Kate Moss - Labirintas

Tarsi kūnu būtų pajutęs jos žvilgsnį, jis pakėlė akis ir nusišypsojo. Alisa atsakė nedrąsia šypsena, akimirką pamiršusi, kad jis veikiausiai pyksta ant jos dėl to, kad ji nekviesta įsibrovė, nors buvo pažadėjusi likti lauke.

Visai kaip sakė Šeila.

Staiga ji suprato, kad Odrikui kažkas atsitiko. Ji žvilgtelėjo į jo rankas, išryškintas balto mantijos audeklo.

Žiedo nėra .

— Šeila čia, — sušnabždėjo ji, gniauždama kvapą. — Buvote teisus.

Jis linktelėjo.

— Privalome ką nors daryti, — primygtinai kuždėjo ji.

Jis vos pastebimai papurtė galvą ir akimis parodė į tolimąjį menės kraštą. Alisa nusekė jo žvilgsnį.

— Vilis! — sušnabždėjo ji, negalėdama patikėti. Ji pajuto palengvėjimą ir taip pat gailestį išvydus jo būklę. Vilio plaukai buvo aptekę krauju, viena akis visiškai užtinusi, ji matė žaizdas ant jo veido ir rankų.

Bet jis čia . Su manimi.

Pasigirdus jos balsui, Vilis atmerkė akis. Jis įsižiūrėjo į tamsą. Pamačius ir atpažinus ją, Vilio lūpose pasirodė sunkus šypsnys. Akimirką jie nenuleisdami akių įdėmiai žiūrėjo vienas į kitą.

Mon cor. Mano meile . Suvokimas suteikė jai jėgų.

Ilgesingas vėjo kauksmas tunelyje sustiprėjo. Jis sumišo su pasigirdusiu murmesiu. Monotoniškas užkalbėjimas — panašu į giesmę, tačiau nevisiškai tai. Alisa negalėjo suprasti, iš kur sklinda balsas. Keistai pažįstamų žodžių ir frazių nuotrupos aidėjo oloje, prisodrindamos erdvę garsu: montanhas — kalnai, Noblesa — kilnieji, Iibres — knygos, graal — Gralis. Alisa pradėjo svaigti. Ją kerėjo žodžiai, pradėję skambėti galvoje lyg katedros varpai.

Vos tik ji pamanė daugiau nebeištversianti, užkalbėjimas liovėsi. Greitai ir tykiai išblėso, palikdamas tik prisiminimą. Budrioje tyloje pasigirdo vieno žmogaus balsas. Moters balsas — aiškus ir skaidrus:

Laikų pradžioje

Egipto žemėje

Paslapčių valdovas

Suteikė žodžius ir raštus.

Alisa atplėšė akis nuo Vilio veido ir atsigręžė į balso pusę. Iš šešėlio už altoriaus tarsi šmėkla pasirodė Marija Sesilė. Ji atsistojo priešais labirintą. Jos žaliose akyse, paryškintose juodais ir auksiniais dažais, tarsi smaragduose atsispindėjo mirganti lempos šviesa. Jos plaukai, laikomi auksinio lankelio su rombo formos ornamentu ties kakta, žvilgėjo kaip juodas gintaras. Grakščios rankos buvo nuogos — ji temūvėjo vyto metalo amuletus.

Ji nešėsi tris knygas, sudėtas viena ant kitos. Ji išdėliojo jas ant altoriaus šalia paprasto molinio dubens. Marijai Sesilei ištiesus ranką pataisyti alyvinę lempą, Alisa pastebėjo, kad ji ant kairiojo nykščio mūvi Odriko žiedą.

Netinka ant jos rankos .

Alisa buvo panirusi į praeitį, kurios iki galo nepajėgė prisiminti. Plonas pergamentas turbūt sausas ir trapus, kaip sudžiūvę rudeniniai medžių lapai. Ji kone jautė odinius raiščius tarp savo pirštų — minkštus ir elastingus, nors jie, tiek daug metų nenaudoti, turėjo būti sukietėję. Alisa jautėsi, lyg būtų atgiję jos kauluose ir kraujyje įrašyti prisiminimai. Ji prisiminė, kaip šviesoje žvilgėjo spalvoti viršeliai.

Ji matė mažą auksinės taurės piešinį, ne didesnį kaip dešimties pensų moneta, tarsi brangakmenis žėrintį sodrios kreminės spalvos pergamente. Tolesniuose puslapiuose — ornamentais pagražintos rašto eilutės. Ji girdėjo Mariją Sesilę tariant žodžius į tamsą ir tuo pačiu metu regėjo raudonas, mėlynas, geltonas ir auksines raides. Preparatų knyga.

Į jos mintis plūstelėjo dvimačiai gyvūnų ir paukščių vaizdai. Ji regėjo mintyse knygos lapą — storesnį už kitus lapus, permatomą, geltoną. Tai buvo papirusas — aiškiai matėsi lapų faktūra. Jis buvo išrašytas visiškai tokiais pat ženklais kaip ir knygos pradžioje, tik čia dar matėsi smulkūs augalų, skaičių ir mato vienetų simbolių piešiniai.

