Kate Moss - Labirintas

Bertrana linktelėjo.

— Gera mergaitė. — Norėdamas ją padrąsinti, jis dar pridūrė: — Mano senelė siųsdavo mane perduoti pranešimų, kai buvau nė kiek ne vyresnis negu tu dabar. Ji liepdavo man pranešimą pakartoti po kelis kartus, kol įsitikindavo, kad tiksliai prisimenu kiekvieną žodį.

Bertrana kukliai nusišypsojo.

— Mama sako, kad tavo atmintis siaubinga. Kaip rėtis, sako ji.

— Ji teisi, — pripažino Sajhė ir vėl surimtėjo. — Taip pat jie gali klausti tavęs apie geruosius žmones ir kuo jie tiki. Atsakyk kaip gali sąžiningiau. Taip bus mažesnis pavojus, kad imsi prieštarauti savo pačios žodžiams. Be to, viską, ką tu galėtum jiems pasakyti, jie jau yra girdėję iš kitų. — Sajhė padvejojo ir pridūrė paskutinį sykį: — Atmink — jokiu būdu neminėk Alaisos ar Harifo.

Bertranos akys paplūdo ašaromis.

— Kas bus, jeigu kareiviai apieškos tvirtovę ir juos suras? — Jos balse aidėjo išgąstis. — Ką jiems padarys, jeigu juos suras?

— Nesuras, — greitai atsakė Sajhė. — Bertrana, prisimink, kai inkvizitoriai baigs klausinėti tave, lik ten ir niekur neik. Aš ateisiu tavęs, kai tik galėsiu.

*

Sajhė vos bespėjo užbaigti sakinį, kai sargybinis niukstelėjo jam į nugarą, vydamas jį pakalne į kaimą. Bertraną pasiuntė į kitą pusę.

Sajhė buvo nuvestas į medinį aptvarą, kuriame jis išvydo Pjerą Rožė de Mirpua, įgulos vadą. Jis buvo jau apklaustas. Sajhė suprato tai kaip gerą ženklą, kaip malonę. Tai rodė, kad pasidavimo sąlygų paisomą ir su įgula elgiamasi kaip su karo belaisviais, tačiau ne kaip su nusikaltėliais.

Prisijungdamas prie būrio kareivių, dar tebelaukiančių tardymo, Sajhė slapčia nusimovė nuo nykščio akmeninį žiedą ir paslėpė jį po drabužiais. Be žiedo jis jautėsi keistai, lyg nuogas. Nuo tada, kai Harifas prieš dvidešimt metų patikėjo jam žiedą, Sajhė jį retai tenusimaudavo.

Tardymas vyko dviejose atskirose palapinėse. Vienuoliai laukė pasiruošę geltonus kryžius, kurie buvo tvirtinami ant nugarų tiems, kas prisipažindavo dėjęsis su eretikais. Paskui belaisvius vesdavo toliau į kitą vietą, kur jie buvo laikomi tarsi gyvuliai turguje.

Buvo aišku, kad jie nesirengia paleisti nė vieno, kol nebus apklausti visi — nuo seniausiojo iki jauniausiojo. Procesas galėjo trukti dienų dienas.

*

Atėjus Sajhė eilei, jam leido be palydos eiti į palapinę. Jis sustojo priešais inkvizitorių Ferjė ir laukė.

Ferjė veidas buvo tarsi iš vaško, be jokios išraiškos. Jis paklausė Sajhė vardo, rango ir gimtinės. Žąsies plunksna krebždeno pergamentą.

— Ar tiki Rojų ir Pragarą? — tarė jis staiga.

— Tikiu.

— Ar tiki Skaistyklą?

— Tikiu.

— Ar tiki, kad Dievo Sūnus buvo sukurtas tobulu Žmogumi?

— Aš kareivis, ne vienuolis, — atsakė Sajhė, nudelbęs akis į žemę.

— Ar tiki, kad žmogaus siela teturi vieną vienintelį kūną, su kuriuo ir kuriame ji atgims?

— Kunigai taip kalba. y

— Ar girdėjai ką nors sakant, kad dievagotis yra nuodėmė? Jeigu taip, tai kas taip sakė?

Šį kartą Sajhė pakėlė akis.

— Negirdėjau, — atsakė jis gan įžūliai.

— Nagi, kariūne. Tarnavai įguloje daugiau kaip metus ir vis dar nežinai, kad heretici atsisako dievagotis?

— Inkvizitoriau, aš tarnauju Pjerui Rožė de Mirpua. Man nerūpi, ką kiti kalba.

Tardymas užtruko dar kurį laiką, tačiau Sajhė atkakliai laikėsi savo, paprasto kareivio, vaidmens, demonstruodamas neišmanąs nei šventųjų raštų, nei tikėjimo reikalų. Jis nieko neapkaltino, tikino nieko nežinąs.

Galiausiai inkvizitoriui Ferjė neliko nieko kita, kaip jį paleisti.

Buvo dar tik vėlyva popietė, tačiau saulė jau leidosi. Slėnyje kaupėsi sutemos, daiktų pavidalai bluko, viską pamažu klojo tįstantys juodi šešėliai.

