Сэм Сэвидж - Firminas

Tais laikais, kai tyrinėjau tunelius, — vis dar buvau labai jaunas, vos pabaigęs vaikų literatūros klasiką ir turįs abejotiną supratimą apie pasaulį, — pirmąkart išvydau save veidrodyje. Ant durų su iškaba TUALETAS kabojo ranka rašytas lapelis PRAŠOME UŽDARYTI DURIS. Ir žmonės klausė. Tarp nuleidžiamo vandens ir kaukšėjimo laiptais visada įsiterpdavo grėsmingas užrakto spragtelėjimas. Tūnojau kampe už vandens šildytuvo, kai tądien tarp srovės ir žingsnių įsiterpė tyla, garsesnė už bet kokį spragtelėjimą. Iškart sumojau, kas nutiko, ir kai krautuvė tą vakarą užsidarė, išropojau į šviesą. Durys su iškaba TUALETAS buvo atviros, ir už jų mažame kambarėlyje degė neįsivaizduojamo ryškumo šviesa. Iš pradžių nuo tos šviesos apspangau ir suglumau, išvydęs viduje porceliano figūras. Jos labai priminė altorių, matytą Iliustruotoje vaikų biblijoje , ir aš nusprendžiau žengiąs į kažkokią šventyklą. Lygūs balti paviršiai ir žvilgantys sidabriniai įrenginiai atrodė labai iškilmingai. (Tokiame amžiuje vis dar sunkiai skyriau iškilmę nuo higienos.) Iš pradžių apžiūrėjau ovalų dubenį, iki pusės pripildytą vandens ir viduje išmargintą rudų dėmių, paskui peštelėjau kąsnį iš minkšto balto popieriaus ritinėlio, pakabinto šalimais ant sienos — skoniu priminė Emilę Post10. Iš ten įsigudrinau užšokti ant aukšto altoriaus, kuris pasirodė besąs dar vienas dubuo, tik šįkart tuščias, su apvalia sidabru apvedžiota skyle dugne. Virš jo, šiek tiek įkypai pasviręs žemyn, kabojo didelis metalu rėmimas veidrodis, keistai iškraipęs patalpą už mano nugaros. Nors mano proteliui dar trūko iki pilno išsivystymo, akimoju suvokiau to daikto veikimo principą. Atsistojau ant užpakalinių kojų ant išorinio dubens krašto ir pasistiebęs tiek, kiek tik pajėgiau, pirmą kartą aiškiai save pamačiau. Žinoma, buvau matęs savo šeimynykščius, ir iš jų išvaizdos turbūt galėjau padaryti išvadas apie savąją. Ir visgi tarp mūsų būta tiek daug svarbių skirtumų, kad maniau — norėjau manyti, kaip dabar suprantu, — jog skirsimės ir šiuo atžvilgiu.

Kaip ten bebūtų, pirmą kartą save pamatyti — visai kas kita, nei pamatyti šiaip kokią žiurkę. Patirtis buvo asmeniškesnė ir kartu skaudesnė. Žiūrėti į neišvaizdžius Santo ar Pyvio pavidalus nebuvo sunku, tačiau prisiversti pažvelgti į panašią savo paties išorę pasirodė siaubinga. Žinoma, aš suvokiau, kad šio skausmo stiprumas tiesiogiai proporcingas mano tuštybės dydžiui, bet nuo to buvo tik blogiau. Ne tik bjaurus, bet dar ir pasipūtęs — juo toliau, juo juokingiau. Štai aš, šiek tiek palinkęs, su visomis negailestingomis smulkmenomis — žemas, storapilvis, gauruotas ir besmakris.

Firminas — gauruotas vaikinas. Apgailėtina. Smakras, tiksliau, jo nebuvimas, kėlė man ypatingą sielvartą. Jaučiau, kad jis pabrėžia, — jei tokia menkybė apskritai galėjo ką nors pabrėžti, — pasibjaurėtiną charakterio trūkumą. O išsprogusios tamsios akutės, mano manymu, išorei suteikė atstumiančio varliškumo. Trumpai tariant, tai buvo įtartina, nedora, nepatikima fizionomija — tipiškas menkystos veidas.

Firminas kirminas. Ir visgi smulkmenos — smakro nebuvimas, smaili nosis, geltoni dantys ir t. t. — savaime atrodė bereikšmiai, palyginti su bendru bjaurumo įspūdžiu. Netgi anuomet, kai mano supratimas apie grožį nesiekė toliau Tenielio11 „Alisos“ iliustracijų, jau žinojau, kas yra bjauru. Ir šis kontrastas — ši neįveikiama, širdį verianti praraja — tik dar paryškėjo vėliau, kai pažinau tikrai gražių būtybių: Džindžer, Fredą, Ritą, Gėrį, Eivą ir visas Meilutes. Tai buvo nepakeliama.

