Сэм Сэвидж - Firminas

Iš anglų kalbos vertė

Emilija Ferdmanaitė

Turinys

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

Autoriaus žodis

Išnašos

SKIRIU NORAI

Sykį Chuang Tzu užmigo ir susapnavo, kad jis — linksmai skrajojantis drugelis. Tas drugelis nežinojo, kad jį sapnuoja Chuang Tzu. Paskui jis nubudo, iš visko sprendžiant, pats savimi, bet nebebuvo tikras, ar jis yra žmogus, sapnuojantis, kad yra drugelis, ar drugelis, sapnuojantis, jog yra žmogus.

Chuang Tzu mokymai

Jeigu jis būtų rašęs skausmo dienoraštį, jame būtų įrašytas vienintelis žodis: Aš.

Philipas Rothas

1 SKYRIUS

Visada įsivaizdavau, kad mano gyvenimo istorija, jei ir kai ją rašysiu, prasidės didingomis eilutėmis: galbūt lyriškomis, kaip Nabokovo „Lolita, mano gyvenimo šviesa, mano strėnų ugnie“1, o jei lyriškomis nepavyktų, tai dramatiškomis, kaip Tolstojaus „Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip“2. Žmonės atsimena tokius žodžius net pamiršę, apie ką buvo pati knyga. Kalbant apie įžangas, geriausiai, mano nuomone, prasideda Fordo Medokso Fordo3 Geras kareivis : „Tai liūdniausia istorija, kokią tik esu girdėjęs“ Skaičiau tuziną kartų, ir vis tiek ji išverčia mane iš klumpių. Fordas Medoksas Fordas buvo Didis Rašytojas.

Visą gyvenimą kovojęs su aistra rašyti, su niekuo nekovojau taip vyriškai — taip, būtent vyriškai — kaip su įžangomis. Man visada dingojosi, kad jeigu tą gabaliuką parašyčiau kaip reikiant, visa kita eitųsi savaime. Pirmąjį sakinį įsivaizdavau tarytum kokias semantines įsčias, kuriose nenustygdami spirga neparašytų puslapių embrionai, maži išminties perliukai, tiesiog netveriantys troškimu gimti. Iš to tauraus indo, taip sakant, išsiveržtų visa istorija. Kaip aš klydau! Buvo visiškai atvirkščiai. Beje, negaliu sakyti, kad nepasitaikė gerų įžangų. Pasigardžiuokite kad ir šia: „Kai 3:00 suskambo telefonas, Morisas Monkas dar nepakėlęs ragelio žinojo, kad skambina dama, ir jis žinojo dar kai ką: damos reiškia bėdą“. Arba šia: „Akimirką prieš tai, kai sadistai Gamelio kareiviai sukapojo pulkininką Benčlį į gabalus, mintyse jis išvydo mažą baltą namelį Sropšyre ir prieangyje rymančią ponią Benčli su vaikučiais“. Arba šia: „Paryžius, Londonas, Džibutis — viskas jam rodėsi nerealu dabar, sėdint prie eilinių žlugusių Padėkos dienos pietų kartu su motina, tėvu ir tuo idiotu Čarlzu“. Kas gali likti abejingas tokiems sakiniams? Jie kupini tokios prasmės, ir, drįsčiau teigti, minties skvarbumo, kad tiesiog pučiasi nuo ištisų neparašytų skyrių — neparašytų, bet užsimezgusių, jau užsimezgusių!

Deja, tikrovėje tai tebuvo muilo burbulai, tuščios iliuzijos. Kiekviena nuostabi ir tiek daug žadanti frazė buvo tarytum dovanų dėžutė, įbrukta į nekantrų vaiko delną, dėžutė, kurioje be žvyro ir šiukšlių nieko nėra, nors ji taip viliojančiai barška. Jis galvoja, kad tai saldainis! O aš maniau, kad literatūra. Visi tie sakiniai, — ir dar daugybė kitų, — užuot tapę tramplinu į didįjį neparašytą romaną, liko neįveikiamu barjeru. Matote, jie buvo per geri . Aš nebuvau jų vertas. Kai kurie rašytojai niekada neprilygsta savo pirmajam romanui. Aš negalėjau prilygti savo pirmajam sakiniui. Jūs tik pažiūrėkite. Pažvelkite, kaip aš pradėjau šį paskutinį kūrinį, savo šedevrą: „Visada įsivaizdavau, kad mano gyvenimo istorija, jei ir kai...” Dievulėliau, „jei ir kai”! Patys matote. Beviltiška. Išbraukti.

