Kate Moss - Labirintas

Viskas buvo baigta. Fransua Batistas paleido ją ir nusekė paskui motiną prie altoriaus. Marija Sesilė pakartojo procedūrą su sūnumi ir atsistojo tarp altoriaus ir labirinto. Ji pastatė dubenį viduryje ir perbraukė peiliu per savo odą, stebėdama ranka nuvinguriuojančią kraujo srovelę.

Kraujo sumaišymas.

Alisą akimirksniu nušvietė suvokimas. Gralis — tai visų tikėjimų — krikščionių, žydų, musulmonų — versmė ir nepriklauso nė vienam iš jų. Penki saugotojai pasirenkami už narsą ir žygdarbius, tačiau ne dėl kilmės. Visi lygūs.

Alisa stebėjo, kaip Marija Sesilė ištiesė rankas ir paeiliui iš kiekvienos knygos kažką ištraukė. Ji pakėlė trečiąjį popieriaus lapą. Ne, tai buvo ne popierius — papirusas. Marijai Sesilei laikant jį prieš šviesą, aiškiai matėsi augalų raštas. Išryškėjo ženklas.

Anchas, gyvybės simbolis.

Marija Sesilė pakėlė dubenį prie lūpų ir pradėjo gerti. Kai jis ištuštėjo, ji abiem rankomis pastatė dubenį ir apžvelgė menę. Jos akys sustojo ties Odriku. Jos žvilgsnis Alisai pasirodė provokuojantis — lyg ji kviestų Odriką ją sustabdyti.

Ji nusimovė nuo nykščio žiedą ir pasisuko į akmeninį labirintą, sutrikdydama tylą. Už Alisos degančios lempos šviesa kėlė ant sienos šešėlių šokį. Alisa pamatė uoloje iškirstus du pavidalus, kurių anksčiau nebuvo pastebėjusi. Labirinto raižinyje aiškiai matėsi ancho ženklo ir dubens kontūrai. Alisa išgirdo šaižų spragtelėjimą, lyg raktą spynoje. Akimirką atrodė, kad nieko nevyksta, tačiau netrukus kalno gilumoje pasigirdo girgždesys lyg akmuo slinktų akmeniu.

Marija Sesilė pasitraukė atatupsta. Alisa pamatė labirinto viduryje atsidariusią mažą, nedaug už knygas didesnę angą. Kamera.

Jos mintyse iškilo žodžiai ir frazės. Odriko paaiškinimai ir jos pačios tyrinėjimai sumišo draugėn. Labirinto viduryje — nušvitimas.

Labirinto viduryje — suvokimas. Alisa išvydo krikščionių piligrimų, einančių Jeruzalės kelią Šartro katedros navoje, reginį: jie eina mąžtančiais labirinto žiedais, ieškodami nušvitimo.

Čia, Gralio labirinte, šviesa tiesiogine prasme buvo visa ko šerdis. Alisa stebėjo Mariją Sesilę paimant nuo altoriaus žibintą ir pakabinant jį viršuje. Jis ten visiškai tiksliai tiko. Žibintas iškart sušvito ir menė prisipildė šviesos. Marija Sesilė pakėlė papirusą, paimtą iš vienos ant altoriaus sudėtų knygų, ir padėjo jį nišoje. Žibinto šviesa šiek tiek priblėso ir urve tapo tamsiau.

Ji apsisuko ir įsistebeilijo į Odriką. Jos žodžiai išsklaidė kerus.

— Sakėte, kad aš kažką pamatysiu! — suriko ji.

Jis pakėlė į ją savo gintarines akis. Alisa norėjo, kad jis neatsakytų, tačiau ji žinojo, kad Odrikas netylės. Alisa nesuprato, kokios priežastys verčia jį taip elgtis, tačiau Odrikas atrodė pasiryžęs leisti ceremonijai vykti toliau.

— Tikrieji žodžiai pasirodo tik tada, kai vienas ant kito sudedami visi trys papirusai. Tik tada šviesos ir šešėlių žaisme galima išvysti žodžius, kuriuos reikia ištarti, tarp žodžių, kuriuos reikia nutylėti.

Alisa drebėjo. Ji suvokė, kad šaltis kyla iš vidaus, lyg šiluma ištekėtų iš jos kūno, tačiau ji nieko negalėjo pakeisti. Marija Sesilė sukiojo trejetą pergamentų savo rankose.

— Kaip juos reikia sudėti?

— Atriškite mane, — tarė Odrikas tyliai ir ramiai. — Paleiskite mane ir atsistokite į vietą menės viduryje. Aš parodysiu.

Ji padvejojo ir mostelėjo galva Fransua Batistui.

— Mama, aš nemanau...

— Daryk, ką jis sako, — atkirto ji.

Fransua Batistas tylėdamas nupjovė virvę, kuria Odrikas buvo pririštas prie grindų, ir atsitraukė.

Marija Sesilė ištiesė ranką ir pasiėmė peilį.

