Сэм Сэвидж - Firminas

Bet pakaks apie tai. Smulkus padarėlis, koks anuomet buvau, nė nenutuokė apie jo laukiančias kančias. Tebuvau mielas ir lengvabūdis sekmadienio vaikas, užsiropštęs ant žemiausios gyvenimo laiptų pakopos, ir dienos knygyne man buvo laimingos. Arba, tiksliau pasakius, laimingos naktys ir sekmadieniai, mat neišdrįsdavau išlįsti į šviesą tuo metu, kai krautuvėje būdavo žmonių. Iš savo blausios slėptuvės girdėdavome viršuje murmant balsus ir girgždant žingsnius. Girdėdavome ir drebėdavome. Kartais jie mediniais laiptais nusileisdavo į rūsį. Paprastai žingsnius lydėdavo tyla, bet kartais — niurnėjimas ir bambėjimas, netgi nepaaiškinami driokstelėjimai, ir šie mus siaubingai gąsdino. Po to pasigirsdavo bėgančio vandens garsas, ir vėl trepsėjimas laiptais. Žingsniai į viršų niekada nebūdavo tokie triukšmingi, kaip žingsniai žemyn.

3 SKYRIUS

Vieną naktį, besiknaisiodamas lentynoje po iškaba PIGU, mūrinėje sienoje pastebėjau skylę, iš kurios kyšojo didelis juodas vamzdis. Jis vinguriavo grindimis it gyvatė, pranykdamas priešingoje sienoje po iškaba TUALETAS. Palei tą sieną lentynų nebuvo, tik durys, ir tos amžinai uždarytos. Įkišau nosį skylėn ir pauosčiau. Kvepėjo žiurkėmis. Vamzdis ėjo kiaurai sieną, tada keitė kryptį ir kilo stačiai aukštyn. Nors vamzdžio būta galingo, jis neužpildė visos jam iškirstos angos, ir mūras aplinkui jį buvo šiurkštus ir gruoblėtas. Tais laikais aš buvau labai smalsus, be to, mano viltį kurstė žiurkių kvapas, tegul ir ne visai toks, prie kokio buvau pratęs. Šis buvo niūresnis.

Nugara atsišliejęs į vamzdį, kojomis įsikibau į mūrą ir ėmiau lipti aukštyn, plytų įtrūkius panaudodamas kaip atramas pirštams. Lipti buvo ne taip jau sunku. Pasiekęs antro aukšto grindis, tunelis šakojosi. Vienas kelias ėjo lygiagrečiai vamzdžiui ir vedė į viršų, o kiti suko į kairę ir dešinę palei sieną, įsispraudę tarp dailylenčių ir mūro. Tą naktį pasukau kairėn. Kitą naktį — dešinėn. Per savaitę galvoje susidėliojau visos konstrukcijos žemėlapį. Pastatą vagojo tuneliai, taisyklingi koriai, persipynę, klaidūs labirintai. Jei taip labai neskubėčiau, — deja, laiko beveik nebeliko, — šioje vietoje galėčiau stabtelėti ir įsileisti į begalinį visos tunelių sistemos aprašymą, mat ta sistema buvo aiškiai kurta jungtinių tūkstančių žiurkių pajėgų dar gerokai prieš man gimstant — ištisos jų kartos nudilino priekinius dantis iki pat šaknų vien tam, kad aš, Firminas, vieną dieną galėčiau nepastebimas nukeliauti iki bet kurios pastato vietos. Jums ausys nulinktų beklausant mano postringavimų apie šachtas, latakus, šlaitus ir užkardas, apie skirtumus tarp nuokalnės ir įkalnės, o jei dar liktų neužmigusių, tai su tranšėjomis, grandikliais, krautuvais, kopėčiomis ir sprūdžiais užmigdyčiau ir tuos. Jeigu jums patinka tokio pobūdžio aprašymai, patarčiau įsigyti kalnakasybos knygą.

Iš pradžių kiekviename posūkyje tikėjausi susidurti su kitomis žiurkėmis — požeminio miesto statytojomis, bet niekada neteko jų sutikti. Ilgainiui praminiau jas „pirmtakėmis“. Niekada neaptikau ir maisto. Matyt todėl nebuvo ir žiurkių. Visai tikėtina, kad anksčiau knygyno vietoje buvo įsikūrusi bakalėja ar kepykla. Dabar valgomų dalykų nebeliko, tik popierius. Ir visgi kantriai tyrinėdamas tunelį, kasnakt nusigaudamas juo vos ne mylias, pagaliau pasiekiau rezultatą, kuris pranoko bet kokį maistą. Privalote įsidėmėti, jog šachtose tarp sienų tvyrojo visiška tamsa. Galiu pasigirti puikiu naktiniu matymu, bet tenai kelią skyniausi vadovaudamasis uosle ir lytėjimu. Tai buvo lėtas, sekinantis darbas, ir tik po kelių dienų man pavyko užtikti lataką, kuriuo nusigavau tiesiai iki pagrindinės krautuvės salės lubų. Kaip ir dauguma pastatų toje miesto dalyje, šis buvo labai senas, neizoliuotomis lubomis, taigi ertmės tarp kiekvienos gegnių poros sudarė tuščią pailgą kamerą — neįtikėtinai tvankią ir dulkėtą. Atkaklieji mano protėviai gegnėse buvo išgraužę patogias apvalias skyles, kuriomis galėjau ropštis iš kameros į kamerą. Skyniausi kelią gatvės kryptimi, kojomis ir nosimi kruopščiai ištyrinėdamas kiekvieną naują kamerą, ir tik tada pereidamas į kitą, bet staiga aptikau kai ką tokio netikėto, jog išvirtau iš klumpių. Jau ilgiau nei savaitę kas naktį apgraibomis judėjau juodoje kaip rašalas tamsoje, ir šit — šviesos spinduliai, besiskverbiantys pro grindis iš krautuvės apačioje. Kadaise, seniai seniai, kažkas (bet ne žiurkė) krautuvės lubose buvo iškirtęs didžiulę skylę lempai, bet ši buvo įtaisyta šiek tiek kreivai, taigi iš krašto žiojėjo siauras pjautuvo pavidalo plyšys. Prisėlinau ir atsargiai pažvelgiau žemyn.