Tai liūdniausia istorija, kokią tik esu girdėjęs. Kaip ir visos tikros istorijos, ji prasideda dievai žino kur. Ieškoti pradžios — tarsi ieškoti upės ištakų. Mėnesių mėnesiais iriesi prieš srovę po kepinančia saule, tarp šlapių žalių džiunglių sienų, rankose yra išmirkę žemėlapiai. Tave iš proto veda apgaulingos viltys, piktybiškai geliančių vabzdžių spiečiai ir atminties pokštai, bet visa, ką galų gale pasieki, — ištisos absurdiškos kelionės Ultima Thule 4, — tėra šlapia dėmė džiunglėse, arba, istorijos atveju, koks nors absoliučiai beprasmis žodis ar gestas. Ir visgi kurioje nors daugiau ar mažiau sutartinėje vietoje, pakeliui tarp šlapios dėmės ir jūros, kartografas įbeda kompaso rodyklę, ir Amazonė prasideda.

Taip pat darau ir aš, sielos kartografas, ieškąs savo gyvenimo istorijos pradžios. Užsimerkiu ir duriu. Atsimerkiu ir ant kompaso rodyklės randu pasmeigtą jaudinančią akimirką: 1961-ųjų balandžio trisdešimtoji, 3:17 val. popiet. Pasitrinu akis ir įsižiūriu. Akimirka, akimirka ant smeigtuko, kur tas vaikis be smakriuko? O štai ir aš — atsargiai spoksau per balkono kraštą, matyti tiktai nosies galiukas ir viena akis. Tas balkonas — puiki vietelė stebėtojui, slaptam spoksotojui, koks buvau aš. Iš tenai galėjau tyrinėti visą krautuvę ir nebūti pastebėtas apačioje vaikštančių žmonių. Tądien knygynas buvo sausakimšas, pirkėjų užsuko daugiau nei paprastai savaitės dienomis, ir jų murmesiai maloniai kilo viršun. Buvo graži pavasario popietė, ir dalis šių žmonių tikriausiai vaikštinėjo mąstydami apie šį bei tą, kai jų išsiblaškymą nutraukė didelis ranka pieštas plakatas knygyno lange: PERKANTIEMS UŽ 20$ IR DAUGIAU — 30% NUOLAIDA. Bet aš to žinoti negalėjau, tai yra, negalėjau žinoti, kas patraukė juos į krautuvę, nes ničnieko nenutuokiau apie pinigų vertę. Be abejo, balkonas, krautuvė, pirkėjai, netgi pavasaris reikalauja atskiro paaiškinimo, lyrinio nukrypimo, kuris, nors ir būtinas, suardytų pasakojimo eigą — šiaip jau, norėčiau manyti, veržlią. Akivaizdu, kad nuėjau per toli — iš didelio rašto išėjau iš krašto. Net ir nežinodami, kur prasideda istorija, kartais galime pasakyti, kur ji negali prasidėti, kur srovė jau plūsta visu smarkumu.

Užsimerkiu ir duriu dar kartą. Atveriu jaudinančią akimirką ir prismeigiu jos sparnelius prie stalo: 1960 m. lapkričio 9 d., 1:42 val. nakties. Bostono Skali skvere šalta ir drėgna, ir vargšė neišmanėlė Flo (kurį laiką pažinojau ją kaip Mamą) prisiglaudė krautuvės rūsyje Kornhilo gatvėje. Baisiai išsigandusi ji kažkaip įsigudrino įsisprausti į siaurutėlį plyšį tarp masyvaus metalinio vamzdžio ir betoninės rūsio sienos, ir tenai tūnojo, drebėdama iš baimės ir šalčio. Nuo gatvės ją pasiekė tolstantys šūksniai ir juokas. Tąsyk jie vos jos nepričiupo — penketas vyrų jūreivių kostiumais, kurie trepsėjo, spardėsi ir staugė kaip pamišėliai. Ji lėkė zigzagais, — tyčia kvailindama ir vildamasi, kad jie susitrenks kaktomuša, — kol gavo smūgį į šonkaulius nublizgintu juodu batu, kuris nuspyrė ją skersai šaligatvio.

Tai kaipgi ji paspruko?

Taip, kaip pasprunkame mes visi. Per stebuklą: tamsą, lietų, plyšį duryse, persekiotojo apsirikimą. Persekiojimas ir pabėgimas seniausiuose Amerikos miestuose. Paniškai blaškydamasi ji sugebėjo nusigauti ir pasislėpti už lenkto metalinio daikto, kur ją pasiekė tik silpna rūsio šviesa, ir ten ilgai pratūnojo nejudėdama. Skausmas šone privertė ją užsimerkti ir susitelkti į malonią rūsio šilumą, lėtai it banga kylančią jos kūnu. Metalinis daiktas pasirodė nuostabiai šiltas. Jo emalis buvo lygus ir švelnus, ji prigludo prie jo visu drebančiu kūnu. Galbūt užmigo. Taip, esu tikras, kad užmigo, ir pabudo atsigavusi.

O tada, įbauginta ir dvejojanti, tikriausiai iššliaužė iš savo urvo į kambarį. Tyliai dūzgianti fluorescencinė lempa, kabanti nuo lubų ant dviejų susipynusių laidų, jos būste skleidė virpančią melsvą šviesą.