Сэм Сэвидж - Firminas

Bet ką gi aš girdžiu? Nejau tai tyla, nejauki tyla? Krapštotės smakrą ir galvojate: „Ką gi, tai viską paaiškina. Šis veikėjas iššvaistė visą beprasmį gyvenimėlį ieškodamas tryliktojo spenio.” Ir ką aš galiu pasakyti? Gal man gultis kryžiumi ir prisiimti kaltę? O gal protestuojant surikti: „Negi tai viskas ? Tikrai viskas!”

2 SKYRIUS

Kas naktį Mama mus palikusi išsėlindavo į Skverą, arba „paviršiun”, kaip mes vadindavome, apsirūpinti maistu. Tais laikais mūsų rajonas buvo dėkinga vieta ieškotis ėdalo. Nakčiai užsidarius barams ir striptizo klubams, daugelis žmonių šiukšles mesdavo tiesiog ant šaligatvio. Tarp popierinių maišelių, suglamžytų alaus skardinių, cigarečių pakelių ir vėmalų buvo galima aptikti ir aibę maistingų dalykų, o kartais ir neliestų maisto porcijų. Negana to, Bostono savivaldybė kovojo su padugnėmis, į kurių skaičių tais laikais pateko praktiškai ištisas mūsų rajonas, ir už bausmę liovėsi kuopti šiukšles. Grioviai buvo užversti nuograužomis, ir žmonėms tekdavo gerai žiūrėti, kur stato koją.

Mama negrįždavo bemaž kiaurą amžinybę, o mes tuo metu duodavomės tamsoje, nors ir prigrasinti patyliukais kiūtoti, kaip dera nelegaliems įnamiams. Iš esmės buvome skvoteriai, nors atsižvelgiant į tai, kad visas sąstatas — knygynas, striptizo klubai, netgi šiukšlių dėžės — judėjo tiesiai į užmarštį, o mes tik įsikibome pasivėžinti, galbūt tikslesnis pavadinimas būtų zuikiai. Bet mes dar to nežinojome, turiu omeny kelią į užmarštį. Tokiame amžiuje tiki, kad viskas tęsis amžinai.

Praslinkus, regis, valandų valandoms, kai būdavome kone pasiutę iš bado, išgirsdavome ją grįžtant. Mums buvo prisakyta elgtis kuo tyliau, užtat Mama parklumpindavo baladodamasi ir trepsėdama.

Galbūt vertėtų vadinti daiktus tikraisiais vardais ir pripažinti, kad Mama buvo nemenka girtuoklė. Tai — bei milžiniškos jos apimtys — apsunkindavo kopimą laiptais. Anuomet mūsų rajone svaigalus galėjai lakti tiesiai nuo šaligatvio, o Flo buvo ne iš tų, kurie praeitų pro pagundą. Tokia jau ji buvo mergiotė, ir tokia tat buvo kaimynystė. Taigi namo ji galų gale parsibelsdavo visiškai nusitašiusi, ir matyt tai paaiškina, kaip jai pavykdavo trūkti viso to stumdymosi ir žviegimo vidury. Štai tau ir Mama — drybso kaip užmušta ir pučia į ūsą. Daugybė žmonių kaltina tėvus girtuoklyste, nieko čia tokio, tačiau žvelgdamas atgal pastebiu, kad asmeniškai man tai išėjo į gera ir galbūt išgelbėjo gyvybę. Šviesos spindulys alkoholizme: Vaiko istorija. Kai ji svirduliuodama parsirasdavo iš eilinės kelionės paviršiun, paprastai būdavo tiek priplempusi, jog nuo jos pieno sukdavosi galva. Tik jau ne mano, žinoma. Ko gero, tūnodavau susikrimtęs kur nuošaly, kol likusieji pasišliurpdami rydavo jos parneštą gardėsį — gardėsį, kuris užsiliepsnotų nuo atsitiktinės žiežirbos. Galų gale alkoholinis gėrimas mano brolius ir seseris paveikdavo lygiai taip pat, kaip ir Mamą, ir jie vienas po kito užsnūsdavo, ir speniai išsprūsdavo iš jų mažų burnyčių rausvomis dantenomis. Žinia, tuo metu didžioji alkoholio dalis iš Flo organizmo būdavo pašalinta, ir pienas toliau tekėdavo švarus. Taigi man belikdavo persiropšti per miegančių girtuoklėlių gretas ir keliauti nuo spenio prie spenio, iš kiekvieno iščiulpiant paskutinius gardžius lašus. Jų niekada nepakakdavo. Tačiau jie man padėjo likti gyvam ar bent leisgyviam.

Man jau nebereikia persisverti per gimimo bedugnę, kad rasčiau Mamą. Dabar galėjau gulėti ant nugaros tarp konfeti, mataruoti žaviomis rausvomis pėdutėmis ir žiūrėti aukštyn į didžiulę jos masę. Dažnai tą ir veikiau. Visgi anų laikų Mamos paveikslas, nepaisant grynojo jos svorio, tėra neryški dėmė su neišskaitomais bruožais. Pasitrinu akis, išsitraukiu teleskopą, fokusuoju, fokusuoju — bet vargiai ką įžiūriu. Kai mąstau apie Mamą, į galvą neateina nieko kito, vien žodžiai. Susikoncentruoju tiek, kad kone alpstu, ir vis tiek neatgaminu nieko, vien išplaukusius žodžius — per mažai papukų , ir dar aitrų pjuvenų ir alaus tvaiką, lyg dvoktų smuklės grindys.

