Kate Moss - Labirintas

Jis stovėjo žvelgdamas į gulinčius sustingusius Marijos Sesilės ir jos sūnaus kūnus.

— Odrikai, greičiau, — dar kartą paragino Alisa. — Turime dingti iš čia.

— Aš buvau neteisus įtraukdamas į visa tai jus, — tarė jis tyliai. — Mano noras sužinoti, noras tesėti pažadą, kurį kadaise buvau davęs, apakino mane ir nieko daugiau nemačiau. Egoistas. Per daug galvojau apie save.

Odrikas padėjo ranką ant vienos iš knygų.

— Klausėte, kodėl Alaisa nesunaikino jų, — tarė jis netikėtai. — Atsakysiu — aš jai neleidau. Mes sukūrėme planą apgauti Orianą. Dėl to mes grįžome į menę. Aukų vis daugėjo. Jeigu ne tai, galbūt...

Jis priėjo prie Alisos, bandančios ištraukti papirusus iš žibinto.

— Ji nebūtų norėjusi to. Pernelyg daug sužalotų gyvenimų.

— Odrikai, — tarė ji nekantriai, — mes galėsime pakalbėti apie tai vėliau. Dabar turime jas išnešti iš čia. Juk kaip tik to jūs ir laukėte. Galimybės vėl sujungti Trilogiją. Negalime leisti, kad jos atitektų jai.

— Aš vis dar nežinau, — tarė jis vos girdimu balsu, — kas galiausiai jai atsitiko.

Alyva lempoje beveik baigėsi. Alisa vieną po kito ištraukė pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį papirusus. Urve šiek tiek pašviesėję.

— Turiu jas, — tarė ji apsisukdama. Ji suglobė nuo altoriaus knygas ir suvertė jas į Odriko glėbį. — Imkite knygas, eime.

Alisa, kone vilkdama Odriką paskui save, apgraibomis skynėsi kelią tamsoje tunelio link. Jie suklupo įduboje, kur buvo aptikti griaučiai. Už jų nuaidėjo skylančios uolienos garsas. Ji išgirdo pasislenkant uolų klodus ir du vieną po kito duslius dunkstelėjimus.

*

Alisa krito ant žemės. Tai buvo ne šūviai, bet visiškai kitoks garsas. Griausmas iš žemės gelmių.

Plūstelėjo adrenalinas. Alisa, apimta nevilties, ropojo į priekį, laikydama papirusus sukandusi dantyse. Ji meldė, kad tik Odrikas neatsiliktų. Mantija pynėsi tarp kojų ir neleido judėti greičiau. Jos ranka stipriai kraujavo ir ji beveik negalėjo ja remtis. Tačiau jai šiaip taip pavyko nusigauti iki laiptelių papėdės.

Alisa girdėjo murmėjimą už nugaros, tačiau neturėjo laiko atsigręžti. Galiausiai ji apčiuopomis rado urvo viršuje iškirstas raides. Pasigirdo skardus balsas.

— Stok ir nejudėk. Arba nušausiu jį.

Alisa sustingo.

Tai negali būti ji. Ji nušauta. Mačiau ją mirusią.

— Apsisuk. Lėtai.

Alisa pamažu atsistojo. Marija Sesilė siūbuodama stovėjo priešais altorių. Jos mantija buvo aptaškyta krauju, plaukai, nukritus lankui, palaidi ir išdrikę į visas puses. Rankoje ji laikė Fransua Batisto ginklą. Jis buvo nukreiptas tiesiai į Odriką.

— Lėtai eikite prie manęs, daktare Taner.

Alisa pajuto judant žemę. Ji jautė virpesius savo pėdomis ir kojomis. Giliai žemėje girdėjosi duslus bildesys, kuris kas akimirką darėsi smarkesnis ir garsesnis.

Staiga ir Marija Sesilė, regis, jį išgirdo. Jos veide pasirodė išgąstis. Menę sukrėtė duslus smūgis. Šį kartą neliko abejonių, kad tai sprogimas. Į urvą plūstelėjo vėsus oras. Už Marijos Sesilės sudrebėjo žibintas, akmeninis labirintas pradėjo virpėti ir aižėti į gabalus.

Alisa nubėgo prie Odriko. Po kojomis skilinėjo žemė. Trupėjo tvirti akmenys, byrėjo šimtmečius netrikdytas gruntas. Ji šokinėjo saugodamasi neįkristi į duobes, atsiveriančias tiesiai po kojomis, ant jos žiro grumstai ir akmenys.

— Atiduok jas man! — rėkė Marija Sesilė, vėl keldama ginklą į Alisą. — Ar manai, kad aš leisiu jai atimti jas iš manęs?

Jos žodžius užgožė krintančių akmenų ir griūvančių uolos luitų dundesys. Menė susmego ir įgriuvo.

Odrikas atsistojo ir pirmą kartą prabilo.

— Jai? — tarė jis. — Ne, ne Alisai.

Marija Sesilė apsisuko, norėdama pamatyti, į ką žiūri Odrikas.

Ji suklykė.

