Kate Moss - Labirintas

Pasigirdo šūksnis. Gijomas atsigręžė ir pamatė, kad belaisvių virtinė jau kalno papėdėje. Juos vedė prie laužų. Belaisviai ėjo tylėdami, oriai. Jie giedojo. Kaip angelai, pamanė Gijomas. Žiūrovų veiduose jis matė, kaip jiems nejauku nuo šilto skambesio.

Karkasonės senešalas stovėjo petys į petį su Narbono arkivyskupu. Jam davus ženklą, aukštai į dangų buvo pakeltas auksinis kryžius. Juodoji brolija ir dvasininkai priėjo arčiau, užimdami savo vietą priešais laužus.

Už jų Gijomas matė virtinę kareivių, laikančių liepsnojančius deglus. Šiaurės vėjo gūsiuose plazdant ir spragsint liepsnoms, jie stengėsi neleisti dūmams sklisti link žiūrovų.

Vienas po kito buvo garsiai šaukiami eretikų vardai. Jie žengė į priekį ir lipo laipteliais ant laužo. Gijomas stėro iš siaubo. Jis siuto dėl to, kad negali nieko padaryti, negali sustabdytų šios egzekucijos. Gijomas žinojo — net jeigu jis turėtų pakankamai vyrų, jie nenorėtų. Lemiant veikiau aplinkybėms negu tikėjimui, Gijomas didumą laiko praleido Bons Homes draugijoje. Jis žavėjosi jais ir gerbė juos, tačiau nebūtų galėjęs pasakyti, kad juos supranta.

Šiaudų ir malkų glėbiai buvo sumirkyti dervoje. Į viršų užlipo keli kareiviai ir ėmė kaustyti parfaitus bei parfaites grandinėmis prie laužų stulpų.

Vyskupas Marti pradėjo maldą:

— Payre sant, Dieu dreiturier dels bons esperits 79 .

Pamažu prisidėjo kiti balsai. Šnabždesys augo ir stiprėjo, kol galiausiai virto gausmu. Žiūrovai suglumę žvalgėsi tarpusavyje ir vis labiau nerimavo. Jie atėjo pasižiūrėti ne to.

Arkivyskupas skubiai davė ženklą ir dvasininkai pradėjo giedoti. Jų juodi apsiaustai plazdėjo vėjyje. Giesmė, tapusi kryžiaus žygio himnu. Veni Spirite Sancti 80 — skambėjo žodžiai, virsdami riksmu katarų maldai užgožti.

Vyskupas žengė į priekį ir metė ant laužo pirmąjį deglą. Jo pavyzdžiu sekė kareiviai. Vienas po kito fakelai skriejo ant laužų. Ugnis degė vangiai, spragsėjo ir kibirkščiavo, pamažu įsiūžaudama. Liepsnos pradėjo vytis tarp šiaudų, tarsi gyvatės, kaišydamosi tai šen, tai ten. Ugnis vilnijo ir pūškavo, siūravo tarsi meldai upėje.

Pro dūmus matomas vaizdas sustingdė Gijomo kraują: raudonas apsiaustas, išsiuvinėtas gėlėmis, tamsiai žalia, tarsi samanos, suknelė. Jis prasispraudė į priekį.

Jis negalėjo — nenorėjo — patikėti savo akimis.

Prabėgusių metų tarsi neliko, jis vėl jautėsi jaunas, koks kadaise buvo. Arogantiškas, išdidus, savimi pasitikintis ševaljė, besiklaupiantis Šv. Marijos koplyčioje. Šalia buvo Alaisa. Jungtuvės per Šv. Mykolo iškilmes — tai sėkmė, buvo kalbama. Žydinčios gudobelės ant altoriaus, mirgančios raudonos žvakių liepsnos, jų ištariami sutuoktuvių įžadai.

Gijomas bėgo į priekį, desperatiškai stengdamasis patekti arčiau. Jis troško sužinoti, ar tai ji, ar ne. Ugnis buvo alkana. Į žiūrovus sklido pykinantis, tačiau stebėtinai saldus degančios žmogienos tvaikas. Kareiviai atsitraukė. Laužams įsidegus, net ir dvasininkai turėjo pasitraukti atokiau.

Ugnyje trūkinėjo pėdų oda, šnypštė kraujas, apsinuogino kaulai — tarsi ant iešmų skrudinamų gyvūnų. Maldas keitė klyksmai.

Gijomas duso, tačiau nesustojo. Prisidengęs burną ir nosį apsiausto kraštu, gindamasis nuo aitrių, dvokiančių dūmų, jis stengėsi nusigauti prie medinių kuolų tvoros, tačiau dūmų verpetas temdė viską.

Staiga iš laužo pasigirdo balsas — aiškus ir raiškus:

— Oriana!

Ar tai Alaisos balsas? Gijomas negalėjo suprasti. Dengdamasis veidą rankomis, jis klupinėdamas ėjo į garsą.

— Oriana!

Šį kartą pasigirdo šūksnis iš tribūnos. Gijomas apsisuko ir pro properšą dūmuose išvydo pykčio iškreiptą Orianos veidą. Ji buvo pašokusi ant kojų ir pašėlusiai mosavo kareiviams.

