Kate Moss - Labirintas

Jie toliau kopė į kalną, sukdami kairiau, kol atsidūrė ties rieduliu, kurį buvo išjudinusi iš vietos Alisa. Jis gulėjo ant šono žemiau įėjimo į urvą — tiksliai ten, kur buvo nuvirtęs. Vaiduokliškoje baltoje mėnulio šviesoje jis atrodė lyg stabo galva.

Ar tikrai tai buvo dar pirmadienį?

Bajaras stabtelėjo atgauti kvapo ir atsirėmė į akmenį.

— Toliau vargiai bėra kur eiti, — tarė Alisa, norėdama jį nuraminti. — Atleiskite, turėjau perspėti jus, kad čia taip statu.

Odrikas šyptelėjo.

— Aš prisimenu, — atsakė jis. Odrikas paėmė ją už rankos. Jo oda buvo lyg peršviečiamas popierius. — Kai ateisime prie urvo, palauksite, kol aš pasakysiu, kad sekti paskui mane saugu. Privalote pažadėti, kad liksite pasislėpusi.

— Aš vis tiek manau, kad jums nederėtų eiti į vidų vienam, — atkakliai kalbėjo Alisa. — Net jeigu jūs ir teisus, kad jie nepasirodys, kol visiškai nesutems, jūs galite įkliūti. Norėčiau, kad leistumėte man jums pagelbėti. Jeigu eičiau kartu, galėčiau padėti surasti knygą. Dviese būtų lengviau ir greičiau. Galėtume apsisukti per kelias minutes. Vėliau abu čia pasislėptume ir palauktume, kas bus.

— Mums geriau išsiskirti.

— Aš iš tiesų nesuprantu, dėl ko. Niekas nežino, kad mes čia. Mums būtų pakankamai saugu, — tarė ji, nors pati toli gražu taip nesijautė.

— Panele, jūs labai drąsi, — atsakė jis švelniai. — Kaip ir ji. Alaisai kitų saugumas visada buvo svarbiau už jos pačios. Ji daug aukojo dėl savo mylimų žmonių.

— Niekas nieko neaukoja, — nukirto Alisa. Baimė vertė ją jaudintis. — Aš taip pat nesuprantu, kodėl neleidote atvykti čia anksčiau. Mes galėjome eiti į menę, kai dar buvo šviesu, nerizikuodami įkliūti.

Bajaras elgėsi taip, lyg ji būtų nieko nesakiusi.

— Jūs paskambinote inspektoriui Nubeliui? — paklausė jis.

Nėra prasmės ginčytis . Tik ne dabar.

— Taip, — ji sunkiai atsiduso. — Pasakiau, ką liepėte pasakyti.

— Ben 87 , — tarė jis tyliai. — Jums atrodo, kad elgiuosi neapdairiai, tačiau jūs pati pamatysite. Viskas turi vykti reikiamu laiku ir reikiama tvarka. Kitaip tiesos nebus.

— Tiesos? — atitarė ji. — Odrikai, jūs jau pasakėte man viską, ką būtų galima sužinoti. Viską. Dabar aš tenoriu ištraukti iš čia Šeilą ir Vilį sveikus.

— Viską? — tarė jis tyliai. — Argi tai įmanoma?

Odrikas apsisuko ir nužvelgė įėjimą — mažą juodą angą plačiai besidriekiančioje uoloje.

— Viena tiesa gali prieštarauti kitai, — sumurmėjo jis. — Dabar — tai ne tada. — Jis paėmė ją už rankos. — Ar nueisime paskutinę savo kelionės dalį?

Alisa klausiamai žvelgė į jį, mėgindama suprasti Odriką užvaldžiusią nuotaiką. Jis buvo ramus, susimąstęs. Jį apėmė kažkoks pasyvumas, o Alisa labai jaudinosi ir baiminosi visko, kas galėjo nepavykti. Ji bijojo, kad Nubelis pavėluos, būgštavo, kad Odrikas klysta.

Jeigu jie jau negyvi?

Alisa išmetė šią mintį iš galvos. Ji negalėjo leisti sau galvoti nieko panašaus. Ji privalėjo tikėti, kad viskas bus gerai.

Ties įėjimu Odrikas atsigręžė ir nusišypsojo jai. Iš jo gintarinių akių žvelgė lūkestis.

— Odrikai, kas? — greitai paklausė Alisa. — Kažkas yra... — Jos balsas nutrūko, ji negalėjo surasti reikiamų žodžių. — Kažkas...

— Aš laukiau taip ilgai, — tarė jis tyliai.

— Laukėte? Kol surasite knygą?

Jis papurtė galvą.

— Atpirkimo.

— Atpirkimo? Bet už ką? — Alisa pajuto, kad akys pritvinko ašarų. Ji prikando lūpą, kad nesugniužtų. — Aš nesuprantu, — tarė ji drebančiu balsu.

— Pas a pas se va luėnh, — tarė jis. — Juk matėte šiuos žodžius, iškaltus menėje virš laiptų?