Tiesiai po manimi stovėjo didelis apgriozdintas stalas ir krėslas su raudona pagalvėle. Prie šio stalo ir ant šio krėslo sėdėjo, arba sėdės, Normanas. Tuo metu Normano dar nepažinojau, — kurį laiką mintyse jį vadinau tiesiog Stalo Savininku, — tačiau netvarka ant stalo, plieninis statmenas smaigas su pasmeigtais apspurusiais kvitais, blizgantys krėslo ranktūriai ir, žinoma, pati raudonoji pagalvėlė užpakalio išduobtu viduriu dvelkė tokia rimtimi ir orumu, jog aš, turint omeny mano kilmę, likau visiškai pakerėtas.

Ir taip plyšys lubose tapo mano numylėta slaptaviete. Tai buvo langas į žmonių pasaulį — mano pirmasis langas. Tam tikra prasme, plyšys buvo tarsi knyga, leidžianti pasižvalgyti į kitus, nepažįstamus pasaulius. Pavadinau jį Balionu, nes toks jausmas apimdavo žiūrint žemyn — lyg su balionu skrajočiau po kambarį. Netrukus aptikau dar vieną puikią vietelę — kitoje lubų pusėje, priešais eilėmis sustatytus stelažus. Toje vietoje, kur pertvara rėmėsi į lubas, tinke žiojėjo aptrupėjusi skylė. Persisvėręs galėdavau pasiekti vieną iš tų aukštų įstiklintų spintų, kur Normanas laikė retas knygas, o iš ten jau atsiverdavo didingas pagrindinės krautuvės salės vaizdas, paradinės durys ir Normano stalas su krėslu. Pavadinau tą vietą Balkonu. (Šiandien žodžiai balkonas ir balionas , daktilis ir jambas, susijungė uodegomis ir virto savotišku lopšiu, ar graudžia maža valtele. Kartais įlipu į tą valtelę ir plūduriuoju sau. Arba guliu lopšyje, supuosi ir čiulpiu kojos nykštį.) Vėliau sužinojau, kad ši salė, iš pradžių atrodžiusi milžiniška kaip vandenynas, tebuvo lašelis jūroje. Normano valdos buvo beribės. Kadaise, dar prieš išdygstant man, knygyno kaimynystėje Normanas įsigijo dvi krautuvėles ir iškirto angas jungiamosiose sienose. Pralindęs pro ankštą tarpdurį (tarpduriai buvo tokio siaurumo, kad žmonės turėdavo arba žengti paeiliui, arba prasilenkti skersi, trindamiesi pilvais), patekdavai į naujus kambarius, ir visi buvo prikimšti knygų. Įsivaizdavau, kad šitokį statinį iš kambarėlių, sujungtų siauromis angelėmis, galėtų suręsti kokia milžiniška žiurkė, ir kadaise ta mintimi mėgavausi, kol Normanas manęs nenuvylė.

Kartais knygos stovėdavo tvarkingai išdėliotos po iškabomis, bet dažnai riogsodavo kur papuola. Geriau pažinęs žmones supratau, kad ši neįtikėtina netvarka buvo vienas iš dalykų, masinusių juos į Pembruko knygyną. Jie ateidavo ne tam, kad išsirinktų kokią knygą, tėkštų pinigus ir mautų lauk. Jie ateidavo praleisti laiko. Tai, ką žmonės vadino naršymu, labiau priminė rausimą ar kapstymą. Stebėjausi, kaip jie dar kastuvų neatsitempia. Ieškodavo lobių plikomis rankomis, kartais sulindę iki pažastų, o iš šlamšto krūvos iškapstę literatūros grynuolį džiūgaudavo kur kas labiau, nei paprasčiausiai atėję ir jį nusipirkę. Tuo atžvilgiu pirkimas Pembruke priminė skaitymą: niekada nežinai, ką rasi kitame puslapyje — kitoje lentynoje, stirtoje ar dėžėje, — ir tai sudaro dalį malonumo. Tas pats džiaugsmas ir su tuneliais — niekada negali būti tikras, kas laukia kitame posūkyje, kitos šachtos dugne.