Kate Moss - Labirintas

Šį rytą purpurinėje aušroje ji pamanė mačiusi knygą supleškant. Būti šitaip arti ir susimauti — ji taip įtūžo, kad jos siutą vargiai begalėjo apmaldyti sūnus Luji ir tarnai. Tačiau įdienojus Oriana pradėjo abejoti savo susikurtu rytmečio įvykių aiškinimu. Jeigu ta moteris, kurią ji matė, buvo Alaisa, kuo ji irgi abejojo, ar galėjo būti, kad ji pradangintų Žodžių knygą inkvizicijos lauže?

Oriana nusprendė, kad ne. Ji pasiuntė tarnus į stovyklą gauti žinių ir sužinojo, kad Alaisa turėjo dukterį — devynerių ar dešimties metų mergaitę, kurios tėvas buvo kareivis, tarnavęs Pjerui Rožė de Mirpua. Oriana netikėjo, kad jos sesuo būtų patikėjusi tokį brangų daiktą įgulos nariui. Be to, kareiviai buvo kratomi. O vaikas?

Palaukusi, kol sutems, Oriana leidosi į vietą, kur buvo laikomos moterys ir vaikai. Kyšis padėjo jai patekti už tvoros. Niekas neuždavė jai klausimų ir nestojo skersai kelio. Eidama pro šalį ji jautė priekaištą juodaskvernių žvilgsniuose, tačiau jų smerkimas jai buvo nė motais.

Priešais ją išdygo sūnus Luji. Jo savimyliškas veidas buvo išraudęs. Jis visuomet pernelyg aklai siekė pagyrimo, perdėtai troško įsiteikti.

— Kas? — paklausė ji suirzusi. — Ko nori?

— Mama, turėtum pamatyti vieną mergaitę.

Oriana nusekė paskui jį į aptvaro kraštą. Šiek tiek atokiau nuo kitų miegojo mergaitė. Fizinis panašumas į Alaisą buvo stulbinantis. Jeigu ne prabėgę metai, Oriana būtų pamaniusi, kad mato Alaisos dvynę. Jos veide buvo tokia pati beatodairiško ryžto išraiška, ji buvo tokio paties gymio kaip ir Alaisa.

— Eik iš čia, — tarė ji. — Ji nepasitikės manimi, jeigu tu čia stypsosi.

Luji veidas apsiniaukė. Oriana dar labiau suirzo.

— Palik mane vieną, — pakartojo ji, atgręždama jam nugarą. — Eik, paruošk arklius. Tu man čia nereikalingas.

Kai jis nuėjo, Oriana atsitūpė ir patapšnojo Bertranai per ranką. Mergaitė tučtuojau pabudo ir atsisėdo. Ji buvo išsigandusi.

— Kas tu?

— Una amiga , — atsakė ji kalba, kuria nekalbėjo jau trisdešimt metų. — Draugė.

Bertrana nė nepajudėjo.

— Tu prancūzė, — atsakė ji atžariai, nužvelgdama Orianos drabužius ir plaukus. — Tvirtovėje tavęs nebuvo.

— Ne, — atsakė ji, stengdamasi neprarasti kantrybės. — Tačiau aš gimiau Karkasonoje kaip ir tavo mama. Mūsų vaikystė prabėgo Komtalio pilyje. Aš netgi pažinojau tavo senelį, intendantą Peletjė. Alaisa turbūt dažnai apie jį kalbėdavo?

— Mane pavadino jo vardu, — atsakė ji paprastai.

Oriana nuslėpė šypsnį.

— Gerai, Bertrana. Aš atėjau tavęs iš čia išlaisvinti.

Mergaitė surimtėjo.

— Tačiau Sajhė man liepė likti čia, kol jis ateis, — tarė ji, jau šiek tiek mažiau saugodamasi. — Jis sakė niekur neiti su ničniekuo.

— Sajhė taip sakė, ar ne? — tarė Oriana šypsodamasi. — Taip, jis man minėjo, kad tu labai savarankiška. Sakė, kad turėsiu tau kai ką perduoti, kad manimi patikėtum.

Oriana atkišo žiedą, kurį buvo pavogusi nuo mirusio tėvo rankos. Kaip ji ir tikėjosi, Bertrana pažino jį ir ištiesė ranką.

— Sajhė tau jį davė?

— Paimk, pati pažiūrėk.

Bertrana sukiojo žiedą, atidžiai jį apžiūrinėdama. Ji atsistojo.

— Kur jis?

— Aš nežinau, — atsakė ji susiraukdama. — Nebent jeigu...

— Kas? — tarė Bertrana, žvelgdama tiesiai į ją.

— Galbūt jis norėjo, kad keliautum namo?

Mergaitė akimirką susimąstė.

— Gali būti, — atsakė ji vis dar abejodama.

— Ar tai toli? — nerūpestingai paklausė Oriana.

— Diena jojimo, gal daugiau šiuo metų laiku.

— Ar tas kaimas turi pavadinimą? — tęsė ji tardymą.

— Los Seresas, — atsakė Bertrana, — bet Sajhė liepė man neminėti inkvizitoriams.