Alisa nustebusi pažvelgė į jį.

— Taip, bet ką...

Jis ištiesė ranką deglo.

— Turiu eiti.

Kovodama su prieštaringais jausmais, Alisa, netardama nė žodžio, padavė jam deglą. Ji stebėjo jį einant tuneliu ir laukė, kol dingo paskutinis šviesos spindulys. Tada ji nusigręžė.

Pelėdos klyksmas netoliese privertė Alisą krūptelėti. Menkiausias garsas atrodė be galo baugus. Tamsoje tvyrojo blogio nuojauta. Aplinkui stūksantys medžiai, milžiniškas kalno šešėlis, nepažįstamas, grėsmingas formas įgijusios uolos. Alisai pasirodė, kad ji išgirdo važiuojant automobilį keliu apačioje esančiame slėnyje. Paskui vėl tyla.

Alisa žvilgtelėjo į laikrodį. Buvo keturiasdešimt po devintos.

*

Be penkiolikos dešimt du galingi priekiniai mašinos žibintai nušvie­tė automobilių stovėjimo aikštelę Sularako kalno papėdėje.

Polis Oti išjungė variklį ir išlipo. Jis nustebo neradęs jo laukian­čio Fransua Batisto. Oti žvilgtelėjo į urvo pusę - ūmai jį apėmė ne­rimas, kad jie gali būti jau menėje.

Jis nuginė šią mintį šalin. Įtampa pradeda slėgti. Dar prieš valan­dą čia buvo Bresaras ir Domingas. Jeigu būtų pasirodžiusi Marija Sesilė ar jos sūnus, jis tikrai apie tai jau būtų žinojęs.

Jis ranka apčiuopė savo kišenėje valdymo pultelį, kuris buvo nustatytas susprogdinti užtaisą ir jau pradėjo laiko atskaitą. Jis nieko neturi daryti. Tik laukti ir stebėti.

Oti apčiuopė Nukryžiuotąjį ant kaklo ir pradėjo melstis.

Jo dėmesį patraukė triukšmas miške automobilių stovėjimo aikštelės pakraštyje. Oti atsimerkė. Jis nieko neįžiūrėjo. Oti grįžo prie automobilio ir įjungė ilgąsias priekinių žibintų šviesas. Pasirodė medžiai, blyškūs ir bespalviai ryškioje šviesoje.

Jis prisidengė akis ir dar kartą įdėmiai įsižiūrėjo. Šį kartą Oti pastebėjo kažką judant pamiškės tankmėje.

— Fransua Batistai?

Niekas neatsiliepė. Oti jautė, kaip šiaušiasi plaukeliai ant sprando.

— Mes neturime laiko, — sušuko jis į tamsą, jo balse buvo girdėti susierzinimas. — Jeigu nori knygos ir žiedo, ateik, kur galėčiau tave matyti.

Oti ėmė galvoti, ar tik nebus apsirikęs vertindamas situaciją.

— Aš laukiu, — sušuko jis vėl.

Šį kartą jis kažką išgirdo. Oti liovėsi šypsojęsis. Tarp medžių ėmė ryškėti žmogaus siluetas.

— Kur Donel?

Oti vos nepratrūko juoku išvydęs prie jo einantį Fransua Batistą. Jis dėvėjo keliais dydžiais per didelį lietpaltį. Fransua Batistas atrodė apgailėtinai.

— Tu vienas? — paklausė jis.

— Ne tavo reikalas, po velnių, — atsakė jis, sustodamas pamiškėje. — Kur Šeila Donel?

Oti mostelėjo galva į urvo pusę.

— Ji jau ten, laukia tavęs. Pamaniau, kad galiu sumažinti tau rūpesčių. — Jis garsiai nusijuokė. — Nemanau, kad ji dar sukeltų tau vargo.

— Kaip knyga?

— Irgi ten. — Oti užsisegė marškinių rankogalius. — Žiedas taip pat. Viskas pristatyta, kaip pažadėta. Laiku.

Fransua Batistas kandžiai nusijuokė.

— Ir supakuota dovanų popieriuje, tikiuosi, — tarė jis sarkastiškai. — Juk nemanai, kad patikėsiu, jog viską tiesiog palikai ten?

Oti nepatenkintas žvelgė į jį.

— Mano užduotis buvo gauti knygą ir žiedą. Aš tai padariau. Taip pat grąžinu tau tavo, kaip čia pavadinus, šnipę. Gali manyti, kad tai mano labdara. — Jis prisimerkė. — Ką ponia Orador nuspręs daryti su ja, tai jau jos reikalas.

Vaikio veide šmėstelėjo abejonė.

— Ir viskas tik dėl tavo geros širdies?

— „Noublesso Vėritable“ labui, — atsakė Oti raminamai. — Ar tavęs dar nepakvietė įstoti? Tai, kad esi jos sūnus, manau, nedaug tereiškia. Eik ir pasižiūrėk. O gal tavo motina jau ten, ruošiasi?