Kate Moss - Labirintas

— Gralio papirusus?

— O gal brangenybes iš Saliamono šventyklos? Arba taurę, iš kurios Jėzus Nazarietis gėrė per Paskutinę vakarienę ir į kurią buvo surinktas jo kraujas nuo kryžiaus. Arba pergamentus, raštus, įrodymus, kad Kristus nemirė nukryžiuotas, o gyveno pasislėpęs dykumos kalnuose šimtą ir daugiau metų su saujele išrinktųjų sekėjų.

Alisa įsmeigė į Odriką bežadį žvilgsnį. Jo veidas buvo lyg užversta knyga ir ji nieko jame neperskaitė.

— Kad Kristus nemirė ant kryžiaus... — pakartojo ji negalėdama patikėti girdinti šiuos žodžius.

— O gal kitas legendas, — pasakė Bajaras atsargiai. — Kai kas tvirtina, kad Marija Magdalietė ir Juozapas iš Arimatėjos išsilaipino ne Marselyje, bet Narbone. Šimtmečiais buvo manoma, kad kažkur Pirėnuose yra paslėpta kažkas labai vertingo.

— Vadinasi, ne katarai žinojo Gralio paslaptį, — tarė Alisa, mintyse atkurdama dėlionės visumą, — bet Alaisa. Jie suteikė jai prieglobstį.

Paslaptis paslaptyje. Alisa atsilošė kėdėje mintimis perbėgdama visą įvykių seką.

— Ir dabar labirinto urvas atvertas.

— Pirmą kartą per beveik aštuonis šimtus metų knygos vėl gali būti sujungtos, — tarė Bajaras. — Nors jūs, Alisa, ir nežinote, ar manimi tikėti, ar tik numoti ranka į svaičiojančio senio klejones, yra kiti ir jie nedvejoja.

Alaisa tikėjo Gralio tikrove.

Giliai širdyje, kur nepasiekia blaivus protas, Alisa žinojo, kad jis kalba tiesą. Tačiau jos racionaliai prigimčiai buvo sunku tai pripažinti.

— Marija Sesilė, — tarė ji sunkiai.

— Šiąnakt ponia Orador eis į labirinto urvą ir bandys iškviesti Gralį.

Alisą užliejo išgąstis.

— Tačiau ji negali, — tarė ji greitai. — Ji neturi Žodžių knygos. Ji neturi žiedo.

— Ji mano, kad Žodžių knyga turėtų vis dar būti urve.

— Ar ji ten?

— Tikrai nežinau.

— Tačiau kaipgi žiedas? Ji jo tikrai neturi.

Alisa nuleido akis į liesas Odriko rankas, ramiai gulinčias ant stalo.

— Ji žino, kad aš ateisiu.

— Bet tai nesąmonė! — pratrūko ji. — Kaip jūs drįstate ir pagalvoti apie ėjimą pas ją.

— Šiąnakt ji bandys iškviesti Gralį, — tarė jis tyliai, ramiu balsu. — Jie žino, kad aš ateisiu. Aš negaliu to leisti.

Alisa trinktelėjo rankomis į stalą.

— Tačiau kaip Vilis? Kaip Šeila? Ar jie jums nerūpi? Jeigu ir jus sučiups, kas jiems padės?

— Kaip tik todėl, kad jie man rūpi ir jūs rūpite, Alisa, aš eisiu. Manau, kad Marija Sesilė mėgins priversti juos dalyvauti apeigose. Turi būti penki dalyviai — Navigataire ir dar ketvertas.

— Marija Sesilė, jos sūnus, Vilis, Šeila ir Oti?

— Ne, ne Oti. Kitas.

— Tai kas tada?

Bajaras praleido klausimą negirdom.

— Aš nežinau, kur dabar yra Šeila ar Vilis, — tarė jis, tarsi galvodamas balsu. — Tačiau manau, kad vakare paaiškės, jog jie nugabenti į urvą.

— Kas, Odrikai? — tvirčiau pakartojo klausimą Alisa.

Tačiau jis vis tiek neatsakė. Bajaras atsistojo, nuėjo prie lango, uždarė langines ir atsigręžė į ją.

— Metas eiti.

Alisa jautėsi sugniuždyta, suirzusi, išmušta iš vėžių, tačiau labiau už viską — išgąsdinta. Vis dėlto ji taip pat jautė neturinti kito kelio.

Jos mintyse iškilo Alaisos vardas genealoginiame medyje, kurį nuo jos skyrė aštuoni šimtai metų. Ji regėjo labirinto ženklą, sujungiantį jas laiko ir erdvės tyruose.

Dvi gijos tampa viena .

Alisa susirinko daiktus ir nusekė paskui Odriką pasitikti blėstančios dienos pabaigos. 75 SKYRIUS

Monseguras

1244 M. KOVAS

Slėptuvėje po tvirtove Alaisa ir trys jos likimo draugai stengėsi negirdėti kankinimų agonijos garsų, tačiau skausmo ir siaubo klyksmai sunkėsi netgi pro storą kalno sieną. Mirštančiųjų ir pasilikusiųjų gyventi aimanų atbalsiai skverbėsi į jų prieglobstį tarsi slibino liežuviai.

