Сэм Сэвидж - Firminas

Galų gale Mamai, nusprendusiai padaryti peštynėms galą, teko išlįsti lauk ir partempti dar kelis Didžiosios Knygos lapus. Buvome nemenkai paūgėję, tad į darbą kibome visi drauge. Džiugiai cypėme, iš visų jėgų plėšydami ir draskydami. Niekas negimdo šiltų draugystės jausmų geriau už destrukciją, ir keletą minučių šiame chaose mes iš tiesų jautėmės kaip didelė laiminga šeima. Prašomas prisiminti ką nors malonaus iš vaikystės, visada pakišu šį nutikimą — vien tam, kad įrodyčiau, jog buvome normalūs.

Nereikia nė sakyti, kad gavęs tiek šviežio popieriaus, ant kurio niekas nebuvo šikęs nei myžęs, savo apetitą ne ką tepasotinau, ir tikriausiai surijau ištisus skyrius dar prieš išklibikščiuodamas ant keturių netvirtų kojelių iš tamsaus rūsio kampo į šviesą. Esu tikras, kad tie sukramtyti puslapiai padėjo mitybos pamatus — o gal netgi turėjo tiesioginės įtakos — tam, ką aš kukliai pavadinčiau neįprastu protiniu išsivystymu. Įsivaizduokite: pasaulio istorija keturiuose tomuose, filosofijos, psichoanalizės, lingvistikos, astronomijos, astrologijos fragmentai, šimtai upių, populiarių dainų, Biblija, Koranas, Bhagavad Gitą, Mirusiųjų knyga, Prancūzijos revoliucija, Rusijos revoliucija, šimtai vabzdžių, gatvės ženklų, reklamų, Kantas, Hėgelis, Svedenborgas, komiksai, vaikiškos dainelės, Londonas ir Salonikai, Sodoma ir Gomora, literatūros istorija, Airijos istorija, šiurpių nusikaltimų bylos, prisipažinimai, paneigimai, tūkstančiai kalambūrų, tuzinai kalbų, receptų, nešvankių juokelių, ligų, gimdymų, egzekucijų — aš surijau visa tai ir dar daugiau. Beje, surijau nepasiruošęs. Aiškiai, kone fiziškai prisimenu save mažą, susisukusį tamsiame kamputyje ant guolio iš suplėšyto popieriaus (mano būsimo maisto), susiėmusį už išsipūtusio kaip balionas pilvo ir inkščiantį iš skausmo. Oho, kokio skausmo! Ilgi stiprėjantys spazmai smelkėsi ir graužėsi kelią per mano trūkčiojančias žarnas. Vis dar stebiuosi, kad ta pasikartojanti agonija neatgrasė manęs nuo popieriaus žiaumojimo visiems laikams. Žinia, neatgrasė. Pakentėdavau, kol skausmas praeis, ir pradėdavau iš naujo, o kartais neištempdavau ir tiek.

Ar aš girdžiu prunkštimą? Spėju, mano situacijoje įžvelgiate paprastą ir gana vulgarų žalingą įprotį arba apgailėtinus klasikinio obsesinio kompulsinio sutrikimo simptomus, ir be jokios abejonės, esate teisūs. Ir vis dėlto žalingas įprotis — nepakankamai sodri, nepakankamai gili sąvoka šiam alkiui apibūdinti. Aš pavadinčiau jį meile. Galbūt nebrandžia, netgi iškrypusią, visiškai be atsako, ir vis dėlto — meile. Matote, kaip primityviai ir lipniai prasidėjo aistra, užvaldžiusi mano gyvenimą, kai kurie pasakytų — sugriovusi, ir aš nebūtinai tam prieštaraučiau. Jei tiktai būčiau buvęs nuovokesnis, galbūt siaubinguose pilvo skausmuose, kurie lydėjo aistros proveržius pradinėse jos stadijose, būčiau įžvelgęs įspėjimą, nuojautą tų nesibaigiančių kančių, kurios amžinai lydi meilę.

Kasdien valgomas — mano atveju, valgomas beveik nuolatos, jei pridėtume desertui sučepsėtus viršelių klijus — netgi gardžiausias patiekalas apkarsta. Gėda pripažinti, bet su laiku Didžioji Knyga neišvengiamai neteko žavesio ir nusirito iki beskonio, nuobodaus kramtalo, ne ką geresnio už kartoną. Geidžiau dietos naujovių. O be to, man įkyrėjo būti pastumdėliu.

Taigi vieną dieną nusprendžiau palikti savo šeimą ramybėje ir pasiganyti po knygų lentynas. Kai pirmąsyk išlindau lauk, buvo sekmadienio rytas. Krautuvė viršuje nedirbo, o Skveras buvo bemaž tuščias, taigi tolimas eismo gausmas nedrumstė darnaus apdujusios šeimynos knarkimo. Pirmas daiktas, su kuriuo susidūriau sėlindamas per tunelį, vedantį iš jaukaus namų kampelio į kambario šviesą, pasirodė besanti pati Didžioji Knyga, arba tai, kas iš jos liko drybsoti ant cemento. Akimirksniu pažinau iš kvapo. Įkvėpiau šio koncentruoto, daugialapio pavidalo su šimtais tankiai suspaustų puslapių, ir jis man sukėlė lengvą šleikštulį. Genialumo poveikis. Apžiūrėjau apatinėje lentynoje likusias knygas, tarp kurių Mama rado šią, ir nesunkiai perskaičiau jų pavadinimus. Akivaizdu, kad net tokiame jauname amžiuje jau buvau kamuojamas katastrofiškos leksinės hipertrofijos, kuri iki šiol nesiliauja griovusi mano gyvenimo, šiaip jau galėjusio būti tobulai paprastu. Virš šio stelažo kabojo popieriaus lapas, kuriame ranka buvo užrašytas žodis GROŽINĖ ir nupiešta paprasta mėlyna rodyklė, rodanti tiesiai žemyn. Ateinančiomis dienomis ir savaitėmis toliau tyrinėjau kambarį ir radau kitų iškabų, tarp kurių buvo ISTORIJA, RELIGIJA, PSICHOLOGIJA, MOKSLAS, PIGU ir TUALETAS.

