Kate Moss - Labirintas

Fransua Batistas įsmeigė žvilgsnį į jį.

— Ar manai, kad ji man nepasakė? — Oti žengė artyn. — Gal manai, aš nežinau, kuo ji užsiima? — Oti jautė kylantį pyktį. — Fransua Batistai, ar matei ją? Ar matei ekstazės išraišką jos veide, kai taria tuos nedorus, tuos šventvagiškus žodžius? Tai nuodėmė prieš Dievą!

— Nedrįsk apie ją taip kalbėti! — tarė Fransua. Jo ranka paniro kišenėn.

Oti nusijuokė.

— Teisingai. Paskambink jai. Ji pasakys tau, ką daryti. Pasakys, ką galvoti. Nieko nedaryk pirma jos neatsiklausęs.

Jis apsisuko ir nuėjo prie automobilio. Netrukus išgirdo spragtelint gaiduko saugiklį. Po kelių sekundžių Oti protas suvokė, koks tai garsas. Jis apsigręžė, tačiau buvo jau per vėlu. Oti išgirdo pokštelint šūvius ir dvi kulkos, viena po kitos, nulėkė jo link.

Pirmoji nuskriejo į lankas, antroji pataikė į šlaunį. Kulka perskrodė kiaurai, užkabindama kaulą. Oti klykdamas suklupo. Jį persmelkė skausmas ir ištiko šokas.

Fransua Batistas ėjo prie jo, abiem rankomis tiesiai priešais save laikydamas ginklą. Oti bandė ropoti tolyn, palikdamas ant žvyro kruviną šliūžę. Vaikis greitai jį pasivijo. Akimirką jų žvilgsniai susitiko. Fransua Batistas šovė dar sykį.

*

Alisa krūptelėjo.

Šūvių garsas suvirpino sustingusį kalnų orą, atsimušė nuo uolų ir aidu atskriejo iki jos.

Pradėjo smarkiai plakti širdis. Alisa negalėjo suprasti, kur buvo šauta. Namuose ji būtų žinojusi, kad tai tik ūkininkas baido zuikius ar varnas.

Nepanašu į šautuvą .

Ji nušoko ant žemės, stengdamasi elgtis kuo tyliau, ir įsistebeilijo į tamsą, kur, jos manymu, turėjo būti automobilių aikštelė. Ji išgirdo trinktelint automobilio dureles. Dabar jau galėjo išskirti ir žmonių balsus — iki jos vėjas atnešė paskirus žodžius.

Ką Odrikas ten veikia?

Jie buvo toli, tačiau Alisa jautė juos esant ant kalno. Alisa girdėjo kartkarčiais nuriedančių jų kojų paspirtų akmenukų ar traškančių šakelių garsą.

Alisa pasislinko arčiau įėjimo į urvą, beviltiškai žvalgydamasi į vidų, lyg savo žvilgsnio galia galėtų ištraukti Odriką iš tamsos.

Kodėl jis neateina?

— Odrikai? — pusbalsiu pašaukė ji. — Kažkas ateina. Odrikai!

Nieko — tik tyla. Alisa įsižiūrėjo į priešais ją besidriekiančią tunelio tamsą. Jos drąsa susvyravo.

Tačiau tu privalai jį perspėti

Melsdama, kad nebūtų pavėlavusi, Alisa apsisuko ir leidosi bėgti į labirinto menę. 78 SKYRIUS

Los Seresas

1244 M. KOVAS

Nepaisant Sajhė sužeidimų, jiems sekėsi visai neblogai. Jų kelias driekėsi palei upę į pietus nuo Monseguro. Jų manta buvo nedidelė ir jie jojo greitai, sustodami tik pailsinti žirgus ir pagirdyti juos kalavijais prakirtę ledą.

Gijomas iškart suprato, kad Sajhė gerokai pranoksta jį savo įgūdžiais.

Jis nedaug težinojo apie Sajhė praeitį — kaip jis gabendavo parfaitų žinias į tolimiausius kaimus atokiuose Pirėnų kampeliuose bei rinko žvalgybos duomenis sukilėlių kovotojams. Buvo aišku, kad jaunuolis pažįsta kiekvieną slėnį ir kalnų perėją, kuria įmanoma keliauti, kiekvieną slaptą taką miškuose, tarpekliuose ir lygumose.

Gijomas taip pat suprato, kaip smarkiai Sajhė jo nekenčia, nors šis ir nebuvo išsitaręs. Jis jautėsi taip, lyg jo sprandas būtų svilinamas kaitrios saulės. Gijomas žinojo Sajhė reputaciją: ištikimo, drąsaus ir garbingo žmogaus, pasirengusio kristi kovoje už savo tikėjimą. Nepaisant Sajhė priešiškumo, Gijomas nujautė, dėl ko Alaisa galėjo pamilti šį žmogų ir susilaukti su juo vaiko. Tačiau ši mintis vėrė jo širdį tarsi peilis.

*

Juos lydėjo sėkmė. Per naktį daugiau neprisnigo. Išaušusi diena, kovo 19-oji, buvo giedra ir vaiski, dvelkė vėjelis, danguje tebuvo vos keli debesys.

