Сэм Сэвидж - Firminas

Kartais leisdavau degančioms akims pailsėti ir išsiruošdavau į speleologinę ekspediciją po senąsias pirmtakų šachtas ir slaptus kambarius, ir vieną naktį, ropodamas palei grindjuostę, užtikau nubyrėjusio tinko užtvarą — barjerą, kurį prieš tai palaikiau sienos dalimi, ir kuris iš tiesų pasirodė besąs užblokuotas tunelis. Kelią užtverę luitai pasirodė visai nemaži ir dargi kampuoti, be to, gerai sulipę, tad teko gerokai paplušėti, kol prasirausiau kelią ir atradau už jų paslėptą naują skylę. Tai buvo daili, beveik apskrita anga, pro grindjuostę vedanti į pagrindinę krautuvės salę. Sumanę klastą, o gal tiesiog nusišypsojus sėkmei, darbštieji protėviai pasirausė tiesiai po senu geležiniu seifu, tokioje vietoje, kuri buvo praktiškai nepastebima krautuvės lankytojams. Kad ir kokie vertingi būtų Balkonas ir Balionas, jie tarnavo tik kaip žvalgybos postai, observatorijos, it erelių lizdai pakibusios virš verslo maišaties ir peštynių, pro juos negalėjau iš tikrųjų patekti į krautuvę, į didįjį šviežių knygų lobyną — užtat galėjau pro naująją slaptavietę. Su subtiliai taiklia, kaip pats maniau, ironija pavadinau ją Žiurkių Landa. Galėjau pavadinti ir Dangaus Vartais.

Nuo to laiko bemaž apleidau rūsį, iškeisdamas jį į vertingesnį knygų pasirinkimą viršuje. Tenai jų buvo ištisi kambariai. Kai kurios įrištos oda, paauksuotais puslapių kraštais, nors mano skoniui labiau tiko knygos minkštais viršeliais, ypač juodai balta „Naujųjų krypčių“ serija bei rimti, santūrūs „Scribner” leidyklos leidiniai. Jei būčiau mėgėjas skaityti parkuose, visada nešiočiausi vieną iš šių knygų. Rūsyje man buvo gera, tačiau viršuje pasijutau žydėte žydintis. Mano protas darėsi aštresnis už dantis. Netrukus keturių šimtų puslapių romaną įveikdavau per valandą, patvarkydavau Spinozą per dieną. Būdavo, dairausi aplinkui ir spurdu iš džiaugsmo. Negalėjau suprasti, kuo nusipelniau tokios laimės. Kartais manydavau, kad tai slapto plano dalis. Svarstydavau: ar gali būti, kad aš, nepaisant kuklios išvaizdos, turiu Likimą? Turėjau omenyje tokį žmonių knygose aprašytą dalyką, atseit visi gyvenimo įvykiai, kad ir kaip suktųsi ir makaluotųsi, galų gale išsisuka ir išsimakaluoja į tam tikrą modelį. Gyvenimas knygose turi tikslą ir prasmę. Netgi kvaili, nereikšmingi gyvenimai, kaip to Lenio iš Apie peles ir žmones , patekę į knygą tampa orūs ir reikšmingi bent tuo, kad yra Kvaili, Nereikšmingi Gyvenimai, ir gali guostis pavirtę įvaizdžiais. Tikrovėje negauni nė to.

Niekada nebuvau itin narsus nei fiziškai, nei jokiu kitu atžvilgiu, ir man nebuvo lengva priimti paprasto, neknyginio gyvenimo banalybę, taigi labai anksti ėmiau guostis absurdiška mintimi, kad iš tiesų turiu Likimą. Pradėjau keliauti erdve ir laiku, ieškodamas jo knygose. Užsukau į Londoną pas Danielį Defo ekskursijos po maro nusiaubtą miestą. Girdėjau, kaip šaukia varpininkas: „Išneškite negyvėlius lauk”, užuodžiau degančių lavonų smarvę. Ji tebėra mano šnervėse. Žmonės visame Londone stipo kaip žiurkės — po teisybei, ir žiurkės stipo kaip žmonės. Po poros valandų tokių pramogų privalėjau pakeisti reginį, taigi nukakau į Kiniją ir užkopiau stačiu siauru taku pro bambukus ir kiparisus, kad pasėdėčiau mažos kalnų trobelės tarpdury su senuoju Tu Fu. Tyliai žvelgdami į baltą miglą, verpetais kylančią iš slėnio, klausydamiesi vėjo, dvelkiančio pro nendrines užuolaidas, ir tolimos šventyklos varpų aido, mudu buvome „vieni su dešimčia tūkstančių dalykų“. Po to vėl grįžau į Angliją — peršokau vandenynus, žemynus ir šimtmečius taip lengvai, tarsi lipčiau nuo šaligatvio bortelio — kur susikūriau lauželį prie kaimiško keliuko, kad vargšė pasmerktoji d’Erbervilių Tesė, kasdama ropes šaltame vėjuotame lauke, galėtų sušilti suskirdusias rankas. Buvau jau dusyk perskaitęs jos gyvenimą nuo pradžios iki galo, žinojau jos Likimą, todėl turėjau nusukti veidą, slėpdamas ašaras. Paskui kartu su Marlou plaukėme nutriušusiu garlaiviu Afrikos upe, ieškodami žmogaus, vardu Kurcas. Radome jį sveiką ir gyvą. Verčiau jau nebūtume radę! Kartais žmones supažindindavau. Pakviečiau Bodlerą į plaustą pas Heką su Džimu. Tai jam išėjo į naudą. O kartais pralinksmindavau nuliūdėlius. Leidau Kytsui prieš mirtį vesti Fanę. Negalėjau jo išgelbėti, bet būtumėte juos matę vestuvių naktį, pigiame pensione Romoje. Jiems tai buvo fėjų pilis. Leidau knygoms įžengti į sapnus, o kartais sapnuodavau knygose save. Glaudžiau trapų Natašos Rostovos liemenį, jaučiau jos delną ant savo peties, ir mudu šokome, ritomės valso bangomis per blizgantį pokylių salės parketą į sodą, išpuoštą popieriniais žibintais, palikę šauniuosius Imperatoriaus gvardijos leitenantus piktai sukti ūsus.

