Kate Moss - Labirintas

Sajhė apniko juodos mintys. Visas jo gyvenimas prabėgo pirmiausia pavydint Gijomui, vėliau jo nekenčiant, galiausiai stengiantis jį pamiršti. Jis užėmė Gijomo vietą šalia Alaisos, bet ne jos širdyje. Ji liko ištikima savo pirmajai meilei, ištvėrusiai tuštumą ir tylą.

Sajhė žinojo apie Gijomo narsą, jo bebaimę, atkaklią kovą gujant kryžiuočius lauk iš Langedoko. Tačiau jis visiškai nenorėjo juo žavėtis ir jį šlovinti. Taip pat jis nenorėjo ir jo gailėtis. Sajhė matė, kaip

Gijomas sielvartauja dėl Alaisos, matė jo veide širdgėlą ir graužatį, tačiau negalėjo prisiversti prabilti ir už tai savęs nekentė.

Pakaitomis numigdami, jie laukė visą dieną. Artėjant vakaro sutemoms, kalno papėdėje į orą staiga šovė pulkas varnų. Pakilusios tarsi gęstančio laužo plėnys, jos suko ratus, plasnojo ir kranksėjo, plakdamos sparnais orą.

— Kažkas eina, — sunerimęs tarė Sajhė.

Jis dairydamasis išniro iš už riedulio, tarsi milžino ranka patupdyto ant siauros atbrailos virš urvo angos.

Apačioje jis nieko nematė, nė krustelėjimo. Sajhė atsargiai išėjo iš slėptuvės. Po grumtynių ir priverstinio sąstingio viską gėlė, viskas buvo sustirę. Rankos nutirpusios, paraudusių krumplių oda suskeldėjusi. Visas veidas nusėtas randais ir nuobrozdomis.

Sajhė pakibo rankomis ant uolos atbrailos ir šoko žemyn. Nusileido nepatogiai — vos palietus žemę, sužalotą kulkšnį pervėrė skausmas.

— Paduok man kardą, — tarė jis, ištiesdamas ranką.

Gijomas padavė jam ginklą ir nusileido pas jį. Jie stovėdami apžvelgė slėnį.

Tolumoje pasigirdo balsai. Blėstančios dienos šviesoje Sajhė pamatė pro retą medžių kilimą rangantis plonytę dūmų srovelę. Jis pažvelgė į horizontą, kur susitiko temstantis dangus ir purpurinė žemė.

— Jie pietrytiniame take, — tarė Sajhė, — vadinasi, Oriana aplenkė kaimą. Toje pusėje jie negalės toliau joti. Vietovė pernelyg kebli. Iš abiejų pusių griovos ir statūs skardžiai. Toliau jie turės keliauti pėsti.

Staiga persmelkusi mintis apie Bertraną, esančią taip arti, išmušė jį iš pusiausvyros.

— Aš leidžiuosi žemyn.

— Ne! — greitai sudraudė Gijomas ir dar kartą pakartojo tyliau: — Ne. Per didelė rizika. Jeigu jie tave pamatys, Bertranos gyvybė pakibs ant plauko. Mes žinome, kad Oriana ateis prie urvo. Čia mes užklupsime ją netikėtai. Privalome laukti, kol ji pati atkeliaus. — Gijomas patylėjo. — Nekaltink savęs. Tu negalėjai tam užkirsti kelio. Laikydamasis mūsų plano, labiau padėsi savo dukteriai.

Sajhė piktai ištraukė savo ranką iš Gijomo delno.

— Tu nė nenutuoki, kaip aš jaučiuosi, — tarė jis drebančiu iš įtūžio balsu. — Manai, kad pažįsti mane?

Gijomas iškėlė rankas, vaizduodamas, kad pasiduoda.

— Atsiprašau.

— Ji dar tik vaikas.

— Kiek jai?

— Devyneri, — atkirto Sajhė.

Gijomas suraukė antakius.

— Ji pakankamai suaugusi, kad suprastų, — tarė jis, garsiai dėstydamas savo mintis. — Jeigu Oriana įkalbėjo, bet ne privertė ją palikti stovyklą, Bertrana dabar veikiausiai jau bus supratusi, kad kažkas blogai. Ar ji žinojo, kad stovykloje yra Oriana? Ar ji iš viso žino turinti tetą?

Sajhė linktelėjo.

— Ji žino, kad Oriana Alaisai — ne draugė. Ji nebūtų ėjusi su ja.

— Jeigu būtų žinojusi, kas ji, — pritarė Gijomas, — tačiau jeigu ji nežinojo?

Sajhė akimirką pamąstė ir papurtė galvą.

— Net ir tokiu atveju negaliu patikėti, kad ji būtų išėjusi su svetimu žmogumi. Mes sutarėme, kad ji lauks, kol mes...

Sajhė nutilo supratęs, kad beveik išsidavė. Tačiau Gijomas buvo paskendęs savo mintyse. Sajhė lengviau atsikvėpė.