Dabar Alisa galvojo apie antrąją — Skaičių knygą. Pirmajame puslapyje buvo ne taurės, o labirinto ženklas. Nejučiomis Alisa dar kartą apsidairė menėje, šį kartą žvilgsniu nesąmoningai matuodama erdvę ir jos proporcijas.

Ji vėl pažvelgė į altorių. Trečiosios knygos prisiminimas buvo ryškiausias. Pirmajame puslapyje žibėjo auksinis ancho — senovės Egipto gyvybės simbolio — ženklas, dabar jau žinomas visame pasaulyje. Po oda aptrauktais mediniais Žodžių knygos viršeliais buvo tušti lapai, tarsi balti sargybiniai saugantys knygos viduryje paslėptą papirusą. Hieroglifai buvo surašyti lygiai ir beveik be tarpų. Glaudžiai suspaustos simbolių eilutės užėmė visą lapą. Nebuvo jokių spalvotų marginių, jokių ženklų, rodančių, kur baigiasi vienas žodis ir prasideda kitas.

Čia buvo paslėptas užkalbėjimas.

Alisa atsimerkė, ji pajuto Odriko žvilgsnį. Jų akyse suspindo abipusis supratimas. Alisa atsiminė žodžius, kurie nebyliai išniro iš apdulkėjusių atminties kerčių. Akimirką, vos dalį sekundės, ji tarsi paliko savo kūną ir apžvelgė veiksmo vietą iš viršaus.

Prieš aštuonis šimtus metų Alaisa tarė šiuos žodžius. Odrikas juos girdėjo.

Tiesa mus išlaisvins .

Niekas nepasikeitė, tačiau ji staiga liovėsi bijojusi. Jos dėmesį patraukė iš altoriaus pusės pasigirdęs garsas. Tyla suiro ir vėl įsibrovė dabarties pasaulis. Drauge sugrįžo baimė.

Marija Sesilė suėmė molinį dubenį. Jis buvo visai nedidelis ir beveik tilpo jos delnuose. Ji taip pat paėmė greta gulėjusį mažą peilį atšipusia blausia geležte. Ji iškėlė ilgas blyškias rankas aukštai virš galvos.

— Dintrar , — pakvietė ji, — įeik.

Iš tunelio tamsos pasirodė Fransua Batistas. Jo žvilgsnis naršė aplinką tarsi žvalgybinio žibinto spindulys, nuslysdamas per Odriką, Alisą ir sustodamas ties Viliu. Alisa matė triumfo išraišką vaikio veide ir suprato, kad Vilio sužalojimai — Fransua Batisto darbas.

Daugiau neleisiu tau jo liesti

Fransua Batisto žvilgsnis slinko toliau. Akimirką jis sustojo ties eilute ant altoriaus sudėtų trijų knygų. Alisa negalėjo suprasti, ką jis jaučia — nuostabą ar palengvėjimą. Jo akys įsmigo į motinos veidą.

Net ir per atstumą Alisa jautė tarp jų įtampą.

Marija Sesilė išėjo iš už altoriaus, rankose laikydama peilį ir dubenį. Jos veide žaidė šypsnys. Einant mene, jos mantija mirgančioje žvakių šviesoje žvilgėjo, lyg būtų nuausta iš mėnulio šviesos. Alisa ore užuodė subtilų jos kvepalų aromatą, kurį gožė sunkus degančios lempos alyvos kvapas.

Fransua Batistas taip pat pajudėjo. Jis nusileido laiptais ir atsistojo už Vilio. Marija Sesilė sustojo priešais ir kažką pašnibždėjo Viliui, tačiau pernelyg tyliai, kad Alisa galėtų išgirsti. Nors Fransua Batistas vis dar šypsojosi, ji matė jo veide pyktį. Jis pasilenkė į priekį, pakėlė surištas Vilio rankas ir atkišo Marijai Sesilei.

Alisa krūptelėjo — Marija Sesilė įpjovė Vilio ranką tarp riešo ir alkūnės. Jis atšlijo, Alisa matė siaubą jo akyse, tačiau jis tylėjo. Marija Sesilė kišo dubenį ir surinko penkis lašus kraujo. Ji pakartojo procedūrą su Odriku ir sustojo priešais Alisą. Alisa matė jaudulį Marijos Sesilės veide, kai ši vedė peilio smaigaliu blyškia jos rankos vidinės pusės oda, palei senos žaizdos randą. Tiksliai, lyg skalpeliu dirbantis chirurgas, ji įbedė smaigalį ir lėtai spaudė, kol randas atsivėrė.

Skausmas persmelkė ją netikėtai. Tai nebuvo aštrus skausmas, tik maudulys. Iš pradžių Alisa pajuto šilumą, paskui šaltį ir tirpulį. Ji tarsi užburta stebeilijo į vienas po kito dubenin krintančius ir į keistą kokteilį sumyštančius kraujo lašus.