Kate Moss - Labirintas

Rausvi akmenys po jos kojomis buvo slidūs nuo šerkšno. Alaisa bato nosimi ant gruodu padengtos žemės išvedžiojo labirinto ženklą. Ji jaudinosi. Jeigu jos gudrybė pavyks, Žodžių knygos medžioklė baigsis. Tačiau jei bus atskleista... Visus šiuos ilgus metus ji rizikavo teikusiųjų jai prieglobstį Esklarmondės artimųjų, tėvo bičiulių gyvybėmis. Viskas dėl Gralio.

Apie pasekmes galvoti buvo pernelyg baisu.

Alaisa užmerkė akis ir nuskriejo metais atgal į labirinto urvą. Harifas, Sajhė, ji pati. Ji prisiminė, kaip švelniai glamonėjo oras jos nuogas rankas, žvakių mirgesį, tamsoje sklindantį neužmirštamą balsą. Atmintyje iškilo jos tarti žodžiai — tokie gyvi, kad, atrodė, ji kone apčiuopia juos liežuviu.

Alaisa sudrebėjo prisiminusi akimirką, kai atrodė, lyg užkalbėjimai savaime keliauja lūpomis. Tą vienintelę ekstazės, nušvitimo akimirką, kai visa, kas buvo, ir viskas, kam dar tik lemta įvykti, susijungė ją užliejusioje Gralio versmėje.

Per jos balsą ir jos rankas jam .

Alaisa atsiduso. Tai buvo gyvenimas, tai buvo potyris.

Jos dėmesį patraukė triukšmas. Alaisa atsimerkė ir praeities vaizdai išsisklaidė. Atsigręžusi ji pamatė Bertraną, atsargiai kylančią ankštais pilies kuorais. Alaisa nusišypsojo ir pasisveikindama kilstelėjo ranką.

Jos duktė nebuvo tokia rimta kaip Alaisa, būdama jos amžiaus. Tačiau savo išvaizda Bertrana buvo lyg jos atspindys: širdies formos veidas, tiesus žvilgsnis, ilgi rudi plaukai. Jeigu ne žilos sruogos ir raukšlės po akimis, jos beveik galėtų būti seserys.

Dukters veide tvyrojo įtemptas laukimas.

— Sajhė sako, kad ateina kareiviai, — tarė ji dvejodama.

Alaisa papurtė galvą.

— Jie ateis tik rytoj, — tarė ji tvirtai. — Mes dar turime daug reikalų iki tol. — Ji suėmė šaltas Bertranos rankas savosiomis. — Aš tikiuosi, kad tu padėsi Sajhė ir pasirūpinsi Riksende. Ypač šį vakarą. Tu reikalinga jiems.

— Mama, aš nenoriu, kad tu mirtum, — tarė ji suvirpindama lūpą.

— Aš nemirsiu, — nusišypsojo ji, mintyse melsdama, kad tai būtų tiesa. — Netrukus mes vėl visi būsime drauge. Privalai būti kantri.

Bertrana šiek tiek šyptelėjo.

— Taip geriau. Dabar eim e,filha, metas leistis. 72 SKYRIUS

Auštant kovo 16-osios, trečiadienio, rytui, visi susirinko prie didžiųjų Monseguro vartų. Įgulos nariai ant tvirtovės sienų stebėjo kryžiuočius, pasiųstus suimti gerųjų žmonių. Jie kopė paskutiniu akmenuoto tako, tokį ankstų rytą dar slidaus nuo pašalo, ruožu.

Bertrana su Sajhė ir Riksende stovėjo minios priekyje. Buvo labai tylu. Po mėnesius trukusio nepaliaujamo apšaudymo nutilus katapultoms ir mangomeliams, ji vis dar negalėjo priprasti prie tylos.

Pastarąsias dvi savaites buvo taika. Daugeliui šios savaitės buvo paskutinės jų gyvenime. Per tą laiką atšvęstos Velykos. Iškilmėse dalyvavo parfaitai ir kelios parfaitės. Nepaisant pažado išsižadėsiantiems tikėjimo dovanoti, beveik pusė tvirtovės gyventojų, su jais ir Riksende, nusprendė priimti consolament. Jie pasirinko mirti geraisiais krikščionimis, užuot gyvenę pavergti prancūzų karūnos. Pasmerktieji mirti už savo tikėjimą perdavinėjo palikimą pasmerktiesiems gyventi be savo mylimųjų. Bertrana padėjo išnešioti dovanas: vašką, pipirus, druską, drabužius, batus, kapšelį, kelnes ir net fetro skrybėlę.

Pjerui Rožė de Mirpua buvo įteiktas lovatiesės ryšulys, pilnas monetų. Taip pat jam nešė grūdus ir liemenes, kad padalytų savo žmonėms. Markezija de Lanatar visą savo turtą paliko anūkei Filipai, Pjero Rožė žmonai.

Bertrana apžvelgė tylius veidus ir sukalbėjo maldą už savo motiną. Alaisa kruopščiai parinko apdarą Riksendei: tamsiai žalia suknelė, raudonas apsiaustas, įmantriu žydrų ir žalių kvadratų bei rombų ir geltonų žiedų raštu siuvinėtais kraštais. Mama paaiškino, kad taip atrodė apsiaustas, kurį ji dėvėjusi sutuoktuvių dieną Šv. Marijos koplyčioje Komtalio pilyje. Alaisa buvo įsitikinusi, kad jos sesuo prisimins drabužį nepaisant visų prabėgusių metų.