Sajhė buvo nusiųstas prie kitų kareivių, kurie jau buvo apklausti, būrio. Kiekvienam buvo duota antklodė, kriaukšlė priplėkusios duonos ir puodelis vyno. Sajhė matė, kad ši malonė aplenkė civilius belaisvius.

*

Blėstant dienai, Sajhė vis labiau nerimavo.

Nežinojimas, ar sunkieji išmėginimai Bertranai jau baigėsi ir kur didžiulėje stovykloje ji yra laikoma, graužė jo dvasią. Jį slėgė mintys apie Alaisą, laukiančią išvykimo valandos, stebinčią blėstant dienos šviesą ir kankinamą augančio nerimo. Užvis blogiausia — jis nieko negalėjo padaryti, kad jai padėtų.

Nerasdamas sau vietos ir negalėdamas nusiraminti Sajhė pakilo pasimankštinti. Jis jautė, kaip jo kaulus suka drėgmė ir vėsa, jo kojos buvo sustingusios nuo sėdėjimo nejudant.

— Assis 83 , — suurzgė sargybinis tapšnodamas jam per petį ietimi. Jis jau buvo bepaklūstąs, tačiau pastebėjo sambrūzdį aukščiau kalne. Paieškos būrys skynėsi kelią link uolų atodangos, kur slėpėsi Alaisa, Harifas ir jų vedliai. Mirgėjo jų deglų liepsnos, metančios šešėlius ant vėjyje siūruojančių krūmų.

Sajhė pastėro.

Prieš tai jie apieškojo tvirtovę, tačiau nieko nerado. Sajhė manė, kad viskas jau baigėsi. Tačiau buvo aišku, kad jie ketina apieškoti traką ir takų raizginį tvirtovės papėdėje. Jeigu jie paėjės kiek toliau šia kryptimi, kelias juos atves tiksliai į tą vietą, kur yra Alaisa. Buvo beveik visiškai tamsu.

Sajhė leidosi bėgti prie stovyklos ribos.

— Ei! — suriko sargybinis. — Ar negirdi, ką sakau? Arrėte 84 !

Sajhė jo nepaisė. Nesusimąstydamas apie pasekmes, jis peršoko medinę tvorą ir leidosi šuoliais į kalną, prie paieškos būrio. Jis girdėjo, kaip sargybinis šaukia pastiprinimo. Jis tegalvojo apie tai, kaip nukreipti dėmesį nuo Alaisos.

Paieškos būrys sustojo apsidairyti, kas dedasi.

Sajhė šaukė, jis norėjo, kad iš stebėtojų jie virstų dalyviais. Vienas po kito kareiviai atsigręžė. Jis matė, kaip sutrikimo išraiška jų veiduose pamažu virsta pykčiu. Jie buvo sušalę, jiems buvo nuobodu ir niežėjo rankos kam nors įkrėsti.

Sajhė vos tesuspėjo suprasti, kad jo planas pavyko, kai į pilvą jam smogė kumštis. Jis ėmė žiopčioti gaudydamas kvapą ir susirietė dvilinkas. Du kareiviai laikė užlaužę jo rankas už nugaros ir iš visų pusių pasipylė smūgiai. Kardų rankenos, batai ir kumščiai talžė be perstojo. Jis jautė, kaip vienas smūgis prakirto paakį, pajuto kraujo skonį gerklėje. Ant jo pylėsi smūgių lietus.

Tik dabar jis suprato, kaip klaidingai įvertino padėtį.

Jis tenorėjo nukreipti dėmesį nuo Alaisos. Mintyse jis išvydo blyškų Bertranos, laukiančios jo ateinant, veidą. Į žandikaulį rėžė kumštis ir viskas pranyko tamsoje. 76 SKYRIUS

Oriana visą gyvenimą paskyrė Žodžių knygos paieškai.

Sugrįžęs į Šartrą po pergalės prieš Karkasonę, jos vyras, negavęs iš jos daikto, už kurį buvo sumokėjęs, greitai prarado kantrybę. Jų niekuomet nesiejo meilė. Kai išblėso aistra, žodžius pakeitė pantis ir kumštis.

Ji kentėjo mušama ir visą laiką kūrė planus, kaip jam atkeršysianti. Augant Evriu valdoms ir turtui, didėjant jo įtakai Prancūzijos karaliui, jo dėmesys nukrypo į kitus laimikius. Jis pamiršo ją. Atgavusi laisvę tęsti savo kovą, Oriana pradėjo mokėti informatoriams ir samdė Pietuose šnipų tinklą — visi rinko jai žinias.

Tik kartą Orianai pavyko priartėti prie Alaisos tiek, kad galėtų ją sučiupti. 1234 m. gegužę Oriana išvyko iš Šartro ir leidosi į pietus, į Tulūzą. Atvykusi į Šv. Etjeno katedrą, ji pamatė, kad sargybiniai papirkti, o jos sesuo pradingo, tarsi niekada čia nė nebuvusi.

Oriana pasiryžo nekartoti klaidos. Šį kartą pasklidus gandui apie atitinkamo amžiaus moterį panašiais požymiais, ji, prisidengusi kryžiaus žygiu, su vienu iš sūnų tučtuojau atvyko į Pietus.