Juokiatės. Ir teisingai darote. Kadaise, nepaisant nemalonios minos, buvau beviltiškas romantikas, tasai juokingiausias iš visų sutvėrimų. Taip pat ir humanistas, tiek pat beviltiškas. Ir visgi nežiūrint šių trūkumų — o gal jų dėka? — vos pradėjęs mokytis sutikau daugybę nuostabių žmonių ir daugybę genijų. Pasikalbėjau su visais Didžiais Rašytojais. Pavyzdžiui, Dostojevskiu ir Strindbergu. Greitai atpažinau juose tokius pat kankinius, tokius pat isterikus kaip aš pats. Iš jų išmokau ir vertingą pamoką — kad ir koks mažas būtum, tavo beprotybė gali būti tokia pat didi kaip kitų.

Nebūtina tikėti knygomis, kad jas mylėtum. Myliu visas knygas. Myliu pradžios, vidurio ir pabaigos seką. Myliu neskubrų prasmės kaupimą, miglotus fantazijos peizažus, klaidžias alėjas, miškingus šlaitus, veidrodinius tvenkinius, tragiškus posūkius ir komiškus suklupimus. Vienintelė literatūra, kurios negaliu pakęsti — tai žiurkių literatūra, įskaitant ir pelių literatūrą. Niekinu geraširdį senąjį Žiurkių iš Vėjo gluosniuose. Myžau į gerkles Peliukui Mikiui ir Stiuartui Litliui. Draugiški, gudrūs, mieli — jie stoja man skersai gerklės kaip žuvies ašakos.

Dabar, jau po visko, aš nebepajėgiu savęs įtikinti, kad realūs žmonės irgi turi Likimus, ir neabejoju, jog žiurkės tikrai neturi.

Nepaisant proto, takto, delikatumo ir jausmų rafinuotumo bei augančios erudicijos, likau padaru su rimtomis negalėmis. Skaityti yra viena, o kalbėti — visai kas kita, ir aš čia ne apie scenos baimę. Nesakau, kad kentėjau nuo sociofobijos, nors tai ir tiesa. Ne, turiu omeny kalbėjimą balsu — to aš negalėjau. Kalbus iki plepumo, buvau pasmerktas tylai. Suprantate, aš neturėjau balso. Visi tie gražūs sakiniai, skrajojantys mano galvoje it drugiai, iš tiesų skrajojo po narvą, iš kurio negalėjo ištrūkti. Visi tie puikūs žodžiai, kuriuos išmąsčiau ir be garso ištariau smaugiančioje minčių tyloje, buvo tokie pat beprasmiai kaip ir tūkstančiai, gal net milijonai žodžių, kuriuos išplėšiau iš knygų ir prarijau, padriki fragmentai iš romanų, pjesių, epinių poemų, asmeninių dienoraščių ir skandalingų išpažinčių — viskas nuėję niekais, nebylu, nenaudinga, prarasta. Problema fiziologinė: neturiu tinkamų balso stygų. Valandų valandas deklamavau Šekspyro eiles. Neišspaudžiau nieko kito, tik nesuprantamas pagrindinio cypimo variacijas. Štai jums Hamletas su durklu rankoje: cyp cyp cyp. (O štai Firminas, prislėgtas švilpimų krušos ir kėdžių pagalvėlių.) Man labiau sekasi eilės, kuriose Makbetas kalba apie gyvenimą kaip „idioto pasaką triukšmingą, neturinčią prasmės”9: keli patetiški cyptelėjimai čia visai tinka. Na ir juokdarys! Juokiuosi, kad neverkčiau — ko aš, žinoma, irgi nesugebu. Šiaip jau nesugebu ir juoktis, nebent savo galvoje, kur juokas skaudesnis už ašaras.