Сэм Сэвидж - Firminas

Kai Luvyna su Mama suputo visus spragėsius, patraukėme žemyn Hanoverio gatve ir nušliuožę pakelės grioviu pasiekėme ištuštėjusį skverą. Skveras, kaip sako žmonės, buvo tikra kloaka — drėgnas asfaltas gatvės šviesoje žioravo kaip vanduo. Moteris, glaudžiai sekama vyro, praėjo mūsų nepastebėjusi. Sparčiai žingsniuodami jie pasuko už kampo ir išnyko tarpdury, virš kurio buvo iškaba KAMBARIŲ NUOMA. Niekada nepamiršiu moters kulniukų taukšėjimo į grindinį. Susigūžę kanalizacijos vamzdyje palūkėjome, kol jie užeis vidun ir uždarys duris. Tada įkandin Mamos nuskuodėme per skvero platybes — taip greitai, kaip įstengėme, ar bent jau taip greitai, kaip pajėgė Mama. Anuomet mūsų su Luvyna kojos buvo lengvos. Pasiekusi šaligatvį Mama aptiko alaus balutę, taigi jodvi su Luvyna atsisakė eiti toliau, kol neišlakė visko iki paskutinio lašelio. Tuo metu mano nerimas iš sąmonės pakraščių persikėlė į patį centrą, ir aš buvau bepradedąs drebėti iš baimės. Velniop tą maistą, pamaniau. Norėjau skuosti atgal į šiltą knygyno prieglobstį, bet pernelyg baiminausi išsiskirti su Mama. Ypač baidžiausi sunkvežimių, kurie kartkarčiais prabildėdavo pro šalį, priekiniais žibintais mesdami ant sienų milžiniškus šešėlius, nors Mama, o netrukus ir Luvyna, į juos nė nesiteikė pažvelgti. Paskui patraukėme toliau. Praėjome pro tamsų griozdą gotikiniais langais — Senąjį Hovardą, kadaise garsų teatrą, nebeveikiantį jau daugelį metų. Čia gyveno daug prasčiokių žiurkių. Anot Mamos, puiki vieta netekti galvos. Pagaliau, dar kiek palakę ir palaižę iš šaligatvio balų, didelėse mėlynose šiukšlinėse galiniame „Džo ir Nemo” užkandinės kieme aptikome maisto — dešrainių, agurkėlių, bandelių, kečupo, garstyčių. Ten buvo ir kitų žiurkių, tačiau mes laikėmės nuo jų atokiau. Mūsų giminė apsieina be glaudžių ryšių. Paskui sekė „Raudonojo skrybliaus” baras ir dar daugiau balų. Dažniausiai tai pasirodydavo šlapimo klanai, tačiau užteko ir alkoholio, kad Mama, o su ja ir Luvyna, turėtų ką veikti. Blogi genai, spėju. Pakeliui namo jodvi darėsi vis nerūpestingesnės, o kelissyk ėjo Kembridžo gatvės šaligatvio viduriu dainuodamos. Tik jau ne aš. Tykinau prisišliejęs prie pastatų ar griovių ir apsimečiau, kad jų nepažįstu. Po teisybei, laikiausi atstumo su viltimi, kad jeigu joms ant galvų iš dangaus nukristų kokia baisi nelaimė, likčiau nepaliestas.

Bandau papasakoti savo gyvenimo istoriją, ir patikėkite, tai nelengva. Perskaičiau didesnę dalį knygų iš skyriaus, pažymėto iškaba GROŽINĖ, kol pradėjau bent iš tolo nutuokti, ką ta iškaba reiškia, ir kodėl kai kurios knygos ten padėtos. Maniau, kad skaitau pasaulio istoriją. Dargi šiandien turiu sau nuolatos priminti, kartais net pliaukštelėdamas per makaulę, kad Eizenhaueris yra tikras, o Oliveris Tvistas — ne. Pasimetęs pasaulyje: pažinimas ir siaubas. Prisimindamas tą pirmąjį žygį drauge su Mama ir Luvyna į laukinį kraštą anapus rūsio, pastebiu nepaminėjęs vienos smulkmenos. Mano galva, tai buvo visiškai banalus nutikimas, tačiau toks, kurį sužinoję vėliau su pasimėgavimu sviestumėte man į veidą. Jau regiu jus, besisukinėjančius ant savo sukamųjų kėdžių ir cypiančius iš džiaugsmo. Tarp kitko, tai buvo ne visai nutikimas, o greičiau gundymas, ar tiksliau bandymas sugundyti gauruota Luvynos sėdyne.