Alaisa meldėsi už Riksendės sielą, kad ši laimingai sugrįžtų pas Dievą. Už visus savo draugus, geruosius žmones, vyrus ir moteris, už visą šį kartėlį. Jai beliko viltis, kad jos planas išdegs.

Tik laikas parodys, ar pavyko klasta įtikinti Orianą, kad Alaisa ir Žodžių knyga pražuvo laužo liepsnose.

Rizika tokia didelė .

Alaisa, Harifas ir jų vedliai turėjo likti akmens kriptoje iki nakties sutemų, kol baigsis išsikraustymas iš tvirtovės. Tada nakties priedangoje ketvertas bėglių leisis kalnų pakriūtėmis į kelią, į Los Seresą. Jeigu juos lydės sėkmė, rytojaus vakarą ji jau bus namie.

Jie akivaizdžiai pažeidė paliaubų ir pasidavimo sąlygas. Jeigu juos sučiuptų, Alaisa neabejojo — atpildas būtų greitas ir žiaurus. Urvas buvo visiškai negiliai, prie pat paviršiaus, vos menkutė klostė kalno šlaite. Jeigu kareiviai kruopščiai apieškotų tvirtovę, juos, be abejo, surastų.

Prisiminusi dukterį, Alaisa prikando lūpą. Tamsoje ji pajuto, kaip Harifas suima ją už rankos. Jo oda buvo sausa ir dulkėta, tarsi dykumos smėlynas.

— Bertrana stipri, — tarė jis, tarsi žinotų, kas jai kelia nerimą. — Ji visai kaip tu, ar ne? Jos drąsa nepalūš. Netrukus jūs vėl būsite kartu. Nedaug beliko laukti.

— Tačiau ji tokia jauna, Harifai, pernelyg jauna matyti tokius dalykus. Jai turbūt labai baisu...

— Ji narsi, Sajhė taip pat. Jie neapvils mūsų.

Kad aš žinočiau , jog tu teisus ...

Tamsoje Alaisos širdį gniaužė abejonės ir ateities baimė. Ji sėdėjo išdžiūvusiomis akimis ir laukė, kol praeis diena. Laukimas ir nežinojimas, kas vyksta viršuje, jai tapo nepakeliama našta. Mintyse ji regėjo išblyškusį Bertranos veidą.

Dar ilgai po to, kai nutilo paskutinė auka, jos galvoje aidėjo ugnies glemžiamų gerųjų žmonių riksmai.

*

Virš slėnio tvyrojo didžiulis aitrių juodų dūmų debesis, lyg per audrą užgoždamas dienos šviesą.

Žengdamas pro didžiuosius vartus iš tvirtovės, beveik dvejus metus buvusios jo namais, Sajhė tvirtai spaudė Bertranos ranką. Savo skausmą jis paslėpė tolimiausioje širdies kertelėje, kur negalėtų pasiekti inkvizitoriai. Jis negalėjo dabar gedėti Riksendės. Jis negalėjo baimintis dėl Alaisos. Jis privalo susikaupti ir apsaugoti Bertraną, kad jie abu saugiai grįžtų į Los Seresą.

Šlaito papėdėje stovėjo išrikiuoti inkvizitorių stalai. Procesas turėjo prasidėti netrukus, laužo rentinio pašonėje. Sajhė pažino inkvizitorių Ferjė, žmogų, visoje apylinkėje kėlusį pasibjaurėjimą: jis griežtai laikėsi bažnytinio įstatymo raidės ir dvasios. Jis žvilgtelėjo dešiniau, į Ferjė bendrą: inkvizitorius Diuranti, kurio buvo bijomasi ne mažiau.

Sajhė tvirčiau suspaudė Bertranos ranką.

Nusileidus į lygumą papėdėje, Sajhė išvydo, kad belaisviai skirstomi. Seni vyrai, įgulos nariai ir jaunuoliai buvo siunčiami į vieną pusę, moterys ir vaikai — į kitą. Jį užliejo baimės banga. Bertrana turės stoti prieš inkvizitorius viena.

Ji pajuto Sajhė nerimą ir išsigandusi žvilgtelėjo į jį.

— Kas čia dedasi? Ką jie mums darys?

— Brava 82 , jie apklausia moteris ir vyrus atskirai, — atsakė jis. — Nesijaudink. Atsakyk į jų klausimus. Būk drąsi ir lik vietoje, ničniekur neik, kol ateisiu tavęs. Niekur neik, su niekuo. Supranti? Su ničniekuo.

— Ko jie manęs klausinės? — paklausė Bertrana baugščiai.

— Tavo vardo, amžiaus, — atsakė Sajhė, dar kartą išsamiai pakartodamas, ką jai derėtų prisiminti. — Mane pažįsta kaip įgulos narį, tačiau jiems visiškai nėra dėl ko mus susieti. Jeigu tavęs paklaus, sakyk, kad nežinai, kas tavo tėvas. Pasakyk, kad tavo motina buvo Riksendė ir kad visą gyvenimą praleidai čia, Monsegure. Kad ir kas atsitiktų, Los Sereso neminėk. Ar prisiminsi?