Sajhė ir Gijomas atvyko į Los Seresą vakarėjant. Kaimas buvo įsikūręs mažame, uždarame slėnyje. Nepaisant šalčio, oras jau kvepėjo pavasariu. Medžiai kaimo pakraščiuose buvo išmarginti žaliais ir baltais taškeliais. Jodami keliuku, vedančiu pakrante prie kelių namų, jie matė ankstyviąsias pavasario gėles, kurių žiedai droviai žvelgė iš paupio krūmynų. Kaimas atrodė apleistas ir pamirštas.

Vyrai išlipo iš balnų ir paskutinę kelio dalį žirgus vedėsi. Tyloje garsiai aidėjo į kietžemio akmenis ir titnagą kaukšinčios pasagos. Iš vieno kito namo baugščiai kilo dūmų srovelės. Pro langinių tarpus ir angas dirstelėdavo įtarios akys ir greitai vėl pasislėpdavo. Prancūzai dezertyrai taip aukštai į kalnus retai užklysdavo, tačiau apie juos čia buvo girdėta. Iš jų būdavo galima laukti tik bėdos.

Sajhė pririšo žirgą prie šulinio. Gijomas pasekė jo pavyzdžiu ir nuėjo paskui jį per kaimą prie mažo namelio. Ant stogo trūko kelių čerpių, reikėjo paremontuoti langines, tačiau sienos buvo tvirtos. Grąžinti namui gyvybę būtų nesunku, pamanė Gijomas.

Jis laukė, kol Sajhė atidarė duris. Išbrinkusios nuo drėgmės, seniai nevarstytos durys suklibėjo ant vyrių ir girgždėdamos prasivėrė tiek, kad pakaktų Sajhė prasmukti į vidų.

Gijomas nusekė iš paskos. Į veidą dvelktelėjo drėgnas tarsi rūsyje oras, rankų pirštai sugrubo. Prie sienos priešais duris buvo krūva lapų ir mulčio. Veikiausiai jų į vidų pripustė žiemos vėjai. Ant vidinės langinių pusės ir palangės krašto, lyg sustingę kutai, karojo varvekliai.

Ant stalo buvo valgio likučių. Senas ąsotis, lėkštės, puodeliai ir peilis. Vyno paviršiuje tarsi dumbliai kūdroje plūduriavo pelėsiai. Suoliukai buvo tvarkingai sustatyti prie sienų.

— Tai tavo namai? — tyliai paklausė Gijomas.

Sajhė linktelėjo.

— Kada išėjai?

— Prieš metus.

Kambario viduryje virš pelenų ir seniai išblėsusių medžio nuodėgulių krūvelės kabojo aprūdijęs katilas. Gijomas užjausdamas stebėjo Sajhė pasilenkiant ir pataisant dangtį.

Galinėje namo dalyje kabojo padėvėta užuolaida. Sajhė ją kilstelėjo. Čia stovėjo dar vienas stalas ir abipus jo dvi kėdės. Ant sienos buvo eilės siaurų, beveik tuščių lentynų. Senas grūstuvėlis ir piestelė, keletas dubenėlių ir šaukštų, dulkėti ąsočiai — viskas, kas beliko. Virš lentynos palubėje buvo įtaisyti maži kabliukai, ant kurių kabojo keletas dulkėtų žolynų ryšelių: suragėję šiušelės ūgliai, gervuogių uogienojai.

— Jos vaistažolės, — tarė Sajhė, netikėtai užklupdamas Gijomą. Jis ramiai stovėjo, priekyje susidėjęs rankas, nenorėdamas trukdyti Sajhė prisiminimų.

— Visi ateidavo pas ją, vyrai, moterys. Kai susirgdavo ar palūždavo dvasia, vaikų sveikatai žiemą sustiprinti. Bertrana... Alaisa leisdavo jai padėti ruošti vaistus ir išnešioti juos po namus.

Sajhė balsas sudrebėjo ir jis nutilo. Gijomas ir pats jautė kamuolį gerklėje. Jis taip pat prisiminė butelius ir ąsočius, kurių Alaisa buvo prisistačiusi jų menėje Komtalio pilyje, bei tylų jos susikaupimą dirbant.

Sajhė paleido užuolaidos kraštą. Jis patikrino laiptelių pakopų tvirtumą ir atsargiai pasilypėjo link aikštelės viršuje. Čia buvo krūva šiaudų ir senų antklodžių, apipelijusių nuo drėgmės ir suteptų gyvūnų. Viskas, kas liko iš buvusio šeimos guolio. Šalia stovėjo vieniša žvakidė su vaško likučiais, gretima siena buvo aprūkusi.

Gijomas negalėjo žiūrėti į Sajhė sielvartą ir išėjo palaukti į lauką. Jis jautė neturįs teisės ten būti.

Po kiek laiko pasirodė Sajhė. Jo akys buvo paraudusios, tačiau rankos ramios. Jis ryžtingai žengė prie Gijomo, stovinčio aukščiausioje kaimo vietoje ir žvelgiančio į vakarus.