Šį laikotarpį laikau tikrąja savo mokslų pradžia, nors tuometinis geidulys, išginęs mane iš jaukaus kampelio į platųjį pasaulį, buvo ne žinių alkis. Pradėjau nuo artimiausių lentynų po iškaba GROŽINĖ — lyžčiodavau, kramsnodavau, skanaudavau ir galų gale įsigrauždavau — kartais palei kraštą, bet dažniausiai, jei tik pavykdavo atversti viršelius, į patį vidurį, tarsi grąžtas. Labiausiai mėgau leidinius iš „Šiuolaikinės bibliotekos” serijos, ir kai tik galėdavau, visada kibdavau į juos, galbūt dėl logotipo — bėgiko su deglu. Kai kada save patį regėdavau kaip Bėgiką su Deglu. Ak, kokių knygų aptikau tomis svaigiomis pirmosiomis dienomis! Net šiandien vien vardydamas jų pavadinimus apsiašaroju. Nagi, ištarkite, iš lėto vardykite balsu, ir lai jie suvirpina jums širdį. Oliveris Tvistas. Hekelberis Finas. Didysis Getsbis. Mirusios sielos. Midlmarčas. Alisa stebuklų šalyje. Tėvai ir vaikai. Rūstybės kekės. Visų tas pats galas. Amerikietiškoji tragedija. Piteris Penas. Raudona ir juoda. Ledi Čaterli meilužis.

Iš pradžių siaubiau šiurkščiai, nežabotai, be aiškios krypties ir stiliaus — kąsnis Folknerio man buvo lygus kąsniui Flobero, — bet netrukus ėmiau pastebėti subtilius skirtumus. Pirmiausia įsitikinau, kad kiekviena knyga yra savito skonio — saldi, karti, rūgšti, saldžiarūgštė, gaiži, sūri, aitri. Dar atkreipiau dėmesį, kad kiekvienos knygos skonis — o su laiku, kai mano pojūčiai darėsi tikslesni, tai ir kiekvieno puslapio, kiekvieno sakinio, galų gale kiekvieno žodžio skonis — su savimi atsineša rinkinį paveikslų, vaizdinių, perteikiančių dalykus, apie kuriuos anuomet, teturėdamas labai ribotą patirtį vadinamajame realiame pasaulyje, ničnieko neišmaniau: dangoraižius, uostus, arklius, kanibalus, žydintį medį, nepaklotą lovą, nuskendusią moterį, skraidantį berniuką, skaudančią galvą, į bliaunantį idiotą sužiurusius laukų darbininkus, traukinio švilpuką, upę, plaustą, spindinčią pro beržų giraitę saulę, nuogą šlaunį glamonėjantį delną, trobelę džiunglėse, mirštantį vienuolį.

Iš pradžių tiesiog valgiau, smagiai grauždamas ir čiaumodamas, vedamas skonio nurodymų. Bet greitai pradėjau šen bei ten skaitinėti savo patiekalų pakraščius. Laikui bėgant, ėmiau vis daugiau skaityti ir vis mažiau kramsnoti, kol galų gale kiauras valandas, jei tik nemiegodavau, praleisdavau skaitydamas, tiktai paraštes nugrauždavau. Oi, kaip tada atgailaudavau dėl tų baisių skylių! Tais atvejais, kai nebebūdavo likę papildomų knygos egzempliorių, turėdavau metų metus laukti, kol užpildysiu spragas. Visai tuo nesididžiuoju.

Ir štai dabar, mėtytas ir vėtytas gyvenimo, žvelgiu atgal į vaikystę, vildamasis tenai aptikti bent kokį nors savosios vertės patvirtinimą, ženklą, skyrusį lemtį nors trumpam būti kažkuo kitu, o ne diletantu ir klounu, įrodantį, jog buvau negailestingų aplinkybių, o ne vidinio defekto auka. Tegul jie sako „sunki dalia, Firminai”, o ne „to ir reikėjo tikėtis”. Prisimerkiu ir nutaikau teleskopą, deja, jis neaptinka jokio apreiškimo, neišdidina nė kruopelės genijaus, neranda nieko, išskyrus valgymo sutrikimą. Vietoj teleskopų daktarai išsitrauktų stetoskopus, elektroencefalogramas, poligrafus, vien tam, kad patvirtintų triuškinančią diagnozę: įprastas bibliobulimijos atvejis. Ir blogiausia, kad jie būtų teisūs . Susidūręs su šiuo esminiu teisumu, jų triuškinančio sprendimo — man patinka žodis triuškinantis — žeminančia akivaizdybe, noriu apverkti save kaip senasis Ezra Paundas, užrakintas žiurkių narve Pizoje: „Meskite savo tuštybę, sakau jums, meskite“. Paundas buvo Didis Rašytojas.