Šeila jau girdėjo ir kitus balsus. Jie šnabždėjo, murmėjo jos galvoje, kalbėjo švelniai, tarsi glamonėdami.

Ji jautė ties savo pečiais juodus sparnus. Jie gobė ją švelniai kaip vaiką. Kvietė ją namo.

Staiga pasigirdo kitas balsas.

— Apsisukite.

*

Vilis suprato, kad griaudėja jo paties galvoje. Tai kraujas tvinkčiojo ausyse sunkiu ir trankiu pulsu. Atmintyje vis skambėjo šūvių aidas.

Jis sunkiai nurijo seiles ir pabandė atgauti kvapą. Smarvė nosyje ir burnoje buvo nepakeliama. Jam tąsė vidurius.

Kiek šūvių jis girdėjo? Du? Tris?

Abu jo asmens sargybiniai išlipo. Vilis girdėjo juos kalbant ir ginčijantis, turbūt su Fransua Batistu. Jis pamažu, stengdamasis neatkreipti dėmesio, pasikėlė ant galinės automobilio sėdynės. Žibintų šviesoje jis matė Fransua Batistą stovint prie Oti lavono. Jo ranka buvo nukarusi, jis laikė pistoletą. Atrodė, lyg kažkas būtų trenkęs į Oti automobilį raudonų dažų skardine. Durelės, variklio gaubtas buvo nutaškyti krauju, mėsos ir kaulų atplaišomis. Viskas, kas liko iš Oti kiaušo.

Gerkle kilo šleikštulys. Vilis vėl prisivertė nuryti ir toliau stebėjo aplinką. Fransua Batistas pasilenkė, padvejojo ir staiga apsigręžė.

Nors dėl kartojamų narkotikų dozių Vilio rankos bei kojos buvo nejautrios, jis vis tiek pajuto savo kūną stingstant. Vilis krito atgal ant sėdynės. Jis buvo dėkingas jiems bent už tai, kad vėl neįkišo jo į tą klaustrofobišką dėžę bagažinėje.

Automobilio durelės prie jo galvos atsidarė ir Vilis pajuto pažįstamas šiurkščias rankas. Jį suėmė už rankų ir kaklo ir ištraukę per sėdynę numetė ant žemės.

Vėsus nakties oras glostė jo veidą ir nuogas kojas. Jie buvo apvilkę jį ilga ir plačia mantija, surišta per juosmenį. Vilis jautėsi budrus ir pažeidžiamas. Jis bijojo.

Jis matė ant žvyro gulint Oti kūną. Prie jo, už priekinio automobilio rato, mirksėjo maža raudona švieselė.

— Neškite jį prie urvo, — pasigirdo Fransua Batisto balsas. Vilis sukaupė dėmesį. — Mes lauksime jūsų lauke. Priešais įėjimą. — Jis patylėjo. — Dabar be penkių minučių dešimt. Mes ateisime po keturiasdešimties ar penkiasdešimties minučių.

Beveik dešimta valanda. Vyrui paėmus Vilį už pažastų, jo galva nukaro. Velkamas šlaitu žemyn prie urvo, jis bandė spėti, ar vienuoliktą dar bus gyvas.

*

— Apsisukite, — pakartojo Marija Sesilė.

Šaižus, arogantiškas balsas, pamanė Odrikas. Jis dar kartą perbraukė ranka Šeilos galvą ir pamažu išsitiesė visu ūgiu. Palengvėjimas radus ją gyvą truko trumpai. Jos būklė buvo apgailėtina. Odrikas bijojo, kad artimiausiu metu nesuteikus jai medicininės pagalbos ji gali mirti.

— Palikite deglą ten, — įsakė Marija Sesilė. — Ateikite čia, kad galėčiau jus matyti.

Odrikas pamažu apsisuko ir išėjo iš už altoriaus.

Vienoje rankoje ji laikė alyvinę lempą, kitoje pistoletą. Kokios jos panašios — šmėstelėjo pirmoji mintis: tos pačios žalios akys, juodi plaukai, krintantys garbanomis, įrėminančiomis dailų asketišką veidą, galvojo Odrikas. Su auksine diadema ir vėriniu ant kaklo, amuletų žiedais ant rankų, apsigobusi balta mantija ši aukšta, liekna moteris atrodė tarsi Egipto princesė.