Kate Moss - Labirintas

Alisa purtė galvą protestuodama:

— Jūs sakote, kad Gralis — tai visiškai ne krikščionybės sąvoka, kad visos šios legendos ir mitai remiasi... nesusipratimu.

— Veikiau gudriu pramanu nei nesusipratimu.

— Du tūkstančius metų ginčijamasi dėl to, ar egzistuoja Šventasis Gralis. Jeigu dabar paaiškėtų ne tik tai, kad legendos apie Gralį netiesa... — Alisos balsas nutrūko, jai buvo sunku patikėti, kad ji tai kalba, — bet kad Gralis apskritai nėra krikščioniška relikvija... Man sunku net pamėginti įsivaizduoti...

— Gralis — eliksyras, turintis galią gydyti ir gerokai prailginti gyvenimą. Tačiau tik tam tikru tikslu. Jis buvo sukurtas prieš keturis tūkstančius metų senovės Egipte. Jo kūrėjai suvokė jo galią ir suprato, kad paslaptį būtina apsaugoti nuo tų, kurie panaudotų ją savo labui, o ne kitų gerovei. Šventosios žinios buvo užrašytos hieroglifais ant trijų atskirų papiruso lapų. Viename buvo tiksliai nurodytas Gralio menės planas — pats labirintas. Kitame buvo surašytos medžiagos eliksyrui paruošti. Trečiame pateikiami žodžiai, kuriuos tariant įvyksta eliksyro virsmas. Papirusai buvo užkasti urvuose senovės miesto Avario apylinkėse.

— Egiptas, — tarė ji greitai, — kai tyrinėjau, norėdama išsiaiškinti, ką gi aš ten mačiau, pastebėjau, kaip dažnai iškildavo Egiptas.

Odrikas linktelėjo.

— Papirusai parašyti klasikiniais hieroglifais. Pats šis žodis reiškia „Dievo žodžiai“ ar „dieviška kalba“. Didžiajai Egipto civilizacijai suirus į dulkes, sugebėjimas perskaityti hieroglifus buvo pamirštas. Tačiau papirusuose glūdinčios žinios buvo išsaugotos ir saugotojų perduodamos iš kartos į kartą. Tačiau gebėjimas pažadinti Gralio virsmą ištariant reikiamus žodžius buvo prarastas.

Nors toks lemties posūkis nebuvo specialiai sumanytas, dar viena skraistė uždengė paslaptį, — pasakojo jis. — Devintame krikščionių eros šimtmetyje arabų alchemikas Abu Bakras Achmadas Ibn Vašija įminė hieroglifų mįslę. Laimei, Harifui, Navigataire, pavyko pažaboti jo pastangas paskleisti žinią. Tais laikais mokslo centrų buvo mažai, susisiekimas tarp tautų buvo prastas ir bendravimas vyko lėtai. Papirusai buvo slapta nugabenti į Jeruzalę ir paslėpti požeminėse menėse Sepalo81 lygumose.

Nuo 800 iki 1800 metų niekam nepasisekė iššifruoti hieroglifų. Niekam. Hieroglifus pavyko perskaityti tik tada, kai Napoleono mokslinė karinė ekspedicija 1799 metais Šiaurės Afrikoje rado išsamų užrašą šventąja hieroglifų kalba, demotiniu raštu ir senovės graikų kalba. Juk esate girdėjusi apie Rozetės akmenį?

Alisa linktelėjo.

— Nuo tol, mūsų baimei, beliko tik laiko klausimas. Prancūzą Žaną Fransua Šampoljoną apsėdo paslapties išaiškinimo užmojis. 1822 metais jam pavyko. Visos senovės paslaptys, visi užkeikimai ir burtai, nuo laidojimo užrašų iki „Mirusiųjų knygos“ — viskas staiga tapo perskaitoma. — Bajaras patylėjo. — Baimę ir rūpestį kelia tai, kad dvi Labirinto trilogijos knygos yra galinčiųjų netinkamai jomis pasinaudoti rankose.

Bajaro žodžiai nuskambėjo tarsi perspėjimas. Alisos kūnu perbėgo šiurpulys. Staiga ji pamatė, kad jau vakarėja. Besileidžiančios saulės spinduliai nudažė kalnus rausvais, auksiniais ir oranžiniais gaisais.

— Jeigu tos žinios tokios pragaištingos naudojant piktiems kėslams, bet ne gėriui, tai kodėl Alaisa ir kiti saugotojai nesunaikino knygų, kai dar galėjo tai padaryti? — paklausė ji.

Alisa pajuto, kaip Odrikas sustingo. Ji suprato užgavusi pačią jo išgyvenimų, jo istorijos esmę, nors ir nežinojo kodėl.

— Jeigu jos būtų nereikalingos, tada taip. Galbūt tai galėtų būti išeitis.

— Reikalingos? Bet kam reikalingos?

