Kate Moss - Labirintas

Sajhė pažvelgė į Gijomą. Šis linktelėjo, rodydamas esąs pasirengęs.

— Tau negalima eiti į vidų, — kalbėjo Bertrana. — Tai šventa vieta. Niekas, tik saugotojai ten gali eiti.

— Tikrai? — pašaipiai paklausė Oriana. — Kas gi mane sulaikys? Tu? — Jos veidą iškreipė kandi šypsena. — Tu tokia panaši į ją, kad net koktu, — tarė Oriana, trūktelėdama virvę ant Bertranos kaklo. Mergaitė suriko iš skausmo. — Alaisa visada visiems aiškino, ką daryti. Visada manė esanti geresnė už kitus.

— Tai netiesa! — sušuko Bertrana.

Nepaisant padėties beviltiškumo, ji elgėsi drąsiai. Geriau ji liautųsi, pagalvojo Sajhė. Tačiau tuo pačiu metu jis jautė, kad Alaisa didžiuotųsi jos drąsa. Jis pats ja didžiavosi. Tikras savo tėvų vaikas.

Bertrana pradėjo šaukti:

— Tai blogai! Tau negalima eiti į vidų. Tau neleis įeiti. Labirintas saugo savo paslaptį. Nuo tavęs ir nuo visų kitų, kurių kėslai pikti.

Oriana skambiai nusijuokė.

— Tai tik pasakos tokiems mažiems kvailiems vaikučiams kaip tu gąsdinti.

Bertrana nepasidavė:

— Aš toliau tavęs nevesiu.

Oriana pakėlė ranką ir smogė jai. Bertrana pargriuvo ant akmenų. Sajhė akis aptraukė raudona migla. Trimis ar keturiais dideliais žingsniais jis šoko prie Orianos, staugdamas iš krūtinės gelmių.

Oriana reagavo greitai: trūktelėjusi pastatė Bertraną ant kojų ir pridėjo jai prie gerklės peilį.

— Kaip apmaudu. Maniau, kad mano sūnus susitvarkys su tokia menka užduotimi. Juk tu jau buvai nelaisvėje, bent man taip sakė. Tačiau nesvarbu.

Sajhė šypsojosi Bertranai, norėdamas padrąsinti ją beviltiškoje padėtyje.

— Mesk savo kardą, arba aš ją nudėsiu, — ramiai tarė Oriana.

— Sajhė, atsiprašau, kad nepaklausiau tavęs, — pravirko Bertraną. — Bet ji turėjo tavo žiedą. Ji pasakė, kad tu atsiuntei ją atvesti manęs.

— Ne mano žiedą, zuikuti, — atsakė Sajhė. Jis bejėgiškai numetė kardą. Sunkiai žlegėdamas kardas krito ant kietos žemės.

— Taip geriau. Dabar ateik čia, kad gerai tave matyčiau. Gerai, užteks. Stok. — Ji šyptelėjo: — Vienas?

Sajhė nieko neatsakė. Oriana priglaudė geležtę prie Bertranos kaklo ir įpjovė odą paausyje. Bertrana suriko. Jos kaklu nubėgo kraujo srovelė. Blyškioje odoje ji atrodė tarsi raudonas kaspinas.

— Oriana, paleisk ją. Tau reikia manęs, o ne jos.

*

Pasigirdus Alaisos balsui atrodė, lyg pats kalnas prabilo.

Dvasia? Gijomas nebūtų galėjęs pasakyti.

Jis neteko žado, jautė, kaip jo kūnas tampa tuščia besvore ertme. Jis nedrįso pajudėti iš savo slėptuvės, bijodamas išsklaidyti regėjimą. Iš pradžių jis pažvelgė į Bertraną, tokią panašią į savo motiną, paskui į šlaito papėdę, kur stovėjo Alaisa — jeigu tai buvo ji.

Jos veidą supo kailinis gobtuvas. Kelionėje suteptas apsiaustas braukė šerkšnu nuklotą žemę. Rankas, paslėptas šiltose odinėse pirštinėse, ji laikė sunėrusi priešais save.

— Oriana, paleisk ją.

Jos žodžiai išsklaidė kerus.

— Mama! — suriko Bertrana, beviltiškai tiesdama į ją rankas.

— Negali būti... — tarė Oriana, skvarbiai prisimerkusi. — Tu mirusi. Mačiau, kaip tu mirei.

Sajhė šoko prie Orianos ir pamėgino sugriebti Bertraną, bet nespėjo.

— Nemėgink artintis, — suriko ji, atgavusi amą. Ji nutempė Bertraną prie urvo angos. — Prisiekiu, nudobsiu ją.

— Mamai

Alaisa žengė dar žingsnį artyn.

— Paleisk ją. Tai mūsų reikalas.

— Sese, nėra jokio reikalo. Tu turi Žodžių knygą, man jos reikia. Tai visai paprasta padaryti.

— O kai gausi ją?

Gijomas buvo tarsi ištiktas stabo. Jis vis dar nedrįso patikėti savo akimis, kad tai Alaisa: jis taip ilgai regėjo ją mintyse pabudęs rytmečio valandomis ir laukdamas ateinant miego.

