Сэм Сэвидж - Firminas

Berods girdžiu jus nekantraujant, pabrėžtinai muistantis kėdėje, garsiai prunkštelint. Įtariu, kad mano laimės akivaizdoje jums taip ir knieti prikišti skaudžiai akivaizdų faktą, ir jūs balsu stebitės, nejau man niekada neatėję į galvą, kad galbūt aš ne visai priklausau „bejėgių atžalų” kategorijai. Atsakysiu trumpai: niekada. Žvelgdamas atgal matau, kad visa kone tragiška istorija, prie kurios netrukus prieisiu, įvyko paprasčiausiai todėl, kad Normano galva nebuvo visiškai beplaukė. Kad ir kaip nuodugniai ištyriau jo charakterį, koją pakišo netvarkingai sužėlusios tamsios garbanos smilkiniuose. Jei tik būčiau galėjęs užsiropšti jam ant peties ir apčiupinėti tuos smilkinius priekinėmis letenomis, be abejonės būčiau radęs štai ką: virš ausų pasislėpusius pusmėnulio pavidalo rumbelius, žyminčius „destruktyvumą”, kuriems antrino pora pleišto pavidalo gumbų, reiškiančių „slapukavimą”. Bet visa tai laukė ateityje. O kol kas po Normano, sėdinčio prie stalo, paveikslu galime užrašyti: PIRMASIS F. MYLĖTAS ŽMOGUS.

5 SKYRIUS

Aš keliavau po knygas, bet jų nebeskaičiau, ir maistas — tas beraštis žemiškas penas — tapo nuolatiniu galvos skausmu. Buvau priverstas kas naktį palikti krautuvę, sukaupęs drąsą pralįsti pro rūsio durų apačią, trainiotis po skverą, gūžtis patamsiuose, šlaistytis pagriovėm ir puldinėti iš šešėlio į šešėlį. Naktinio roplio dienoraštis. Slinko mėnesiai, dienos ėjo šaltyn, paskui šiltyn, ir ėmiau pastebėti, kaip keičiasi rajonas — žinoma, kalbu ne apie tuos kelis nusususius žolės ir narcizų kuokštus, kuriems kažkaip pavyko pražysti. Atvirkščiai, mano minimi pokyčiai sudarė ironišką kontrastą nykiems pumpurams. Bemaž kiekviename kvartale verslas nyko, ir naktimis šoninės gatvelės, netgi pats skveras, ištuštėdavo neįprastai anksti. Neskaičiuojant jūreivių, grupelėmis stoviniuojančių barų tarpduriuose, dažnai po vienuoliktos nebelikdavo nė gyvos dvasios. Pastatuose žiojėjo vis daugiau išdaužtų langų, jų niekas nebesivargino stiklinti, nebent pridengdavo faneros plokštėmis. Skersgatviuose ir netgi šaligatviuose priešais parduotuves kaupėsi šiukšlės. Palei kelkraščius stoviniavo apleisti automobiliai, ilgainiui juos po varžtelį išsinešiojo valkatos, o plytiniai namai atrodė tarytum susmukę nuo senatvės, kaip kad sendami susmunka žmonės ar žiurkės, praradę norą laikytis tiesiai. Žiurkės kraustėsi į automobilius, jų salonuose susisukdamos jaukias gūžtas.

Retkarčiais susidurdavau su senąja kompanija. Jie irgi gerokai pasikeitė nuo tada, kai pradėjo gyventi savarankiškai. Pasalūnai įdubusiais skruostais, ilgšiai nukarusiais pilvais — ne pačios maloniausios išvaizdos personažai, kartais vos juos atpažindavau. O ir jie patys dažniausiai apsimesdavo manęs nepažįstą. Amžinai kaip paklaikę skusdavo tai šen, tai ten, — gainiojosi paskalų ar lakstė nuo Žmogaus, — bet retkarčiais vienas kuris stabtelėdavo atgauti kvapo, persimesti naujienomis ir galbūt patarimu, kur galėčiau prisišveisti vakarienės. Tie jų patarimai paprastai pasirodydavo nieko verti, išgalvoti tyčia, kad nudrožčiau į priešingą pusę. Giliai viduje jie nedaug tepasikeitė — jų akyse tebebuvau kvailas kaip malka. Per vieną tokį netikėtą susitikimą sužinojau, kad Pyvis negyvas — aną naktį jį suvažinėjęs taksi. Su Santu stovėjome ant šaligatvio, ir jis parodė skiautelę kailio Kembridžo gatvės viduryje — atrodė kaip nedidelis kilimėlis. Nors Pyvis niekada nesiteikė kreipti į mane nė menkiausio dėmesio, buvo baugu matyti jį tokį. Mintyse šalia jo vardo prirašiau žodžius APGAILĖTINAS ir GYVENIMAS.

Ką gi rašydavau prie savo paties vardo? Neturėdamas ūpo, prisegdavau sau GROTESKIŠKAS KLOUNAS ar netgi ŽIURKĖ, tačiau smagiai nusiteikęs — o anuomet tai nutikdavo dažnai — prirašydavau VERSLININKAS. Mano verslas buvo knygos — naudojimas ir mainymas. Kiurksodamas Balione ir Balkone mokiausi verslo gudrybių. Persisverdavau per Baliono kraštą, vis drebėdamas, kad iškrisiu, ir Normanui per petį skaitydavau rytinį laikraštį. Kartais, kai šalimais jis pasistatydavo kavos puodelį, tamsiame skystyje matydavau savo atspindį — nelabai apetitingas vaizdas pusryčiaujant. Normanas irgi buvo tikras skaitytojas. It neregys apčiupinėdavo stalą ieškodamas puodelio, rasdavo, pakeldavo ir prinešdavo prie lūpų, nenuleisdamas akių nuo laikraščio. Kavos aromatas sklandydavo ore ir kybodavo palubėje. Mėgau tą kvapą, nors praėjo daug laiko, kol paragavau pačios kavos.

