Kate Moss - Labirintas

— Kada rytais švinta? — paklausė jis, kai Sajhė atsistojo šalia.

Abu vyrai buvo panašaus ūgio, tačiau raukšlės Gijomo veide ir žilstelėjusios plaukų sruogos išdavė jį esant penkiolika metų arčiau kapo.

— Šiuo metų laiku saulė kalnuose teka vėlai.

Gijomas kiek patylėjo.

— Ką ketini daryti? — galiausiai pasiteiravo jis, leisdamas Sajhė spręsti pačiam.

— Nuvesime arklius į tvartą, o patys susirasime vietą pernakvoti. Abejoju, ar jie pasirodys dar neprašvitus.

— Tu nenori... — buvo besakąs Gijomas, akimis rodydamas į namą.

— Ne, — atsakė greitai Sajhė. — Ne čia. Yra moteris, kuri suteiks mums prieglobstį nakčiai ir maisto. Rytoj turėsime pakilti į kalną ir įsirengsime stovyklą kur nors prie pat urvo. Ten jų palauksime.

— Manai, Oriana aplenks kaimą?

— Ji supras, kur Alaisa paslėpė Žodžių knygą. Per tuos trisdešimt metų ji turėjo pakankamai laiko išstudijuoti kitas dvi knygas.

Gijomas vogčiomis žvilgtelėjo į jį.

— Ar ji teisi? Ar knyga vis dar urve?

Sajhė tarsi negirdėjo klausimo.

— Nesuprantu, kaip Oriana galėjo įtikinti Bertraną eiti su ja, — tarė jis. — Pasakiau jai, kad niekur neitų be manęs, kad lauktų, kol aš ateisiu.

Gijomas nieko neatsakė. Jis nežinojo, kaip nuraminti Sajhė. Jaunuolio pyktis greitai išblėso.

— Ar manai, kad Oriana atsigabeno tas dvi knygas? — staiga paklausė Sajhė.

Gijomas papurtė galvą.

— Manyčiau, kad knygos saugiai laikomos jos rūsiuose kur nors Šartre ar Evriu. Kam ji rizikuotų neštis jas čia?

— Ar mylėjai ją?

Klausimas užklupo Gijomą nepasiruošusį.

— Geidžiau jos, — tarė jis pamažu. — Buvau tarsi užkerėtas. Atrodžiau sau toks svarbus, kad negalėjau nieko...

— Ne Orianą, — nutraukė jį Sajhė. — Alaisą.

Gijomas pajautė gerklę suveržiant plieno žiedą.

— Alaisą, — sušnabždėjo jis. Akimirką jis paskendo prisiminimuose. Galiausiai skvarbus Sajhė žvilgsnis grąžino jį iš praeities į dabartį.

— Po to... — jo balsas suvirpėjo, — po to, kai Karkasona krito, mačiau ją tik kartą. Ji buvo su manimi tris mėnesius. Ją buvo suėmę inkvizitoriai ir...

— Žinau, — suriko Sajhė ir iškart nuleido balsą. — Žinau apie tai.

Suglumęs dėl tokios Sajhė reakcijos, Gijomas žvelgė tiesiai į priekį. Savo nuostabai, jis pradėjo šypsotis.

— Taip, — pasigirdo žodžiai iš jo lūpų. — Mylėjau ją labiau už viską pasaulyje. Tik nesupratau, kokia brangi yra meilė, kokia ji trapi, kol nesudaužiau jos savo rankomis.

— Tai dėl to palikai ją ramybėje po Tolozos? Kad ji galėtų grįžti čia?

Gijomas linktelėjo.

— Dievas mato, po tų kartu praleistų savaičių buvo sunku likti nuošalyje. Pamatyti ją dar bent kartą... Vyliausi, kad kai viskas liausis, mes galėsime... Bet ji susirado tave. O dabar, šiandien...

Gijomo balsas virptelėjo ir jis nutilo. Prieblandoje sublizgo ašarų pritvinkusios akys. Jis pajuto, kaip pasikeitė greta stovintis Sajhė. Akimirką tarp jų atsirado visiškai kitoks jausmas.

— Atleisk man, kad išskydau. — Jis giliai atsiduso. — Kaina, kurią Oriana nustatė už Alaisos galvą, buvo ganėtinai aukšta ir gundė netgi tuos, kas neturėjo prieš ją nieko pikto. Mokėjau Orianos šnipams, kad teiktų jai klaidinančias žinias. Beveik trisdešimt metų pavyko ją apsaugoti.

Gijomas vėl nutilo. Mintyse, tarsi nekviestas svečias, vėl iškilo degančios knygos nykstančio raudono apsiausto fone reginys.

— Nežinojau, kad jos tikėjimas toks tvirtas, — tarė jis. — Kad noras apsaugoti Žodžių knygą nuo Orianos kėslų paskatins ją tokiam žingsniui.

Gijomas žvilgtelėjo į Sajhė akis, norėdamas suprasti, ką jis iš tiesų galvoja.