Gijomas šaukė Alaisos vardą mintyse. Jis negalėjo rizikuoti ir atkreipti dėmesį į save. Jis atėjo jos gelbėti. Jis atėjo padėti jai pabėgti nuo Orianos, kaip jau buvo kartą padėjęs.

Tie trys mėnesiai, kuriuos praleido su Alaisa pabėgus nuo inkvizitorių Tulūzoje, buvo, tiesą sakant, laimingiausias metas jo gyvenime. Alaisa nepasiliko ilgiau. Jis negalėjo įkalbėti jos apsigalvoti nei pasakyti jam, kodėl ji turinti pasitraukti. Tačiau ji pasakė — ir Gijomas tikėjo, kad tai tiesa, — jog vieną dieną, pasibaigus siaubui, jie vėl būsiantys kartu.

— Mon cdr, — sušnabždėjo jis kone kūkčiodamas.

Tas pažadas ir kartu praleistos dienos palaikė jį per visus ilgus dešimtį tuščių metų. Lyg šviesa tamsoje.

Gijomas jautė, kaip aižėja jo širdis.

— Alaisa!

Raudono apsiausto fone matėsi degantis baltas knygos dydžio avies odos krepšys. Jį laikiusių rankų jau nebebuvo. Iš jų beliko kaulų nuodėguliai, čirškiantys riebalai ir apdegusi mėsa.

Nieko neliko. Jis žinojo.

Gijomas dabar girdėjo tik tylą. Nebebuvo triukšmo, nebebuvo skausmo, tik skaidri balta erčia. Išnyko kalnas ir dangus, dūmai ir klyksmai. Dingo viltis.

Kojos nebelaikė. Apimtas nevilties, Gijomas sukniubo. 73 SKYRIUS

Sabarto kalnai

2005 M. LIEPOS 8 D.

Dvokas privertė jį atsipeikėti. Šlapimo, ožkų išmatų, nešviesios patalynės ir šaltos virtos mėsos kvapai susimaišė į dusinantį tvaiką. Nosies gleivinė degė lyg nutvilkyta per arti prikištos uostomosios druskos.

Vilis gulėjo ant kieto, nedaug platesnio už suolelį gulto, kuris buvo pritvirtintas prie trobelės sienos. Jis šiaip ne taip atsisėdo ir atsirėmė nugara į akmeninę sieną. Aštrios skaldytų akmenų briaunos įsirėžė į rankas, vis dar surištas už nugaros.

Vilis jautėsi taip, lyg butų boksavęsis ketvertą raundų. Jis buvo nuo galvos iki kojų nusėtas nuobrozdomis, atsiradusiomis kelionės metu daužantis į bagažinės sienas. Tvinkčiojo smilkinys, į kurį Fransua Batistas trenkė pistoletu. Gili žaizda gėlė, jis jautė ant odos sukrešėjusį kraują.

Jis nežinojo nei kelinta yra valanda, nei kokia diena. Ar vis dar penktadienis?

Jie išvažiavo iš Šartro auštant, buvo gal tik kokia penkta ryto. Kai jį ištraukė iš automobilio, buvo pusiaudienis, skaisčiai švietė kaitri saulė. Jis pabandė pasukti galvą ir pasižiūrėti į laikrodį ant rankos, tačiau vos pajudėjus kilo šleikštulys.

Vilis palaukė, kol liausis pykinimas. Jis atsimerkė ir pamėgino susivokti. Tikriausiai čia kažkokia piemenų trobelė. Mažas, ne daugiau kaip knygos dydžio langas su grotomis. Kampe prie sienos pritaisyta lyg ir lentyna, atstojantis stalą. Prie jos taburetė. Greta esančiame židinyje seniai užgesusios ugnies pėdsakai — pilki pelenai ir juodi malkų nuodėguliai, o gal popieriaus plėnys. Virš ugniavietės ant lazdos kabojo sunkus metalinis katilas. Vilis matė ant krašto priskretusius senų riebalų gumulus.

Vilis bejėgiškai išsitiesė ant kieto čiužinio. Šiurkšti antklodė braižė sužalotą odą. Jis galvojo apie tai, kur dabar Alisa.

Lauke pasigirdo žingsniai ir pakabinamoje spynoje pasisuko raktas. Žlegėdama ant žemės nukrito grandinė. Sugirgždėjo atidaromos durys ir pasigirdo miglotai pažįstamas balsas:

— C’est l‘heure . Metas judintis.

*

Nuogomis rankomis ir kojomis Šeila jautė gaivų orą. Ji suprato, kad ją perkelia. Išgabenama iš fermos, garsų šurmulyje ji lyg ir atpažino Polio Oti balsą. Tada ji pajuto požemį. Ją palietė būdinga požemio orui vėsa ir drėgmė. Žemė nuožulniai leidosi. Čia buvo abu jos kalintojai. Ji atpažino jų kvapą: skutimosi losjonas, pigios cigaretės ir šiurkštus vyriškumas, nuo kurio ją tampė mėšlungis.