— Saugotojai visuomet žinojo, kad Gralis dovanoja gyvenimą. Jūs pavadinote tai dovana ir, — jis giliau įkvėpė, — aš suprantu, kad kai kam tai gali atrodyti kaip tik šitaip. Tačiau kiti tai suvokia visiškai kitaip. — Odrikas nutilo, pasiėmė stiklą ir išgėręs kelis didelius gurkšnius vyno sunkiai vėl pastatė jį ant stalo. — Bet šis gyvenimas turi tikslą.

— Kokį tikslą? — greitai paklausė Alisa, išsigandusi, kad jis gali liautis pasakojęs.

— Per paskutinius keturis tūkstančius metų daug kartų buvo pasinaudota Gralio jėga, kai iškildavo būtinybė liudyti. Žinome apie didžiuosius ilgaamžius patriarchus: krikščionių Biblija, Talmudas, Koranas pasakoja apie Adomą, Jokūbą, Mozę, Mahometą, Metušaelį. Pranašai, kurių darbui atlikti nebūtų pakakę įprastos žmogaus gyvenimo trukmės. Visi jie gyveno šimtus metų.

— Tačiau tai tik parabolė, — protestavo Alisa, — tai juk alegorija.

Odrikas papurtė galvą.

— Jie iš tikrųjų gyveno šimtmečius, kad galėtų papasakoti apie tai, ką matę, kad galėtų liudyti savo laikų tiesą. Harifas, įtikinęs Abu Bakrą nuslėpti senovės Egipto kalbos atskleidimą, sulaukė Monseguro kritimo.

— Tačiau tai penki šimtai metų.

— Jie gyveno, — paprastai pakartojo Odrikas. — Alisa, pagalvokite apie drugelio gyvenimą. Visa egzistencija. Tokia nepakartojama, tačiau trunkanti tik vieną žmogaus dieną. Visas gyvenimas. Laikas yra daugiareikšmis.

Alisa atstūmė savo kėdę ir pakilusi nuo stalo nuėjo. Ji nesuprato, ką jaučia, nežinojo, kuo tikėti.

Alisa atsigręžė.

— Tas labirinto ženklas, kurį mačiau ant urvo sienos ir ant jūsų mūvimo žiedo — ar tai yra tikrojo Gralio simbolis?

Bajaras linktelėjo.

— O Alaisa? Ar ji žinojo?

— Iš pradžių ji, kaip ir jūs, abejojo. Ji netikėjo Trilogijos puslapiuose slypinčia tiesa. Ji grūmėsi saugodama knygas iš meilės tėvui.

— Ar ji tikėjo, kad Harifui daugiau kaip penki šimtai metų? — nenusileido Alisa, nebesistengdama nuslėpti skeptiškumo savo balse.

— Iš pradžių ne, — pripažino Bajaras. — Tačiau bėgant laikui ji pradėjo suprasti tiesą. Kai atėjo jos metas, ji aptiko galinti ištarti žodžius, galinti juos suprasti.

Alisa grįžo prie stalo ir atsisėdo.

— Bet kodėl Prancūzija? Dėl ko apskritai papirusai buvo atgabenti čia? Kodėl jų nepaliko ten, kur jie buvo?

Odrikas šyptelėjo.

— Harifas nugabeno papirusus į Šventąjį miestą dešimtame krikščioniškosios eros šimtmetyje ir paslėpė juos Sepalo lygumose. Beveik šimtą metų jie buvo saugūs, kol prieš Jeruzalę patraukė Saladino kariauna. Harifas pasirinko vienu iš saugotojų jauną krikščionį riterį, vardu Bertranas Peletjė, ir patikėjo jam nugabenti papirusus į Prancūziją.

Alaisos tėvas.

Alisa pajuto besišypsanti, lyg būtų išgirdusi žinią apie seną bičiulį.

— Harifas suprato du dalykus, — pasakojo Bajaras, — pirma, kad papirusams bus saugiau knygos puslapiuose. Jie bus mažiau pažeidžiami. Antra, atsižvelgiant į tai, kad Europos dvaruose jau pradėjo sklisti gandai apie Gralį — kaip dar geriau būtų galima paslėpti tiesą, jeigu ne pridengus ją mitu ir pramanu?

— Legendos apie katarus ir jų saugomą Kristaus taurę, — tarė staiga suvokusi Alisa.

Bajaras linktelėjo.

— Jėzaus Nazariečio sekėjai nesitikėjo jį mirsiant ant kryžiaus, tačiau jis mirė. Jo mirtis ir prisikėlimas davė pradžią daugybei legendų apie šventą taurę ar indą — versmę, suteikiančią amžiną gyvenimą. Negalėčiau papasakoti, kaip tuo metu buvo aiškinamos ar suprantamos šios legendos, tačiau viena yra tikra — Nazariečio nukryžiavimas sukėlė persekiojimų vajų. Daugelis bėgo iš Šventosios Žemės, įskaitant Juozapą iš Arimatėjos ir Mariją Magdalietę. Jie išplaukė į Prancūziją. Sakoma, kad jie atsinešė senovės paslapties žinias.