Alaisa taip pat pagamino nedidelį avies odos kapšelį, gerai matomą ant raudono apsiausto. Panašiame buvo laikomos visos Labirinto trilogijos knygos. Bertrana padėjo pripildyti krepšį audeklo atraižų ir pergamento lapų, kad jis nors iš tolo atrodytų kaip tikras. Ji visiškai nesuprato šių pasiruošimų prasmės — tik tai, kad jie buvo svarbūs. Ji džiaugėsi galėdama padėti.

Bertrana paėmė Sajhė už rankos.

Katarų bažnyčios vadovai, vyskupas Bertranas Marti ir Reimonas Egiulė, abu jau senyvi vyrai, tylėdami stovėjo apsigobę tamsiai mėlynomis mantijomis. Metų metus jie vykdė iš Monseguro savo tarnybą, leisdamiesi iš tvirtovės į kelią, skleisdami žodį ir teikdami paguodą tikintiesiems atokiuose kalnų ir lygumų kaimuose. Dabar jie buvo pasiruošę vesti savo žmones į ugnį.

— Mamai viskas bus gerai, — sušnabždėjo Bertrana, stengdamasi padrąsinti save ir Sajhė. Ji pajuto Riksendės ranką ant savo peties.

— Norėčiau, kad tau ne...

— Aš pati pasirinkau, — greitai atsakė Riksendė. — Pasirinkau mirtį su savo tikėjimu.

— Bet jeigu mamą suims? — sušnabždėjo Bertrana.

Riksendė perbraukė jos plaukus.

— Mes galime tik melstis.

Bertrana pajuto, kaip priartėjus kareiviams jos akys pritvinko ašarų. Riksendė ištiesė rankas siūlydama surakinti. Vaikis papurtė galvą: jie nesitikėjo tiek daug pasirinksiančiųjų mirtį ir neatsinešė pakankamai grandinių.

Bertrana ir Sajhė tyliai stebėjo, kaip Riksendė ir kiti išeina pro didžiuosius vartus ir paskutinį kartą leidžiasi stačiu vingiuotu kalnų taku. Raudonas Alaisos apsiaustas buvo ryškus dulksvame rudų ir žalių apdarų, pilkšvo dangaus fone.

Vedami vyskupo Marti, belaisviai pradėjo dainuoti. Monseguras krito, tačiau jie nenugalėti. Bertrana atgalia ranka nusibraukė ašaras. Ji pažadėjo mamai būsianti stipri. Ji pasistengs tesėti žodį.

*

Apačioje, šlaitų papėdėje plytinčiose pievose, buvo įrengtos vietos žiūrovams. Jos buvo pilnos. Naujoji Pietų Prancūzijos aristokratija, prancūzų didikai, kolaborantai, katalikų legatai ir inkvizitoriai — visi, sukviesti Karkasonės senešalo Hugo de Arki, atėjo pažiūrėti, kaip po daugiau nei trisdešimties metų pilietinio karo bus vykdomas „teisingumas“.

Gijomas geriau susisupo į apsiaustą, saugodamasis, kad nebūtų atpažintas. Didžiąją dalį gyvenimo kovojant su prancūzais, jo veidas tapo žinomas. Jis vogčiomis apsidairė.

Jeigu jo žinios teisingos, kažkur šioje minioje yra Oriana. Jis buvo pasiryžęs neleisti jai artintis prie Alaisos. Netgi prabėgus tiek laiko, vien mintis apie Orianą kėlė jam pyktį. Jis suspaudė kumščius iš apmaudo, kad negali veikti tučtuojau. Kad negali iškart perverti jai durklu širdies, kaip derėjo padaryti dar prieš trisdešimt metų, bet turi apsimetinėti ir laukti. Gijomas žinojo, kad turi būti kantrus. Jeigu jis dabar tik pamėgintų išsišokti, būtų tučtuojau pakirstas, gal net nespėjęs išsitraukti kardo.

Jis perbėgo akimis žiūrovų eiles ir rado ieškomą veidą. Oriana sėdėjo pirmosios eilės viduryje. Jos išvaizda niekuo nepriminė pietų didikės. Jos rūbai buvo brangūs, oficialūs ir prašmatnūs, šiaurietiško stiliaus. Mėlyno aksomo apsiaustą, apkraštuotą auksu, puošė stora šermuonėlių kailio apykaklė ir gobtuvas. Ji dėvėjo žiemines pirštines. Ji vis dar buvo dailaus veido, traukianti akį, nors ir sulyso. Jos veidą darkė kietaširdiška grimasa.

Su ja buvo jaunuolis. Panašumas buvo akivaizdus — Gijomas spėjo jį būsiant vienu iš jos sūnų. Jis buvo girdėjęs, kad vyriausiasis, Luji, dalyvauja kryžiaus žygyje. Jis buvo panašaus į Orianą gymio, juodomis garbanomis ir erelišku tėvo profiliu.