Сэм Сэвидж - Firminas

Jos būste? Leiskite nusijuokti! Mano būste! Mat visur aplinkui, kur tik ji besidairė, stūksojo knygos. Nuo žemės iki lubų palei visas sienas, taip pat abipus prekystalio aukščio pertvaros, dalijusios kambarį pusiau, stovėjo nedažytos medinės lentynos, eilėmis kimšte prikimštos knygų. Kitos knygos, daugiausia dideli tomai, gulėjo horizontaliai įspraustos šioms ant viršaus, o likusios didingais zikuratais riogsojo ant pertvaros. Ši šilta priplėkusi vieta, kurioje ji rado prieglobstį, pasirodė besąs knygų mauzoliejus, pamirštų lobių muziejus, neperskaitytų ir neperskaitomų tekstų kapinės. Seni oda įrišti tomai, sukiužę ir apipeliję, trynėsi nugarėlėmis su pigiomis naujomis knygiūkštėmis, kurių gelstantys lapai iš kraštų buvo parudavę ir nušiurę. Ten galėjai rasti stirtas Zeino Grėjaus vesternų, dėžes niūrių pamokslų, senų enciklopedijų, Pirmojo pasaulinio karo memuarų, aršių „naujojo kurso”5 kritikų, parankinių „naujosios moters”6 vadovėlių. Tiktai Flo, savaime aišku, nežinojo, kad tie daiktai — knygos. Nuotykiai Žemės planetoje. Mėgstu vaizduotis ją besižvalgančią po šį keistą peizažą — jos geraširdį, išvargusį snukelį, jos stambų, ne, veikiau putlų kūną, žibančias, užguitas akis ir simpatiškai surauktą noselę. Kartais grynai dėl smagumo jai po smakru užrišu mažą mėlyną skarutę, ir ji tampa tiesiog žavinga. Mama!

Aukštai sienoje vėrėsi du nedidukai langeliai. Pro pajuodusius nuo suodžių jų stiklus buvo ne kas tematyti, bet Mama susigaudę, kad tebetvyrojo naktis. Be to, ji girdėjo atgyjantį gatvės eismą ir iš patirties nutuokė, jog prasideda nauja darbo diena. Atsidarys krautuvė viršuje, stačiais mediniais laiptais į rūsį, galimas daiktas, leisis žmonės. Lipantys žemyn žmonės, galbūt vyrai, didelėm pėdom, dideliais batais. Šliopt. Ji privalėjo skubėti, ir — sakykime tiesiai — ne vien dėl to, kad neturėjo ūpo dar kartą pasipainioti jūreiviams ir gauti spyrį ar dar blogiau. Ji pirmučiausia privalėjo skubėti dėl ypatingo daikto, užsimezgusio jos viduje. Na, ne visai daikto, nors jos viduje tikrai būta daiktų (visas tryliktukas), o greičiau proceso, tokio dalyko, kurį žmonės su tuo savo nuostabiu humoro jausmu vadina Laimingu Įvykiu. Be jokių abejonių, Laimingas Įvykis tuojau pat turėjo įvykti. Vienintelė abejonė — kam šis įvykis laimingas? Jai? Ar man? Mat didžiąją gyvenimo dalį tvirtai tikėjau, kad laimingas jis buvo kam tik nori, tik jau ne man. Bet palikime mane nuošaly (ech, jei tik galėčiau!) ir grįžkime į rūsį: Laimingas Įvykis visai čia pat, o ką gi ruošiasi daryti Flo (Mama)?

Ogi štai ką ji padarė.

Nuturseno prie artimiausios lentynos ir išsitraukė didžiausią knygą, kokia tik tilpo į letenas. Nusitempė ją žemėn ir atvertė, o tada, kojomis primygusi lapą, dantimis sudraskė jį į konfeti. Tą patį padarė ir su antru lapu, ir su trečiu. Bet čia aš užuodžiu abejonę. Kaip, girdžiu jus klausiant, aš sužinojau, kad ji išsirinko didžiausią knygą? Ką gi, kaip pasakytų Džyvsas7, tai asmenybės psichologijos klausimas — asmenybės, kuri šiuo atveju yra Flo, mano busimoji motina. Bijau, kad „putli” per švelniai pasakyta. Ji buvo baisingai nutukusi, ir jau vien dėl kasdieninės prievolės rūpintis visais tais lašiniais klaikiai irzli. Irzli ir ėdri. Genama nepasotinamo milijonų alkanų ląstelių raginimo, ji visada stverdavo didžiausią bet kokio ėdalo kąsnį, netgi tada, kai būdavo jau iki kraštų priplempusi ir pajėgdavo nurupšnoti vien pakraštėlius. Žinoma, sugadindama apetitą visiems kitiems. Taigi esu tikras, kad ji išsirinko patį didžiausią tomą.