Alisa kažką matė tamsoje. Švytėjimą. Baltą švytėjimą, panašų į veido siluetą. Apimta siaubo, Marija Sesilė nukreipė ginklą į Alisą. Akimirką padvejojusi, ji nuspaudė gaiduką. Odrikui užteko laiko šokti tarp jų.

*

Viskas atrodė lyg sulėtintame kine.

Alisa suklykė. Odrikas susmuko ant kelių. Šūvio atatranka bloškė Mariją Sesilę atgal ir ji prarado pusiausvyrą. Jos rankos beviltiškai mataravo ore, graibydamos, kur įsitverti. Ji prasmego giliame po kojomis atsivėrusiame plyšyje.

Odrikas gulėjo ant žemės. Iš žaizdos krūtinėje liejosi kraujas. Jo veidas buvo blyškus lyg popierius, po plonu odos šydu ji matė mėlynas kraujagysles.

— Turime ištrūkti iš čia, — šaukė ji, — gali būti kitas sprogimas. Gali trenkti bet kurią akimirką!

Odrikas šyptelėjo.

— Viskas baigta, — tyliai tarė jis. — Ala perfin . Gralis apgynė savo paslaptį. Taip būdavo visada. Jis nedavė jai, ko ji gviešėsi.

Alisa purtė galvą.

— Ne, Odrikai, urvas buvo užminuotas, — tarė ji. — Gali būti daugiau sprogmenų. Privalome išsinešdinti.

— Daugiau nebebus, — atsakė jis. Jo balse nebuvo jokios abejonės. — Tai buvo praeities aidas.

Alisa matė, kad kalbėjimas jam kelia skausmą. Ji pasilenkė prie jo. Krūtinėje girdėjosi tylus gargaliavimas, jo kvėpavimas buvo silpnas ir paviršutiniškas. Ji pabandė sustabdyti kraujavimą, tačiau šios pastangos buvo beviltiškos.

— Aš norėjau sužinoti, kaip ji praleido paskutines akimirkas, suprantate? Aš negalėjau jos išgelbėti. Ji buvo uždaryta urve ir aš negalėjau pas ją patekti.

Jis atsiduso ir kęsdamas skausmą įkvėpė oro.

— Tačiau šį kartą...

Galiausiai Alisa pripažino sau, ką ji buvo nejučiomis supratusi, vos tik atsidūrė Los Serese ir pamatė jį stovint tarp kalnų pasiklydusio akmeninio namelio tarpduryje.

Šis pasakojimas apie jį. Tai jo prisiminimai.

Jos mintyse iškilo genealoginis medis, sudarytas su meile, stulbinamai kruopščiai.

— Sajhė, — tarė ji, — jūs esate Sajhė.

Akimirką jo gintarinėse akyse sublizgo gyvastis. Mirštančio Odriko veidą užliejo palaima.

— Kai pabudau, Bertrana buvo prie manęs. Kažkas užklojo mus apsiaustais, kad nesušaltume.

— Gijomas, — tarė Alisa, žinodama, kad tai tiesa.

— Girdėjosi siaubingas griaudėjimas. Mačiau, kaip susmego atbraila virš įėjimo į urvą. Ant žemės trenkėsi didžiulis luitas, pasipylė akmenys, žemės, purvas. Ji liko spąstuose, viduje. Negalėjau patekti pas ją. — Jo balsas sudrebėjo. — Pas juos.

Viskas liovėsi. Staiga aplink nuščiuvo ir tapo tylu, ramu.

— Aš nežinojau, — kalbėjo jis, kęsdamas sielvartą. — Aš daviau žodį Alaisai — įsipareigojau užtikrinti, kad Žodžių knyga bus saugi, jeigu jai kas nors atsitiktų. Tačiau aš nežinojau. Nežinojau, ar Oriana turi knygą, nežinojau, kur ji yra. — Jo šnabždesys tapo vos girdimas. — Nežinojau nieko.

— Vadinasi, palaikai, kuriuos radau, buvo Gijomo ir Alaisos, — tarė Alisa. Jos žodžiai nuskambėjo veikiau kaip žinojimas negu kaip klausimas.

Sajhė linktelėjo.

— Mes radome Orianos kūną kiek žemiau pakalnėje. Knygos ji neturėjo. Tik tada aš supratau.

— Jie mirė abu, gelbėdami knygą. Alaisa norėjo, kad tu gyventum, Sajhė. Kad gyventum ir pasirūpintum dukra, Bertrana. Ji norėjo tau duoti visa, išskyrus viena.

Jis šyptelėjo.

— Žinojau, kad suprasi, — tarė jis. Žodžiai ištrūko iš jo lūpų tarsi atodūsis. — Aš pernelyg ilgai gyvenau be jos. Kiekvieną dieną jaučiau, kad jos nėra. Kasdien troškau, kad nebūčiau buvęs prakeiktas gyventi, kai tie, kuriuos aš myliu, pasensta ir miršta. Alaisa, Bertrana...

Jo balsas nutrūko. Alisai sugėlė širdį.