Sykį bare kažkas manęs užklausė, kokio skonio „vidutiniškai” būna knygos. Turėjau paruoštą atsakymą, bet nenorėjau, kad pašnekovas pasijustų visiškas nevėkšla, taigi kurį laiką apsimečiau svarstąs klausimą, o tada atsakiau: „Drauguži, kadangi visas mūsų su tavimi sukauptas patirtis skiria gili praraja, tegaliu duoti vieną užuominą, kuri bent kiek mus suartintų, ir pasakyti, kad knygų skonis vidutiniškai toks pat, kaip kavos kvapas.” Tai buvo auksiniai žodžiai, ir stebėdamas, kaip jis grįžta prie savo bokalo, įsitikinau pakišęs jam peno apmąstymams. Dabar, kai ir vėl likau vienišas, jau niekada nebeužuodžiu kavos, ir tai dar vienas iš manęs atimtas džiaugsmas.

Po rytinio laikraščio apžvalgos slapčia klausydavausi, kaip Normanas bendrauja su pirkėjais. Daugelis — o gal ir dauguma — buvo ištikimi skaitytojai, puoselėjantys viltį pigiai įsigyti keletą gerų knygų. Jeigu jie įžengdami neatsinešdavo pavadinimo lūpose, arba jeigu jų paieškos atrodydavo betikslės ir neapibrėžtos, Normanas būtinai tai pastebėdavo ir visada žinodavo, kaip nukreipti juos teisinga linkme. Jis buvo tikras Šerlokas Holmsas, kai reikėdavo nustatyti charakterį iš išorinių požymių. Iš pirmo žvilgsnio — aprangos, akcento, šukuosenos, netgi eisenos — jis atspėdavo, kokias knygas mėgsta pirkėjas, ir niekada nesuklysdavo, niekada nepakišdavo Lėlių slėnio tam, kuris mieliau imtų Daktarą Živago. Nenutikdavo ir atvirkščiai — Normanas Šainas nebuvo snobas. Jis buvo trumpulis didele sėdyne. Turėjo platų veidą — platesnį į plotį, nei ilgį, — ir mažą burnelę, kurią klausydamas pražiodavo. Tik užduok jam klausimą, pasiteirauk, ar jis turi Dombį ir sūnų arba Marivo Marianos gyvenimo vertimą, ir stebėk, kaip jo burna prasiveria. Tarsi patrauktum mažo kapšelio virvutę, ar bakstelėtum jūrų rožę. Kad ir koks įprastas būtų klausimas — „Kas parašė Karą ir taiką“ ar „Kur jūsų tualetas?” — jis palenks galvą, tarsi ketintų nužvelgti jus pro akinių viršų, sučiaups lūpas ir apskritai elgsis taip, lyg būtumėte uždavę patį išmintingiausią klausimą. Tada jūrų rožė pamirš baimę, virvutė atsipalaiduos, jo burna prasivers švelniausiai šypsenai, ir iškėlęs ištiestą smilių, lyg tikrintų vėjo kryptį, jis tars: „Galiniame kambaryje, stelaže iš kairės, trečioje lentynoje nuo apačios, arčiau krašto”, ar dar ką nors ne mažiau tikslaus. Savo pliku viršugalviu ir susivėlusių plaukų pasaga jis priminė linksmą vienuolį. Kartais supainiodavau jį su vienuoliu Tuku.

Šeštadienio popietėmis, ypač išpuolus gražiam orui, kai krautuvė būdavo pilna pirkėjų, Normanas pakildavo nuo stalo prie durų ir vaikštinėdavo po knygyną, padėdamas žmonėms rasti tai, ko jie ieško. Koks gražus tuomet jis būdavo, kaip grakščiai nardydavo tarp žmonių.

Lyg koks muškietininkas. Jis buvo Atas, tylus ir santūrus, lėtas supykti, bet supykdžius — negailestingas. Užpultas klausimo iš nugaros, jis apsisuka ant kulno, duria rapyra į viršutinę lentyną ir ištraukia pasmeigtą ir spurdančią it žuvis ant žeberklo Mirtį Venecijoje. Išgirdęs kitą užsakymą, jis pasileis bėgte pro stelažus, posūkis už lentynos kampo, apgaulingas manevras į kairę ankstyvųjų veikalų kryptimi, tada — žemas šuolis į dešinę, ir štai ant jo durklo galo puikuojasi Paveiksluota virimo knyga. Trečiasis užsakymas, šįsyk — iš senos moteriškės su lietpalčiu, susisukusios ir bjaurios, priimamas su ta pačia pagarba. Žemas nusilenkimas, galantiškas piruetas, du žaibiški smūgiai, ir Pozityvaus mąstymo galia bei Artritas ir sveika nuovoka guli prie jos kojų. Bravo , mon vieux Athos, bravo.