Kol vilkausi paskui ją skersgatviu, kaip jau minėjau, ta sėdynė švytravo aukštyn ir žemyn tiesiai man prieš nosį. Aukštyn ir žemyn. O kas iš tiesų absurdiška, ji ir uodegą laikė tyčia pakėlusi jaudinančiu kampu, tokiu kampu, kokį galėčiau pavadinti ne kaip kitaip, tik begėdišku. Begėdišku ir provokuojančiu. Kai šliaužėme skersgatviu, jos užpakalis užpildė visą mano regos lauką, įsibrovė į sąmonę ir neleido galvoti apie nieką kitą, netgi maistą ar pavojų. Ir dar tas kvapas, žinoma. Nė nesitikiu, kad jūs suprasite tokius dalykus, tą neatlaikomą aromato trauką. Tik per plauką neužpuoliau jos kaip koks pamišėlis. Jaučiau, kaip paslėpsniai stumia mane į priekį. Regėjau, kaip užšoku ant jos iš užpakalio ir susmeigiu dantis į jos gauruotą sprandą, o ji išriečia ilgą raumeningą nugarą, pakelia subinę ir dejuodama iš saldžios agonijos man atsiduoda. Tai buvo siaubinga. Laimei, ilgai netruko. Buvome jau priėję skersgatvio galą, mus pasitiko Hanoverio gatvės šviesos. Pro šalį pradundėjo sunkvežimis, ir staigi mano aistra, kad ir kokia galinga, jo dundėjime išnyko kaip dūmas. Nieko nenutiko. Ir nieko nebūtų nutikę, nes tą akimirką vos keli jardai ir minutės skyrė mus nuo lūžio, kai pakėlęs vieną koją stovėjau ant šaligatvio ir žvelgiau į angelus. Leiskite, aš atversiu jums širdį: tas staigus noras skersgatvyje išprievartauti seserį buvo paskutinis normalus lytinis potraukis, kokį man teko patirti. Tąnakt išsiruošęs į žygį buvau, nepaisant išprusimo, gana eilinis patinas. O grįžau jau pasirengęs tapti iškrypėliu ir keistuoliu.

4 SKYRIUS

Pasaulis už mano numylėto knygyno sienų buvo negailestingas, kiekvienas kovojo už save. Visur ir visada mūsų tykojo mirtini priešai. Tikimybė išgyventi bent vienerius metus buvo artima nuliui. Tiesą sakant, statistiškai buvome jau mirę. Iš tikro to dar nežinojau, tik nujaučiau — turėjau tokį pošlykštį įtarimą, koks užklumpa žmones, stovinčius skęstančio laivo denyje. Jei literatūrinis išsilavinimas ką ir suteikia, tai nebent pražūties nuojautą. Niekas taip nepakerta drąsos, kaip laki vaizduotė. Skaičiau Anos Frank dienoraštį ir virtau Ana Frank. O kiti gal ir stingdavo iš siaubo, gūždavosi kampuose, prakaituodavo iš baimės, bet vos tik praūžus pavojui žvaliai bidzendavo toliau, tarytum nieko nebūtų įvykę. Bidzendavo sau žvaliai per gyvenimą, kol juos sutrypdavo, nunuodydavo ar sulaužydavo sprandus geležiniu strypu. Užtat aš pergyvenau juos visus, mainais numirdamas tūkstančius mirčių.

Keliavau per gyvenimą, iš paskos it sraigė nudriekdamas blizgantį baimės pėdsaką. Tikroji mirtis ateis kaip palengvėjimas.

Vieną naktį, neilgai trukus po mūsų pažintinės kelionės, Mama kaip paprastai išėjo į paviršių ir niekada nebegrįžo. Vėlesniais mėnesiais porą kartų mačiau ją besišlaistančią su kitomis paleistuvėmis už „Džo ir Nemo” baro; paskui su visam prapuolė. Mūsų mažai šeimynėlei atėjo galas. Po tos nakties dingdavo vis kas nors kitas, kol galų gale likome tik aš, Luvyna ir Santas. O tada išėjo ir jie. Niekaip negalėjo patikėti, kad aš iš tiesų noriu pasilikti. Jų akyse buvau pamišęs, bet nekenksmingas. Jie visiškai nepritarė mano elgesiui. Šiaip ar taip, knygynas — netikusi vieta gyventi, ir Mama jį pasirinko tik iš bėdos. Nepaisant mūsų ankstesnių nesutarimų, paskutinė diena buvo beveik jausminga. Luvyna mane apkabino, o sumišęs Santas niuktelėjo į petį. Jie jau lindo pro durų apačią, kai pavymui šūktelėjau: „Viso geriausio, sumauti čiulpikai, nuokrušos jūs paskutiniai“. Kaip reikiant juos išplūdau, ir po to pasijutau geriau.

Persikrausčiau į nedidelį kambarėlį, kurį buvau įsirengęs lubų perdangoje virš krautuvės, pusiaukelėje tarp Baliono ir Balkono — iš ten galėjau sekti knygyno įvykius, o naktimis rūsyje tęsti savišvietą, ryti knygą po knygos, tik jau nebe pažodžiui. Na gerai, truputį meluoju. Kiekvieną naktį slapčia skaitydamas ir užkandžiaudamas, atradau įstabų ryšį, tam tikrą nustatytą harmoniją tarp knygos skonio ir literatūrinės kokybės. Norint patikrinti, ar knyga verta skaitymo, užtekdavo grybštelėti skiautelę spaudinio. Įsigudrinau tam naudoti titulinį puslapį, palikdamas tekstą neliestą. Mano moto tapo „geras ėdalas — geras skaitalas“.