Kate Moss - Labirintas

— Sakyk savo vardą, — tarė Gijomas dusliu, negailestingu balsu.

— Luji de Evriu. Aš nežinau, kas tu toks, bet mano motina tave...

Gijomas užlaužė jo galvą.

— Negąsdink manęs. Prisimeni, kur išsiuntei savo sargybą? Niekas tavęs neišgirs. — Jis stipriau prispaudė ašmenį prie blyškios šiaurietiškos vaikiščio odos. Evriu visiškai sustingo. — Taip geriau. Dabar sakyk — kur Oriana? Neatsakysi, perrėšiu gerklę.

Gijomas jautė, kaip jis krūptelėjo išgirdęs Orianos vardą. Baimė atrišo jo liežuvį.

— Ji nuėjo į moterų dalį, — išvebleno jis.

— Dėl ko?

— Ji ieško... mergaitės.

— Negaišink mano laiko, nenony — tarė Gijomas dar smarkiau užlauždamas jo galvą. — Kokios mergaitės? Kam Orianai ta mergaitė?

— Eretikų vaikas. Mano motinos... sesers, — tarė jis sunkiai veldamas žodžius, lyg jie būtų virtę nuodais, — mano tetos. Mano mama norėjo pati pamatyti tą mergaitę.

— Alaisa, — sušnabždėjo Gijomas, negalėdamas patikėti. — Kiek metų tam vaikui?

Jis jautė iš Evriu odos porų besisunkiant baimę.

— Iš kur aš galiu žinoti? Devyni, gal dešimt.

— O tėvas? Jis taip pat žuvo?

Evriu pamėgino pajudėti. Gijomas tvirčiau suspaudė jo gerklę ir pasuko geležtę taip, kad smaigalys įsibedė į kairįjį Evriu paausį. Jis buvo pasiruošęs.

— Jis kareivis. Vienas iš Pjero Rožė de Mirpua vyrų.

Gijomas iškart viską suprato.

— Ir tu pasiuntei vieną iš savo parankinių pasirūpinti, kad jis nebesulauktų rytojaus, — tarė jis.

Gijomo durklo geležtėje atsispindėjo žvakės liepsna.

— Kas tu toks?

Gijomas jo nepaisė.

— Kur lordas Evriu? Kodėl jo čia nėra?

— Mano tėvas mirė, — atsakė jis. Jo balse nebuvo jokio sielvarto, tik keista pagyrūniška gaida, kurios Gijomas nepajėgė suprasti. — Dabar aš esu Evriu dvaro valdovas.

Gijomas nusijuokė.

— Tiksliau tariant, tavo motina.

Vaikis krūptelėjo lyg gavęs kirtį.

— Sakyk, lorde Evriu, — tarė Gijomas su panieka pabrėždamas šį žodį, — ko tavo motinai reikia iš mergaitės?

— Koks skirtumas? Ji eretikų vaikas. Visus juos reikėjo sudeginti.

Gijomas dar spėjo pajusti, kad Evriu apgailestauja ištaręs lemtingus žodžius. Tačiau buvo per vėlu. Gijomas įtempė raumenis ir perbraukė durklu nuo ausies iki ausies, perrėždamas jaunuolio gerklę.

— Per lo Miėgįorn, — tarė jis. Už Pietus.

Iš žaizdos ant dailiųjų kilimų plūstelėjo kraujas. Gijomas paleido Evriu ir šis krito į priekį.

— Jeigu tavo tarnai pasiskubins grįžti, gal dar išgyvensi. Tačiau geriau dabar pradėk melstis, kad Dievas atleistų tau nuodėmes.

Gijomas užsitraukė ant galvos gobtuvą ir išbėgo. Jis turėjo surasti Sajhė de Servjaną anksčiau, negu tai padarys Evriu vyrai.

*

Būrelis kratėsi nepatogiu keliu nakties šaltyje.

Oriana jau apgailestavo, kad nusprendė vykti vežimu. Raiti jie būtų greitesni. Mediniai ratai trankėsi į akmenis ir girgždėjo kietu apledėjusiu gruodu.

Jie vengė pagrindinių į slėnį ir iš jo vedančių kelių, kuriuose vis dar buvo užkardos. Pirmąsias kelias valandas jie laikėsi pietų krypties. Žiemos pavakario sutemoms virtus juoda naktimi, jie pasuko į pietryčius.

Bertrana miegojo aukštai užsitraukusi apsiaustą, po kuriuo slėpėsi nuo žvarbaus vėjo, vis įsmunkančio į vežimą pro uždangalo kraštus. Nesibaigiantis mergaitės tauškėjimas Orianą erzino. Ji apipylė ją klausimais apie gyvenimą Komtalio pilyje senaisiais laikais, prieš karą.

Oriana maitino ją sausainiais, cukraus gabalėliais, išmirkytais vyne su prieskoniais ir migdomojoje tinktūroje, kuri kelioms dienoms ir kareivį išverstų iš kojų. Galiausiai Bertrana liovėsi kalbėjusi ir užmigo.

*

— Pabusk!

Sajhė girdėjo kažką kalbant. Vyras. Visiškai šalia.

