Сэм Сэвидж - Firminas

Net pirmomis svaigių tyrinėjimų savaitėmis aš neapleidau mokslų. Niekada nelįsdavau į tunelius prieš tai keleto valandų nepraleidęs prie knygų. Dariau stulbinančią pažangą. Netrukus perkandau netgi vadinamuosius sunkius romanus, daugiausia rusų ir prancūzų, ir ėmiau po truputį kirsti paprastus filosofijos ir verslo administravimo veikalus. Iš paskesnių tyrinėjimų man tapo aišku, kad tokius pasiekimus skatino, fiziologiškai kalbant, nuoseklus frontalinės ir temporalinės žievės augimas bei, kaip spėju, nepaprastas kampinės skilties išsipūtimas. Samprotaujant atbulai ir pereinant nuo pasekmės prie priežasties, manyčiau teisinga teigti, jog mano kaukolė po kuklia išore slepia išskirtinį lateralinį Vernikės srities pailgėjimą — deformaciją, kuri paprastai siejama su ankstyvais verbaliniais gebėjimais, tačiau taip pat, turiu pripažinti, lydi ir kai kurias retas silpnaprotystės formas. Šį neįprastą augimą sieju su stimuliuojančia aplinka, nors, be abejonės, įtakos turėjo ir dieta. Deja, ji turėjo ir nelemtą pašalinį poveikį — mano galva taip apsunko, kad vos pajėgiau ją nulaikyti. Matote, augant smegenims, kūnas nesuspėjo iš paskos. Vis dar atrodžiau apgailėtinai nupiepęs. Buvau nuodvasa, varganas neūžauga.

Psichiatrai praktiškai vienu balsu sutaria, kad sudėję anksti išsivysčiusį intelektą ir fizinį menkumą gausime daugybę nemalonių charakterio bruožų — godumą, didybės maniją, įkyrią masturbaciją ir taip toliau. Ir būtent todėl, kad kai kurie vadinamieji ekspertai savo primityviuose vadovėliuose puikuojasi išankstine įžvalga į pačias mano charakterio gelmes, aš visą gyvenimą jų privengiu — turiu omeny psichiatrus. Sakyčiau, ši antipatija visiškai natūrali, kai pagalvoji, jog tarp kitų liūdnų mano būklės sukeltų padarinių neabejotinai rastum ir beveik patologišką poreikį slėptis, o nepavykus — dėvėti kaukes.

Sunkios galvos ir silpnų galūnių derinys ilgainiui išugdė dramblotą eiseną — brandesniame amžiuje mėgau įsivaizduoti, jog ji man suteikia dalykiškumo ir orumo, tačiau anuomet jos dėka atrodžiau tik dar nenormalesnis. Vaikštant mano milžiniška galva linguodavo į šonus arba kinkuodavo į priekį, taigi atrodžiau kaip koks bulius. O kadangi mano svoris daugiausia telkėsi priekinėje dalyje, labai dažnai drėbdavausi veidu žemėn, tuo suteikdamas daug smagumo aplinkiniams.

Šitoks nerangumas, šitoks povyzos komiškumas virto tikra nelaime, kai pasiekiau gyvenimo tarpsnį, reikalavusį kuo daugiau vikrumo. Mano brolių ir seserų elgesys niekuo neišdavė jų smegenų augimo, užtat žiaumojimo aparatai buvo kaip reikiant išsivystę, kuo galėjau įsitikinti iš daugybės skausmingų grybštelėjimų. Aš kramčiau popierių, jie kramtė mane. Pasibjaurėtina asimetrija. Visi mes buvome pasirengę kietam maistui. Po teisybei, visi geidėme ištrūkti iš šeimos glėbio, ir pagaliau apdujusios Mamos akutės tai pastebėjo. Mūsų švytintys priekiniai dantys turėjo atrodyti kaip šviesos žiburiai ilgo motinystės tunelio gale. Švytėjimo paviliota ji pradėjo mus mokyti apsieiti be jos ir ruoštis savarankiškam gyvenimui, kad pati galėtų pasipustyti padus ir toliau mėgautis svingeriavimu.

Mūsų mokslai buvo paprasti ir praktiški. Pasiskirstę poromis lydėdavome Mamą jos kelionėse paviršiun, kur tikėjomės šio bei to išmokti, stebėdami jos techniką. Daugiau jokio tingaus šlerpimo ir rijimo: nuo šiol susidursime su visiškai kitokia išgyvenimo forma. Antropologai primityviausia civilizacijos pakopa laiko medžioklę ir rinkimą, tačiau mes stovėjome dar žemiau. Pavadinkime tai vagiliavimu ir veltėdžiavimu. Dirbome daugiausia naktimis. Pagrindinės pozos — gūžtis, sėlinti ir tupėti. Papildomi judesiai — šliaužti, skuosti ir liuoksėti. Atėjus mano eilei, buvau suporuotas su Luvyna. Tai mane pradžiugino, mat Luvyna niekada manimi nesidomėjo, nei kandžiojo, nei mušė, ir tai buvo tik į gera, nes ji buvo stambaus, atletiško sudėjimo ir sykį grumtynėse nukando Santui kone visą ausį. Jos stotą aš visada gerbiau (ir privengiau), bet tą naktį, vos mums išėjus į žygį, pirmą kartą pastebėjau, kokia apžėlusi jos nugara. Jai augo ne tik dantys. Buvau tiek įnikęs į savo tyrinėjimus, kad visai nepastebėjau naujų pokyčių, ir štai dabar prieš nosį švytruojantis gauruotas užpakalis visiškai išmušė mane iš vėžių, ir savo seseriai pajutau ūmų ir nartų pyktį.