— Norėčiau, kad ji nebūtų pasirinkusi mirtį, — tarė Gijomas paprastai. — Dėl tavęs — vyro, kurį ji pasirinko, ir dėl manęs — praradusio ją kvailio, kurį ji mylėjo. — Jis sumikčiojo. — Tačiau labiausiai dėl tavo dukters. Žinant Alaisą...

— Dėl ko tu padedi mums? — nutraukė jį Sajhė. — Ko atvykai?

— Į Monsegurą?

Sajhė nekantriai papurtė galvą.

— Ne į Monsegurą. Čia.

— Atkeršyti, — atsakė jis. 79 SKYRIUS

Alaisa krūptelėjusi pabudo. Ji buvo sustirusi. Auštant rytui, pilkus ir žalius klonius nušvietė švelni rausva šviesa. Kalnų tarpekliuose ir lomose glaudėsi baltas rūkas. Buvo tylu ir ramu.

Ji pažvelgė į Harifą. Jis ramiai miegojo iki ausų užsitraukęs savo kailinį apsiaustą. Diena ir naktis, kurias jie praleido kelionėje, jam buvo varginančios.

Kalnuose spengė tyla. Nepaisydama kaulus geliančio šalčio ir kitų nepatogumų, Alaisa mėgavosi vienatve po ilgų mėnesių, praleistų ankštame, sausakimšai prisigrūdusiame Monsegure. Ji atsargiai atsistojo ir pasirąžė, stengdamasi nepažadinti Harifo. Pasiėmusi vieną iš balnakrepšių, ji atsilaužė gabalėlį duonos. Duona buvo kieta kaip medis. Ji prisipylė puodelį tiršto raudono kalnų vyno. Jis buvo toks šaltas, vos įmanoma paragauti. Alaisa pamirkė duoną ir, kai ji suminkštėjo, greitai suvalgė. Tada pradėjo ruošti maistą kitiems.

Ji nedrįso nė pagalvoti apie Bertraną ir Sajhė. Kur jie dabar galėtų būti? Vis dar stovykloje? Kartu ar atskirai?

Orą perskrodė iš naktinės medžioklės grįžtančios pelėdos klyksmas. Alaisa nusišypsojo. Pažįstamas garsas nuramino. Trake zujo gyvūnai, tai šen, tai ten staiga sušnarėdavo letenos, sukaukšėdavo iltys. Apačioje plytinčiuose miškinguose slėniuose kaukė vilkai. Keitėsi metų laikai, viskas bylojo pasaulį gyvenant savo gyvenimą ir be jos.

Ji pažadino du sargybinius ir pasakė jiems, kad valgis paruoštas, tada nuvedė prie upelio žirgus ir prakirto kardo rankena ledą, kad jie galėtų atsigerti.

Vėliau, kai jau gerokai prašvito, ji nuėjo žadinti Harifo. Alaisa kalbino jį šnabždėdama jo kalba, švelniai padėjusi delną jam ant rankos. Šiomis dienomis jis dažnai pabusdavo neramus.

Harifas atmerkė įdubusias rudas akis, išblukusias bėgant laikui.

— Bertrana?

— Čia Alaisa, — tarė ji švelniai.

Harifas sumirksėjo, tarsi būtų nustebęs esąs ant šio pilko kalno šlaito. Alaisa pagalvojo, kad jis veikiausiai vėl bus sapnavęs Jeruzalę — grakščias mečetes, musulmonų kvietimą į pamaldas, savo keliones bekraščiais dykumos tyrais.

Daugelį metų, kuriuos praleido drauge, Harifas pasakojo jai apie kvapius prieskonius, ryškias spalvas ir ugningą maisto skonį, apie šiurpų skaisčiai raudonos saulės švytėjimą. Jis pasakojo jai, ką veikė per ilgus savo gyvenimo metus. Jis pasakojo apie Pranašą ir apie senovinį Avario miestą — savo pirmuosius namus. Jis pasakojo jai apie jos tėvo jaunystę ir apie Kilniuosius.

Žvelgiant į jį, jo alyvuogių spalvos odą, papilkėjusią nuo senatvės, pražilusius kadaise juodus plaukus, jai skaudėjo širdį. Jis per senas šiai kovai. Jis per daug matė, per daug liudijo, nenusipelnė tokios žiaurios baigties.

Paskutinė Harifo kelionė užsitęsė pernelyg ilgai. Alaisa žinojo, nors ji$ niekada neišsitarė, kad tik mintys apie Los Seresą ir Bertraną suteikia jam jėgų ir jį palaiko.

— Alaisa, — tarė jis tyliai, galų gale suvokęs, kur esąs. — Taip.

— Dabar jau ilgai neužtruks, — tarė ji, padėdama jam atsistoti. — Esame beveik namie.

*

Gijomas ir Sajhė sėdėjo kalno užuovėjoje, priedangoje glausdamiesi nuo čaižančio vėjo. Jie mažai tesikalbėjo.

Gijomas kelis kartus bandė megzti pokalbį, tačiau Sajhė nešnekumas galiausiai jį priveikė. Jis daugiau jo nekalbino ir užsisklendė savo pasaulyje, kaip Sajhė ir norėjo.