— Jeigu ką nors sumanysite iškrėsti... — tarė ji, peiliu rodydama į Alisą. Odrikas pamažu ėjo mene. — Aš ją nužudysiu. Suprantate? — Ji gestu parodė į Fransua Batistą, stovintį prie Vilio. — Arba jis tai padarys.

— Suprantu.

Jis žvilgtelėjo į Šeilą, kuri nejudėdama gulėjo ant žemės, ir sušnabždėjo Alisai:

— Aš teisus? — Jo balse staiga pasigirdo abejonė. — Gralis jai neatsivers?

Nors Odrikas žiūrėjo į ją, Alisai atrodė, kad šis klausimas yra skirtas kažkam kitam. Kažkam, su kuo jis jau dalijosi šia patirtimi.

Tačiau Alisa suprato žinanti atsakymą. Ji buvo tikra. Alisa nusišypsojo, suteikdama jam taip reikalingą padrąsinimą.

— Neatsivers, — atsakė ji gniauždama kvapą.

— Ko laukiate? — suriko Marija Sesilė.

Odrikas žengė į priekį.

— Reikia paimti visus tris papirusus ir sudėti juos priešais ugnį, — tarė jis.

— Tai sudėkite!

Alisa stebėjo jį, imantį į rankas trejetą permatomų lakštų ir atsargiai dedantį juos į nišas. Čia liepsnojusi ugnis suplazdėjo ir akimirką rodėsi, kad užges. Urve tapo tamsu, lyg būtų pritemdytos šviesos. Akims pripratus prie prieblandos, Alisa pamatė, kad dabar teliko tik keletas hieroglifų. Jie buvo išsidėstę šviesos ir tamsos raštu, palei labirinto linijas. Visi nereikalingi žodžiai dingo. Di ankh djet ... Jos galvoje skambėjo žodžiai.

— Di ankh djet , — tarė ji balsu, pridurdama ir likusiąją frazės dalį. Tardama senovinius žodžius, ji mintyse juos vertė: — Laiko pradžioje, Egipto žemėje, paslapčių valdovas suteikė žodžius ir raštą. Suteikė gyvybę.

Marija Sesilė atsigręžė į Alisą.

— Skaityk žodžius, — tarė ji žengdama prie jos ir sugriebdama už rankos. — Iš kur žinai, ką jie reiškia?

— Aš nežinau, nežinau.

Alisa pabandė išsivaduoti, tačiau Marija Sesilė trūktelėjo ją arčiau prie peilio smaigalio. Jis buvo taip arti, kad Alisa ant atšipusios geležtės matė rudas dėmes. Ji užsimerkė ir pakartojo žodžius:

— Di ankh djet ...

*

Atrodė, kad viskas atsitiko akimirksniu.

Odrikas puolė Mariją Sesilę.

— Maman!

Vilis pasinaudojo tuo, kad Fransua Batisto dėmesys nukrypo kitur. Pritraukęs koją jis spyrė jam į nugarą. Netikėtai užkluptas vaikis krisdamas iššovė pistoletu į urvo lubas. Pasigirdo kurtinantis šūvis. Tą pačią akimirką Alisa išgirdo, kaip kulka rėžėsi į tvirtą kalnų akmenį ir atšokusi nuskriejo per urvą.

Marija Sesilė ranka griebėsi už smilkinio. Alisa matė tarp jos pirštų bėgant kraują. Ji kiek pasiūbavo ir po akimirkos nugriuvo.

— Maman! — Fransua Batistas jau buvo ant kojų ir skubėjo į pagalbą. Ginklas nuskriejo urvo grindimis altoriaus link. Odrikas sugriebė Marijos Sesilės peilį ir su stebėtina jėga perrėžęs Vilio pančius įdavė peilį jam į ranką.

— Išlaisvink Alisą.

Vilis, neklausydamas jo, nulėkė per menę prie Fransua Batisto, kuris, suklupęs ant kelių, laikė rankose Mariją Sesilę.

— Ne, mama. Neišeik. Ar girdi mane, mama, pabusk.

Vilis sugriebė Fransua Batistą už pečių, įsitverdamas į per didelę striukę, ir trenkė jo galvą į kietas akmenines grindis. Tada jis nubėgo prie Alisos ir pradėjo krapštytis su virvėmis.

— Ji mirė?

— Aš nežinau.

— O kaip...

Jis greitai pabučiavo ją į lūpas ir išlaisvino rankas iš pančių.

— Fransua Batistas be sąmonės bus pakankamai ilgai, kad mes galėtume dingti iš čia, — tarė jis.

— Padėk Šeilai, Vili, — tarė ji, skubiai rodydama į jos pusę, — aš pasirūpinsiu Odriku.

Vilis pakėlė bejausmį Šeilos kūną ant rankų ir leidosi eiti tuneliu. Alisa nubėgo prie Odriko.

— Knygos! — tarė ji skubindama jį. — Privalome paimti knygas, kol čia dar nieko nėra.