— Manau, kad su kareiviais galėsime susitvarkyti išlaisvinę Bertraną, — tarė Gijomas. — Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau man rodosi, kad Oriana paliks kareivius stovykloje ir toliau eis su tavo dukterimi viena.

Sajhė sukluso.

— Tęsk.

— Oriana laukė to daugiau kaip trisdešimt metų. Slapukauti jai taip pat įprasta kaip kvėpuoti. Nemanau, kad ji rizikuotų kam nors kitam atskleisti tikslią urvo vietą. Ji nenorės dalytis paslaptimi. Ji įsitikinusi, kad niekas nežino, jog ji čia, tik jos sūnus, todėl nesitikės pasipriešinimo.

Gijomas patylėjo.

— Oriana yra... — jo balsas nutrūko. — Siekdama gauti Labirinto trilogiją, Oriana melavo, žudė, išdavė tėvą ir seserį. Ji pardavė savo sielą dėl knygų.

— Žudė?

— Savo pirmąjį vyrą, Žeaną Kongo, be jokios abejonės, nors ir ne jos ranka pakėlė peilį.

— Fransua, — sumurmėjo Sajhė pernelyg tyliai, kad Gijomas išgirstų. Atminties blyksnis, klyksmas, beviltiškas arklio kanopų plakimas, žmogus ir gyvulys, panyrantys į klampų akivarą.

— Aš visada buvau įsitikinęs, kad ji kalta ir dėl Alaisai labai brangios moters mirties, — kalbėjo Gijomas. — Po tų įvykių prabėgo daug laiko, nepamenu jos vardo, tačiau ji buvo žiniuonė ir gyveno mieste. Ji išmokė Alaisą gydyti, panaudoti gamtos gėrybes. — Gijomas patylėjo. — Alaisa ją mylėjo.

Užsispyrimas neleido Sajhė prisipažinti, kas jis esąs. Užsispyrimas ir pavydas vertė ji nutylėti viską, kas siejo jo gyvenimą ir Alaisą.

— Esklarmondė nemirė, — galiausiai tarė jis, neįstengdamas daugiau veidmainiauti.

Gijomas suglumo.

— Ką? — perklausė jis. — Ar Alaisa žinojo?

Sajhė linktelėjo.

— Pabėgusi iš Komtalio pilies ji kreipėsi pagalbos į Esklarmondę ir jos anūką. Ji...

Jų pokalbį nutraukė šaltas, šaižus ir valdingas Orianos balsas. Abu vyrai, kalnų kovotojai, krito ant žemės. Be garso jie išsitraukė kardus ir užėmė vietas ties įėjimu į urvą. Sajhė pasislėpė už uolos šiek tiek žemiau įėjimo, o Gijomas — už gudobelės krūmokšnių, kurių dygliuotos šakos grėsmingai styrojo sutemose.

Balsai artėjo. Jie girdėjo akmenuotu taku kopiančių kareivių žingsnius, jų šarvų ir ginklų žvangėjimą.

Sajhė jautė kiekvieną Bertranos žingsnį, lyg pats būtų ėjęs greta. Kiekviena akimirka jam tęsėsi amžinybę. Žingsnių garsas, balsų aidėjimas vis kartojosi, tačiau atrodė, kad visiškai neartėja.

Galiausiai iš už medžių išniro du siluetai. Oriana ir Bertrana. Kaip Gijomas ir manė, jos buvo vienos. Sajhė jautė įsmeigtą Gijomo žvilgsnį. Jis perspėjo nejudėti ir palaukti, kol Oriana atsidurs per smūgio atstumą. Tada jie galėsią saugiai išlaisvinti Bertraną.

Joms artėjant, Sajhė gniaužė kumščius, kad iš įsiūčio nepašėltų. Jos skruostas buvo įrėžtas, išblyškusiame sustingusiame veide ryškiai švietė raudonas randas. Oriana Bertranai ant kaklo buvo užnėrusi virvę, kuri driekėsi jos nugara iki rankų, supančiotų per riešus už nugaros. Kitas virvės galas buvo kairiojoje Orianos rankoje. Dešinėje ji laikė durklą, kuriuo vis baksnojo Bertranai į nugarą, kad ši nesustotų.

Mergaitė žengė sunkiai ir nuolat klupinėjo. Sajhė prisimerkė ir po suknele įžiūrėjo, kad jos kojos supančiotos. Virvė vos leido judėti.

Sajhė prisivertė laukti ir stebėti, kol jos pasiekė progumą urvo angos papėdėje.

— Tu sakei, kad jis už medžių.

Bertrana kažką sumurmėjo, tačiau pernelyg tyliai, kad Sajhė išgirstų.

— Tavo pačios labui tikiuosi, kad kalbi tiesą, — kalbėjo Oriana.

— Tai čia, — tarė Bertrana. Jos balsas skambėjo ramiai, tačiau Sajhė girdėjo jos baimę. Jo širdis ėmė plakti smarkiau.

Jie ketino pulti Orianą iš pasalos ties urvo anga. Jis turėjo patraukti Bertraną tolyn nuo Orianos, tuo tarpu Gijomas privalėjo ją nuginkluoti jai nespėjus panaudoti durklo.