„Noublesso de Los Seres“. Žinoma, ne tik Gralio saugotojų draugija, tačiau ir vieta, kur paslėptas Gralis. Oriana įsikando liežuvį, kad nepradėtų kvatoti.

— Iš pradžių atsikratykime šito, — tarė ji, pasilenkdama ir nuplėšdama nuo Bertranos nugaros geltonąjį kryžių. — Juk nenorėtume, kad kas nors pamanytų, jog esame bėglės. — Ar turi ką nors su savimi?

Jeigu mergaitė turi knygą, nebereikės niekur eiti. Misija baigsis čia.

Bertrana papurtė galvą.

— Ne, nieko.

— Gerai, tada eime. Tyliai tyliai. Mes nenorime atkreipti į save dėmesio.

Mergaitė vis dar baugščiai žvalgėsi, tačiau einant per miegantį aptvarą Oriana kalbėjo apie Alaisą, apie Komtalio pilį. Ji buvo dėmesinga, žavi, jos kalbos skambėjo įtikinamai. Žodis po žodžio ji pelnė vaiko pasitikėjimą.

Prie vartų Oriana įspraudė dar vieną monetą sargybiniui į ranką. Ji nuvedė Bertraną į stovyklos pakraštį, kur laukė jos sūnus su šešiais raitais kareiviais ir paruoštu dengtu vežimu.

— Ar jie vyks su mumis? — paklausė staiga sunerimusi Bertrana.

Oriana šypsodamasi įkėlė vaiką į caleche 85 .

— Mes juk privalome kelionėje apsiginti nuo plėšikų. Sajhė man niekuomet neatleistų, jeigu tau kas nors atsitiktų.

Kai Bertrana buvo įtaisyta, ji atsigręžė į sūnų.

— O kaip aš? — paklausė jis. — Aš noriu vykti su tavimi.

— Reikia, kad pasiliktum čia, — tarė ji, skubindamasi kuo greičiau išvykti. — Tu, jeigu dar nepamiršai, esi kariuomenės narys. Negali tiesiog šiaip sau dingti. Bus greičiau ir visiems mums paprasčiau, jeigu aš vyksiu viena.

— Bet...

— Daryk, kaip pasakyta, — tarė ji, stengdamasi nekelti balso, kad neišgirstų Bertrana. — Pasirūpink mūsų reikalais čia. Susitvarkyk su mergaitės tėvu, kaip aptarėme. Visa kita mano reikalas.

*

Gijomas negalėjo galvoti apie nieką kita, tik kaip surasti Orianą. Jis atvyko į Monsegurą padėti Alaisai ir neleisti Orianai jai pakenkti. Jau beveik trisdešimt metų jis iš toli ją saugojo.

Dabar, kai Alaisa mirusi, jis neturėjo ko prarasti. Bėgant metams jo keršto troškimas augo. Jis apgailestavo nenužudęs Orianos anksčiau, kai dar galėjo. Dabar jis nepražiopsos tokios galimybės.

Užsitraukęs ant veido apsiausto gobtuvą, Gijomas nepastebėtas perėjo visą kryžiuočių stovyklą, kol galiausiai rado žalios ir sidabrinės spalvos Orianos palapinę.

Viduje girdėjosi balsai. Prancūzai. Jaunas vyras davė nurodymus. Prisiminęs jos sūnų, sėdėjusį prie Orianos arklidėse, Gijomas prisiglaudė prie plazdančio palapinės šono ir sukluso.

— Jis yra įgulos kareivis, — girdėjosi arogantiškas Luji de Evriu balsas. — Sajhė de Servjanas. Tas, kuris kiek anksčiau sukėlė sąmyšį. Pietų valstiečiai, — tarė jis su panieka, — net jeigu elgiesi su jais dorai, vis tiek jie kaip gyvuliai. — Jis skambiai nusikvatojo. — Jis nuvestas į aptvarą prie Hugo de Arki paviljono. Toliau nuo kitų belaisvių, jeigu vėl sukeltų vargo.

Luji pritilo ir Gijomas vos begirdėjo žodžius.

— Tai tau, — sakė jis. Gijomas girdėjo žvangant monetas. — Pusė dabar. Jeigu valstietis bus dar gyvas, kai jį surasi, tai ištaisyk klaidą. Kita gausi atlikęs darbą.

Gijomas palaukė, kol kareivis išėjo, ir įsmuko pro nesaugomą palapinės angą.

— Aš tau sakiau, kad manęs netrukdytum, — buvo jis besakąs Luji nekantriai, neatsigręždamas. Gijomo durklas atsidūrė prie gerklės prieš jam spėjant surikti.

— Išleisk nors garsą, ir mirsi, — tarė Gijomas.

— Pasiimk viską, ko nori. Imk viską, ko nori, tik nieko man nedaryk.

Gijomas apžvelgė prabangią palapinę — dailius kilimus ir šiltas

antklodes. Oriana gavo turtų ir padėtį, kokios visada troško. Gijomas vylėsi, kad dėl to ji netapo laimingesnė.