Jo dėmesį patraukė judesiai — sužvilgo plienas, pasirodė šalmai. Gijomas įtempė žvilgsnį. Už Alaisos nugaros per tankius krūmynus sėlino du kareiviai. Kairėje pasigirdo žingsniai. Gijomas atsigręžė.

— Sulaikykite juos!

Arčiausiai Sajhė buvęs kareivis sugriebė jį už rankų, tuo metu iš priedangos pasirodė kiti. Greitai lyg žaibas Alaisa išsitraukė kardą ir apsigręždama dūrė į šoną artimiausiam kareiviui. Jis susmuko. Kitas kareivis šoko ant jos. Susikryžiavus ašmenims, į visas puses pažiro kibirkštys.

Alaisa stovėjo aukščiau, tačiau ji buvo mažesnė ir silpnesnė.

Ji suklupo ir prarado pusiausvyrą. Gijomas šoko iš savo slėptuvės ir leidosi bėgti prie jos. Kardo mostu kareivis sužeidė jai ranką. Alaisa suklykė ir išmetė kardą. Ji užspaudė žaizdą pirštine, stengdamasi sustabdyti kraują.

— Mamai

Gijomas paskutinius kelis žingsnius leidosi šuoliais ir smeigė kardu kareiviui į pilvą. Jam iš burnos plūstelėjo kraujas. Po akimirkos kareivis pastėrusiomis akimis krito ant žemės.

Tačiau Gijomas neturėjo laiko atsikvėpti.

— Gijomai! — suriko Alaisa. — Už nugaros!

Atsigręžęs jis pamatė dar du kareivius, kylančius šlaitu. Šaukdamas jis vėl išsitraukė kardą ir žengė prie jų. Jo kardas švilpė ore, jis be gailesčio kapojo kur pakliuvę, tai vieną, tai kitą. Kurį laiką Gijomui pavyko juos sulaikyti. Jis buvo geresnis kovotojas, tačiau jų buvo daugiau.

Sajhė buvo parklupdytas ant kelių ir saugomas. Vienas iš kareivių laikė prie jo kaklo durklo smaigalį, o kitas leidosi į pagalbą Gijomą užpuolusiems bendrams. Jis priartėjo prie Alaisos. Nors ji plūdo krauju, įstengė išsitraukti iš už diržo peilį ir, sukaupusi likusias jėgas, smeigė juo kareiviui tarp kojų. Geležtei panirus į šlaunį, kareivis kraupiai suklykė.

Apakintas skausmo, jis kirto atgal. Gijomas matė, kaip Alaisa nuskriejo šalin ir trenkėsi galva į akmenį. Ji dar bandė stotis, tačiau nesugebėjo išlaikyti pusiausvyros. Alaisa svirduliavo ir galiausiai jos kojos sulinko. Ji susmuko ant žemės, iš žaizdos galvoje liejosi kraujas.

Su šlaunyje vis dar styrančiu durklu kareivis, tarsi sužeistas lokys, nušlubčiojo prie Gijomo. Gijomas žengė atatupstas, norėdamas pasitraukti jam iš kelio, ir paslydo ant slidaus grunto. Nuokalne pažiro akmenys. Pasinaudoję jo sutrikimu, kiti du šoko į priekį ir parvertę jį prispaudė veidu prie žemės.

Gijomas pajuto trakštelint šonkaulį — į jo šoną įsirėžė kareivio batas. Jie spardė jį, o jis krūpčiojo akinamas skausmo. Burna prisipildė kraujo.

Iš Alaisos nebuvo girdėti jokių garsų. Atrodė, lyg ji visiškai nejudėtų.

Staiga Gijomas išgirdo sušunkant Sajhė. Jis kilstelėjo galvą ir pamatė, kaip kareivis trenkė Sajhė iš šono kardo plokštuma. Šis krito be amo.

Oriana pradingo urve, drauge nusivesdama ir Bertraną.

Sukaupęs visas jėgas ir nežmoniškai surikęs, Gijomas prisivertė atsistoti. Vienas iš kareivių nuskriejo žemyn kalno šlaitu. Jis sugriebė savo kardą ir suvarė jį gerklėn kitam, vis dar stovinčiam. Tuo tarpu Alaisa, sunkiai pakilusi ant kelių, smeigė kitam kareiviui iš užpakalio į šlaunį jo paties peiliu. Jis paspringo nuo riksmo.

Gijomas apsidairė. Aplinkui tvyrojo tyla.

Akimirką jis nebyliai žiūrėjo į Alaisą. Net ir dabar jis nenorėjo patikėti savo akimis bijodamas, kad ją ir vėl iš jo atims. Jis ištiesė ranką.

Alaisos pirštai susipynė su Gijomo. Jis jautė jos odą, šiurkščią nuo sužeidimų, šaltą, kaip ir jo paties. Tikrą.

— Aš maniau...

— Žinau, — atsakė ji greitai.

Gijomas nenorėjo jos paleisti, tačiau mintis apie Bertraną jį išblaivė.

— Sajhė sužeistas, — tarė jis, žengdamas kalno šlaitu link urvo. — Padėk jam, aš einu Orianos.