Mamos vedami prašliaužėme pro rūsio duris ir išlindome į platųjį pasaulį. Maniau, kad tam, su kuo susidursime lauke, būsiu pasirengęs geriau už visus. Galų gale ne kas kitas, o aš daugelį valandų praleidau Balkone, žvalgydamasis pro krautuvės langą. Pro tą langą mačiau pasaulio nuotrupas — praeinančius žmones, pravažiuojančias mašinas ir pusę namo kitapus gatvės. Sykį mačiau raitą policininką, o kitą sykį lijo. Tačiau žengdamas paskui Luvyną ir Mamą į sutemusią gatvę, iškart supratau, kad maniškis pasaulio įsivaizdavimas, ribotas ir stačiakampis, turėjo mažai ką bendro su didinga tikrove. Jaučiausi it žemietis, žengiantis Jupiterio paviršiumi. Išėjome į atšiaurią juodą dykumą. Gatvės žibintas juodoje padangėje virš mūsų galvų kybojo tarsi saulė. Iš kažkur, gal to paties žibinto, sklido silpnas aukštas zyzimas — nemalonus ausiai ir ilgainiui pradedantis erzinti. Abipus gatvės tarsi milžiniško kanjono uolos dunksojo apgriuvę keturaukščiai. Net toje ankstyvoje išsimokslinimo stadijoje jau buvau pakankamai apsiskaitęs, kad suformuluočiau frazę „milžiniškas vienatvės kanjonas“. Suformulavau ir krūptelėjau. Kartkartėmis spigindama akimis pralėkdavo mašina, ir dykumos danga sudrebėdavo. Buvo žiauriai šalta, ir mūsų kailius šiūravo kažkas panašaus į ledines šukas. Tai buvo vėjas. Neabejojau, kad mažiau apsišvietusi Luvyna stebisi labiau už mane. Tikėjausi, kad ji susigūš iš pagarbios baimės ar bent jau išsižios iš netikėtumo, ar kaip kitaip išreikš apstulbimą, tačiau gavau nusivilti, nes ji tik pauostinėjo orą ir nubidzeno paskui Mamą tokia mina, tarytum vaikščioti Jupiterio paviršiumi jai būtų pats paprasčiausias daiktas. Kalbant apie mane, tebebuvau apsaugotas sąlygiško neišprusimo, ir tiktai lengvas nerimas graužėsi į sąmonės pakraščius.

Ėjome visi vienoje krūvoje, sparčiai skindamiesi į priekį ir stengdamiesi laikytis kuo arčiau pastatų, iš pradžių pakilome Kornhilo gatve, tada nusileidome į siaurą skersgatvį. Aš tursenau paskutinis. Skersgatvyje buvo tamsu ir kvepėjo taip pat, kaip po tualeto grindimis, tik stipriau. Tikriausiai voliojosi ir kokio maisto, nes priekyje patamsiuose girdėjau Mamą su Luvyna kažką traškinant. Su manimi jos nesidalijo, ir pasivijęs teradau salotlapio skiautelę. Skonis visai kaip Džeinės Eir. Iš skersgatvio išlindome į Hanoverio gatvę, tiesiai priešais ryškiai mirgantį Kazino teatrą. Ant išsišovusios iškabos geltonų lempučių girliandomis švietė žodžiai KARŠTOS MERGYTĖS ir GERIAUSIA VIETA BOSTONE. Po iškaba, abipus stiklinio kasos langelio, stovėjo realaus dydžio nespalvotos nuotraukos, vaizduojančios tai, ką nuo to laiko pradėjau skirti kaip gražias moteris. Jos nevilkėjo jokių drabužių, išskyrus aukštakulnius ir deimantų diademas plaukuose, o krūtis ir viršutinę šlaunų dalį dengė du juodi pailgi stačiakampiai. Viena moteris buvo šviesiaplaukė, kita — tamsiaplaukė. Abi buvo pakėlusios vieną koją. Objektyvas jas pagavo šokio vidury, taip jos ir liko sustingusios: nuleistos langinės atkirto jas nuo laiko it giljotina. Mama su Luvyna nekreipė į jas jokio dėmesio. Jos nudrožė tiesiai prie durų su užrašu IŠĖJIMAS ir dabar už žandų uoliai kimšosi spragintus kukurūzus, kuriuos kažkas buvo išbarstęs. Luvyna aiškiai turėjo vagiliavimo ir veltėdžiavimo dovaną. Šįkart nė nemėginau prie jų prisidėti. Likau stovėti ir spoksoti į plakatus, viena koja ore. Nors buvau išsamiai apsiskaitęs, suvirškinęs netgi Ledi Čaterli meilužį , apie šią pasaulio pusę teturėjau blankią intelektualo nuovoką. Niekada nebuvau nieko panašaus patyręs. Ir štai, žvelgdamas atgal į savo gyvenimą, matau, kad akimirka, kai stovėjau ir žiopsojau į tas pusnuoges būtybes, tuos angelus, žymi tai, ką biografai pavadintų lūžiu. Paseksiu jų pavyzdžiu ir patvirtinsiu, kad 1960 metų lapkričio 26-ąją prie Kazino teatro, šalutinėje Bostono Skali skvero gatvėje, mano gyvenime įvyko lūžis. Savaime aišku, pats to dar neįtariau. Tiesą sakant, nė nenutuokiau, kad esu Bostone.