Jis pabandė pajudėti. Skausmas nudiegė visą kūną. Akyse sumirgėjo žvaigždutės.

— Pabusk! — pakartojo balsas, šį kartą primygtinai.

Sajhė atšlijo — prie jo sudaužyto veido prigludo kažkas šalto, raminančio odą. Pamažu sugrįžo prisiminimai apie patirtus smūgius į galvą, kūną, įvairiausias vietas.

Ar jis jau miręs?

Staiga Sajhė prisiminė: kažkas apačioje pakalnėje šaukė kareiviams liautis, netikėtai sudrausti užpuolikai nenoromis pasitraukė. Kažkoks žmogus, vadas, prancūziškai davė nurodymus. Jį vilko kalno šlaitu.

Gal dar nemiręs.

Sajhė vėl pabandė pajudėti. Už nugaros jis jautė kažką kieta. Jis suprato, kad rankos standžiai suveržtos. Sajhė pamėgino atsimerkti, tačiau viena akis buvo visiškai užtinusi. Jo juslės tapo jautrios. Jis jautė kažkur judant arklius — jų kanopos dunksėjo į žemę. Sajhė girdėjo vėją ir lėlių86 klyksmus, vienišą apuoką. Šiuos garsus jis pajėgė suprasti.

— Ar gali pajudinti kojas? — paklausė vyras.

Sajhė nustebęs suprato galįs, nors kojos beprotiškai skaudėjo. Kai jis gulėjo ant žemės, vienas iš kareivių buvo užlipęs jam ant kulkšnies.

— Ar sugebėsi joti?

Sajhė stebėjo vyrą einant jam už nugaros nupjauti virvių, kuriomis rankos buvo pririštos prie stulpo. Jis suvokė, kad šis vyras jam pažįstamas. Kažkas pažįstama buvo jo balse, jo laikysenoje.

Sajhė svirduliuodamas pakilo ant kojų.

— Kam esu skolingas už tokį gerumą? — paklausė jis trindamas riešus. Staiga jis suprato. Sajhė išvydo save, vienuolikametį berniuką, besiropščiantį Komtalio pilies sienomis ir kuorais, ieškantį Alaisos. Jis slapčia klausėsi prie lango vėjyje plevenančio juoko. Kažką pasakojo ir juokino vyras.

— Gijomas Diuma, — lėtai pratarė Sajhė.

Gijomas stabtelėjo ir nustebęs pažvelgė į Sajhė.

— Ar mes buvome susitikę?

— Kurgi tu prisiminsi, — atsakė jis, vargiai galėdamas pažvelgti jam į akis. — Sakyk, amic , ko tau iš manęs reikia?

— Aš atėjau... — Sajhė priešiškumas sutrikdė Gijomą. — Ar tu esi Sajhė de Servjanas?

— Na ir kas?

— Dėl Alaisos, kurią mes abu... — Gijomas nutilo ir susikaupė. — Jos sesuo, Oriana, čia su vienu iš savo sūnų. Jie kryžiuočių armijoje. Oriana atvyko knygos.

Sajhė įsistebeilijo į jį.

— Kokios knygos? — paklausė jis pyktelėjęs.

Gijomas, nepaisydamas jo, laikėsi savo:

— Oriana sužinojo, kad tu turi dukterį. Ji pagrobė ją. Nežinau, kur jos vyksta, tačiau jos paliko stovyklą dar prieš sutemas. Aš atėjau pranešti tau ir pasiūlyti savo pagalbą. — Jis atsistojo. — Tačiau jeigu nenori...

Sajhė pajuto, kaip išblyško.

— Palauk! — suriko jis.

— Jeigu nori susigrąžinti dukterį gyvą, — ramiai tarė Gijomas, — siūlyčiau kol kas nebegriežti ant manęs danties, kad ir kokia būtų to priežastis.

Gijomas ištiesė ranką Sajhė, siūlydamas padėti atsistoti.

— Ar numanai, kur Oriana galėtų ją vežtis?

Sajhė žvelgė į žmogų, kurio nekentė visą gyvenimą. Alaisos ir jo dukros labui jis paėmė ištiestą ranką.

— Ji turi vardą, — tarė jis. — Bertrana. 77 SKYRIUS

Sularako kalnas

2005 M. LIEPOS 8 D., PENKTADIENIS

Odrikas ir Alisa tylėdami lipo į kalną.

Jau buvo tiek pasakyta, kad dabar žodžių nebereikėjo. Odrikas sunkiai alsavo. Jis atidžiai stebėjo žemę po kojomis ir nė karto nekluptelėjo.

— Turi būti jau arti, — tarė Alisa veikiau sau negu jam.

— Taip.

Jau po penkių minučių ji suprato, kad jie atėjo į kasinėjimų vietą iš priešingos pusės, negu buvo automobilių stovėjimo aikštelė. Palapinių nebebuvo, tačiau dar matėsi jų pėdsakai — lopai rudos, sausos žemės, šen ir ten besimėtančios šiukšlės. Alisa rado mentelę ir palapinės kuolelį, juos pakėlė ir įsidėjo į kišenę.