Nuo to laiko kaip įmanydamas vengiau savo atspindžio. Buvo nesunku išsisukti nuo veidrodžių, tačiau langai ir ratlankiai — visai kas kita. Vos tik pagaudavau juose šmėstelint savo atvaizdą, mane persmelkdavo toks siaubas, lyg būčiau išvydęs monstrą. Žinoma, greitai atpažindavau, kad tas monstras — aš pats, ir neturiu žodžių apsakyti, kokį sielvartą tada išgyvendavau. Taigi sugalvojau nedidelę gudrybę: išvydęs savo atspindį, užuot sakęs „tai aš” ir apsipylęs ašaromis, surikdavau „tai jis” ir pabėgdavau šalin.

Tomis jaunomis dienomis, ypač po to, kai laimėjau leidimą naudotis pagrindine sale, žvakę deginau iš abiejų galų, ir, išskyrus atvejus, kai badas išguldavo mane į pasaulį ieškotis maisto, didžiąją nakties dalį praleisdavau skaitydamas ir keliaudamas po knygyną, o didžiąją dienos dalį kiurksodavau it įkaltas Balione ar Balkone, baimindamasis pražiopsoti kokį nuotykį apačioje.

Dvi naktis buvau toks nuvargęs, kad užsnūdau tiesiai ant knygos, abu sykius pabudau išgąsdintas raktų žvangėjimo prie paradinių durų — Normanas rakino krautuvę, — ir akies mirksniu pasprukau pro Žiurkių Landą. O sykį knapsėdamas sargyboje vos neišvirtau iš Baliono.

Kaip tik iš Baliono prieš keletą savaičių pirmą kartą pastebėjau Normaną. Tiesa, viso Normano nemačiau — tik šviečiančią plikę ir viršutinę pečių bei rankų dalį. Be to, jis dar nebuvo Normanas, jis tebebuvo Stalo Savininkas. Man teko ilgai kaupti drąsą, kad pasižvalgyčiau iš Baliono knygynui dirbant. Bet vieną ankstų rytą įsidrąsinau. Apačioje negirdėdamas nė garso, tik gailų krėslo girgždėjimą ir kartkartėmis sušlamantį popierių, atsargiai prikišau akį prie Slaptojo Plyšio ir išvydau jį sėdintį prie stalo. Alkūnėmis pasirėmęs į krėslo atkaltes, jis skaitė laikraštį. Apdovanotas puikia rega aš taip pat galėjau skaityti jo laikraštį, bet tą akimirką man labiau magėjo perskaityti tai, kas buvo užrašyta ant praplikusios Normano galvos. Mano gyvenimą lydėjo nepaprastų sutapimų virtinė — ilgai laikiau juos įrodymu, jog man priklauso Likimas, — taigi taip jau nutiko, kad prieš pat pirmąsyk pažvelgdamas į Normano pakaušį buvau perskaitęs vieną kitą dalykėlį apie kaukolių formas.

Kone visą praeitą savaitę darbavausi po iškaba RETOS KNYGOS IR PIRMIEJI LEIDIMAI, o pusę praeitos nakties rymojau prie Franco Jozefo Galio12 Bendrosios nervų sistemos anatomijos ir fiziologijos bei smegenų anatomijos , novatoriško frenologijos veikalo. Iš pradžių skeptiškai vertinau idėją nuspėti charakterį iš kaukolės gumbų ir įdubimų, tačiau nuodugni nuosavos gauruotos makaulės apčiuopa, atlikta priekine letena, atskleidė stambius gumbus (beveik siekiančius deformacijos lygį) kaip tik ten, kur jų ir tikėtumeisi. Atsikišimas kaktoje (karpos pavidalo gumbas, kurį iš įpročio trinu, kai būnu sutrikęs), Galio teigimu, rodo milžinišką lingvistinį talentą, o liūdnai padribę akių vokai žymi pakilų „dvasingą“ temperamentą. Be to, prie kaukolės pagrindo aptikau kontrolinius „prisirišimo” ir „polinkio į meilę” gumbus, išduodančius — negi paneigsiu? — „tendenciją kurti tvirtus tarpasmeninius ryšius” bei „polinkį į gašlumą ir kūnišką meilę“. Ir galų gale kaip įrodymą, kad net kaukolė sugeba ironizuoti, smilkiniuose nešiojuosi mažus, bet su niekuo nesupainiojamus rumbelius, atsiradusius išorėn veržiantis neužgniaužiamai Vilčiai.

Žvilgčiodamas pro Baliono kraštą, braižiau Normano smegeninės kalvų ir slėnių žemėlapį. Aiškiai kaip dieną regėjau intelektualumo, dvasingumo, protinės energijos, ryžto požymius ir — čia užvis geriausia — taisyklingą kauburį, reiškiantį „filoprogenityvumą”, Galio apibūdinamą kaip „ypatingą jausmą, kuris skatina elgtis globėjiškai ir rūpintis bejėgėmis atžalomis”. Kai tikroji Stalo Savininko prigimtis buvo atskleista, mano širdį užliejo laimė — pirmą kartą gyvenime nebesijaučiau vienišas šiame pasaulyje. Pasijutau saugus ir — kaip pasakytų Galis — stipriai prisirišęs. Akimirksniu įsimylėjau.