Taip vadinamame realiame pasaulyje man nepavyko daug pamatyti, užtat vaizduotėje esu prisikeliavęs į valias, gainiodamas mintis tai šen, tai ten. Sykį per vieną tokią kelionę bare sutikau žmogų, kuris man papasakojo istoriją iš savo vaikystės Berlyne, Vokietijoje, kaip tik besibaigiant karui. Vyko Antrasis pasaulinis. Visas miestas buvo ką tik subombarduotas į šipulius, taigi labai priminė Skali skverą, pasirodysiantį šioje istorijoje kiek vėliau, be to, buvo žiema, šalta, ir nebuvo ko valgyti. Jo namuose, ar greičiau namų griuvėsiuose, buvo labai tamsu ir šalta, tad berniukas didžiąją laiko dalį leido sėdėdamas ant šaligatvio, saulėtos sienos užuovėjoje, kur buvo truputį šilčiau. Kiurksodavo ten ištisas valandas, svajodamas apie maistą. Gatvėje priešais jo namą bomba buvo išmušusi didžiulę skylę. Žmonės iš dalies ją užglaistė, bet skylė liko skyle, ir štai vieną dieną gatve dardėjo anglių prikrautas sunkvežimis. Vairuotojas laiku nepastebėjo kraterio, ir sunkvežimis jį kliudė — bumpt. Mašina kaip reikiant susikratė, iš jos pabiro anglys. Tačiau vairuotojas nesustojo. Pasuko už kampo ir dingo, ir saulėta, anglimi užversta gatvė akimirkai liko tuščia. Vienas gabaliukas atriedėjo tiesiai prie berniuko kojos. Ir staiga tarsi pagal komandą atsilapojo visų namų durys, ir vyrai bei moterys, daugiausia moterys, išpuolė į gatvę. Berniukas su nuostaba stebėjo, kaip jos paskubomis rankioja anglių gabaliukus, krauna į prijuosčių skreitus bei krepšius ir dargi dėl jų pešasi. Jis pėda primynė mažą gabalėlį, gulėjusį šalimais ant žemės, ir vėliau, kai žmonės suėjo vidun, įsibruko jį į kišenę. Iš moterų elgesio jis suprato, kad tai kažkas itin vertinga, nors neturėjo žalio supratimo, kas tai. Paskui užėjo už kampo, išsitraukė ir pamėgino suvalgyti.

O Afrikoje per badmetį alkstantys vaikai valgo žemę. Jei esi pakankamai alkanas, suvalgysi bet ką. Pats kramtymo ir rijimo veiksmas nemaitindamas kūno pamaitina svajones. O svajonės apie maistą tokios pat, kaip ir visos kitos — gali jomis gyventi, kol numirsi.

Knygyno rūsyje, kuriame glaudėmės, nebuvo nei anglies, nei tikros žemės. Buvo į valias dulkių, bet dulkių gi nevalgysi. Jos prilimpa prie gomurio taip, kad nenurysi. Iš kitos pusės, popierius, kaip įsitikinau anksti, pasižymi nuostabia konsistencija ir retkarčiais pakenčiamu skoniu. Jo gniužulą panorėjęs gali žiautaroti valandų valandas, kaip gumą. Nustumtas į šalį galiūnų brolių, laukdamas savo eilės ir mėgindamas užpildyti kankinančią skrandžio tuštumą įsivaizduojamomis vaišėmis, pradėjau žiaumoti išbarstytą ant žemės konfeti.

Nepaisant fakto, kad buvau vos išlipęs iš vystyklų, manau, tą akimirką galima vadinti pabaigos pradžia. Kaip ir daugelis dalykų, iš pradžių buvusių mažais uždraustais malonumais, popieriaus kramtymas netrukus virto įpročiu, varomu būtinybės, o vėliau — priklausomybe, mirtinu alkiu, kurio numaldymas kėlė tokį pasitenkinimą, kad prieš griebdamas laisvą spenį dažnai dar padvejodavau. Vietoj to stovėdavau ir žiaumodavau, kol gumulas burnoje suminkštėdavo iki skanios tyrės, kurią galėdavau priploti prie gomurio, liežuviu suformuoti įdomias figūras ir saugiai nuryti. Deja, sukramtytas popierius apveldavo burną ir liežuvį, ir tas lipnus sluoksnis likdavo pusei dienos, versdamas mane labai nemaloniai čepsėti.

Pradėjau iš lėto, šen bei ten krimstelėdamas, bet netrukus įsijaučiau, ir per keletą dienų įsigudrinau nušlemšti kolektyvinę lovą tiek, kad vietomis švietėsi pliko betono lopiniai. Po šito tarp manęs ir likusiųjų kilo antipatijos banga, netgi užsidirbau kelis skaudžius spyrius, bet manęs sustabdyti jiems nepavyko. Kai noriu, galiu būti labai atkaklus.