Kartais mėgstu įsivaizduoti, jog pirmąsias mano kovos už būvį akimirkas tarsi pergalės maršas lydėjo Mobio Diko skutai. Tai paaiškintų nepaprastai drąsią mano prigimtį. Tuomet, kai jaučiuosi itin vienišas ir nesuprastas, kaltininku laikau Don Kichotą. Tik paklausykite: „Trumpai šnekant, jis taip paskendo knygose, jog skaitė kiauras naktis nuo prieblandos ligi aušros ir kiauras dienas nuo aušros ligi prieblandos; mažai miegant ir daug skaitant, jo smegenys taip išdžiūvo, jog jis visai neteko proto. Pagaliau, protui visai nusibaigus, jam dingtelėjo tokia keista mintis, kokios dar neturėjo galvoje nė vienas pamišėlis pasauly: tiek savo garbei pakelti, tiek savo tėvynei patarnauti jis jautėsi turįs tapti riteriu klajūnu.”8 Tik pažvelkite į Liūdnojo Vaizdo riterį: pamišęs kietakaktis juokdarys, naivus iki aklumo, idealistas iki komiškumo — žodžiu, kas gi kitas, jei ne aš? Tiesą sakant, niekada nebuvau viso proto. Tik vėjo malūnų nepuolu. Blogiau: aš svajoju užpulti vėjo malūnus, aš trokštu užpulti vėjo malūnus, o kartais netgi vaizduojuosi , kad užpuoliau vėjo malūnus. Vėjo ar kultūros malūnus, arba — tarkime tiesiai — tuos žaviausius iš visų nenugalimų objektų, tas meilės girneles, gašlius aistrų malūnėlius, šiltus nepadorių malonumų fabrikėlius, išsvajotą sanguliautojų rojų, mano Meilučių kūnus. Ir koks dabar skirtumas? Kas prarasta, tas prarasta. Bet dabar dėl to nekvaršinsiu galvos. Kvaršinsiu vėliau.

Mama buvo priplėšiusi milžinišką popiergalių šūsnį, ir sukaupusi jėgas vilko ir kimšo juos atgal į savo tamsią slaptavietę. Ir šioje vietoje graudi jos storuliško niurnėjimo ir švokštimo kakofonija neturėtų išblaškyti mūsų dėmesio tiek, kad išleistume iš akių fundamentalų klausimą: iš kur ji ėmė visą tą popierių? Kieno sudarkytus žodžius ir subyrėjusius sakinius Mama plakė į neiššifruojamą marmalą, kuris po kelių akimirkų sušvelnins mano egzistencinį krytį? Įtempiu akis, gal pavyks įžiūrėti. Tiršta tamsa tvyro ten, kur ji sukimšo popiergalių šūsnį, kurią dabar uoliai trypia per vidurį ir lipdo iš kraštų, ir tik palinkęs virš bedugnės aiškiai pamatau, kad tai mano gimimo akimirka. Žvelgiu į ją iš didžių aukštybių, sukinėdamas vaizduotę lyg kokį teleskopą. Regis, matau. Taip, dabar atpažįstu. Brangioji Flo priskuto konfeti iš Finegano budynių. Džoisas buvo Didis Rašytojas, galbūt Didžiausias Rašytojas. O aš buvau gimdomas, migdomas ir žindomas ant neskaitomiausio pasaulinio šedevro draiskanų.

Šeimos mano būta gausios, ir netrukus tryliktukas ėmė trintis šonais — taip sakant, „maži nartūs pūgžliai grūdasi į ratelį, grumiasi dėl pienelio”. (Ir po šitiekos metų vis dar nemoku — grūstis nei grumtis, pienelio nei trupinėlių. Aiman!) Netrukus visi drauge puolėme kautis dėl dvylikos spenių: Svynis, Čakis, Luvyna, Fynė, Mutas, Pyvis, Santas, Pudingas, Elvis, Elviną, Hamfris, Honičaildas ir Firminas (aš, tryliktasis vaikas). Visus juos puikiausiai pamenu. Jie buvo siaubūnai. Nors akli ir nuogi, ypač nuogi, jų galūnės pūpsojo sausgyslėmis ir raumenimis, bent jau taip man anuomet atrodė. Aš vienintelis gimiau plačiai atmerktomis akimis ir apsigaubęs kukliu švelnaus pilko kailio palteliu. Be to, buvau geibus. Ir patikėkite mano žodžiu, kai esi mažas, geibumas baisiau už viską.

Geibumas ypač kliudė visaverčiam dalyvavimui penėjimo programoje, kuri paprastai vykdavo maždaug tokia tvarka: Mama iš kažkur parsibeldžia į rūsį — kaip visada, bjauriai nusiteikusi. Niurnėdama ir skųsdamasi, tarytum ruoštųsi tokiam didvyriškam žygdarbiui, kokio jokia kita motina per visą pasaulio istoriją nė minties neturėjo nuveikti, ji žnekteli ant lovos — pliumpt — ir čia pat užmiega, išsižiojusi ir knarkdama, absoliučiai kurčia aplinkui ją siautėjančiam chaosui. Draskydamasis, stumdydamasis, kandžiodamasis, žviegdamas visas mūsų tryliktukas vienu sykiu puola kautis dėl dvylikos spenių. Pienas ir beprotybė. Šiame muzikinių spenių žaidime aš beveik visada likdavau stovėti. Kartais apie save mąstau kaip apie Tą, Kuris Liko Stovėti. Pastebėjau, kad toks įvardijimas nuramina. Ir netgi retais atvejais, kai pavykdavo prasibrauti pirmajam, mane tuoj nustumdavo kuris nors iš raumeningesniųjų brolių. Stebuklas, kad iš šitos šeimos apskritai išėjau gyvas. Galima sakyti, išgyvenau misdamas atliekomis. Netgi dabar prisimindamas vėl patiriu tą siaubingą slydimo pojūtį, kai spenys išsprūsta iš burnos, nes esu tempiamas atgal už galinės kojos. Žmonės apie neviltį kalba kaip apie skrandžio spazmus, šaltuką ar šleikštulį, o man ji visada liks tuo slydimo iš burnos ir per dantenas jausmu.

Читать дальше