Сэм Сэвидж - Firminas

Visgi žaviausias Normanas būdavo lietingomis dienomis, kai krautuvė ištuštėdavo, o jis klaidžiodavo tarp stelažų apsiginklavęs didžiule kalakuto plunksnų šluotele, švytuodamas čia dešinėn, čia kairėn, pakeliui niūniuodamas ar švilpaudamas. Tuomet jį stebėdamas galvodavau, kad gera būti žmogumi. Aš ir pats mėgau lietingas dienas. Užliūliuotas vandens tiškėjimo, kartais poste nusnūsdavau posmą. Retkarčiais sapnuodavau košmarus, kuriuose žūdavau žiauria mirtimi — užspaustas netrumpinto „Webster’s” žodyno leidimo ar su klyksmu įtrauktas į kanalizacijos vamzdį. O paskui nubusdavau šiltoje krautuvėje, girdėdamas švelnų lietaus šlamėjimą ir plunksnų šluotelės šnabždesį, ir vėl pasijusdavau laimingas.

Tuo metu pasaulis už knygyno sienų vis mažiau ir mažiau panašėjo į vietą, kurios dalimi norėčiau būti. Per mūsų pažintinę išvyką paviršiun Mama ištisai skundėsi, kad mudu su Luvyna nerodome deramo dėkingumo už tai, kad ji taip stengiasi mums aprodyti geriausias vagiliavimo ir veltėdžiavimo vieteles. Koks absurdas. Mano nuomone, ji teparodė rinkinį mirtinų spąstų, už ką nebuvo didelio reikalo dėkoti. Vienintelė išimtis — Rialto teatras, ir už tai mano dėkingumas po šiai dienai neturi ribų. Nebūtų Rialto, nebūtų ilgesio. Nebūtų ilgesio, nebūtų Meilučių. Nebūtų Meilučių, ir... kas? Nebūtų Meilučių, ir vienišas graužikas prie sodo vartelių kontempliuotų savo neviltį. Tam tikra prasme kitiems mano šeimos nariams nuskilo labiau. Turėdami nykštukinę vaizduotę ir trumpą atmintį jie kažin ko neprašė, daugių daugiausia — maisto ir sanguliavimo, ir abiejų gaudavo užtektinai iki savo gyvenimo galo, kiek jis besitęstų. Bet toks gyvenimas buvo ne man. Kaip kvailys turėjau potroškių. Be to, buvau įbaugintas. Visame niūriame rajone Rialto buvo vienintelė apysaugė vieta, kur galėjai rasti šio to valgomo ir ramiai kramsnoti, nesijaudindamas, kad tuoj ant galvos užkris kokia nelaimė ir pavers tave kilimėliu kaip Pyvį. Rialto — kino teatro ir nakvynės namų derinys — veikė dvidešimt keturias valandas per parą. Pusė publikos susirinkdavo tik permiegoti — pigiau nei viešbučio kambary ir šilčiau nei gatvėje. Tą vietą meiliai vadino Velnio Irštva, ir didžiuma žiurkių jos vengdavo dėl parazitų — ėdrios blusų ir utėlių populiacijos, taip pat dvoko — senų, neturtingų žmonių prakaito ir spermos tvaiko, sumišusio su pesticidų ir dezinfekcinių medžiagų, paberiamų kas savaitę, smarve. Tačiau mano temperamentui tokia kaina atrodė juokinga. Rialto ekrane dienomis ir vakarais buvo rodomi seni filmai, iš viso gal keturiasdešimt juostų, retkarčiais keičiamų, išsaugant bent šiokį tokį respektabilumą. Užtat vidurnaktį, kai piliečiai ir cenzoriai apkamšyti gulėdavo savo lovelėse, o policininkai galėdavo ramiai žvelgti pro pirštus, programa persijungdavo į pornografiją. Išmušus dvylikai, mikčiojantis, apsibraižęs ir mirgantis Čarlis Čanas13 ar Džynas Otri14 trakštelėję užsikirsdavo ritės vidury. Stodavo visiška tamsa, kelios minutės kosėjimo ir kuitimosi, ir projektorius dūgzdamas grįždavo į gyvenimą, netgi jo dūzgimas atrodydavo jaunesnis, šviesesnis. Pokytis būdavo įspūdingas.

Nors Rialto turėjo ką pasiūlyti, lankytojų visada susirinkdavo negausiai, ir aš ramiai sau tykindavau tarp tuščių eilių, su priekabiu atidumu išsirankiodamas gardžiausius šokoladinių saldainių, kukurūzų spragėsiu ar netgi retkarčiais pasitaikančių dešrainių bei rūkyto kumpio (žiūrovai dažnai atsinešdavo naktipiečių) kąsnelius, kol projektoriaus spindulys mirgėdavo virš mano galvos lyg žibintuvėlis. Ir visgi ši gausi provizija nebuvo pagrindinė Rialto pagunda. Juk ten, vidurnakčio ekrane, nuogos ir didžiulės it amazonės vaidenosi būtybės, panašios į tas, kurios savo žavesiu prikaustė mane priešais Kazino vitriną prieš daugelį savaičių. Tik šičia ant krūtų ir šlaunų jos nedėvėjo juodų stačiakampių, nebuvo sustingusios fotografijų ramybėje. Čia jos judėjo kaip gyvos ir buvo normalios spalvos, šoko ir kartais rangėsi ant kilimų, akivaizdžiai pasiūtų iš gyvūnų, kur kas gauruotesnių nei Pyvis. Jos rangydavosi vienos arba su vyrais, — kurių bjaurūs kūnai, išpampę nuo raumenų kaip milžiniški žiurkių jaunikliai, man asmeniškai atrodė bereikalingi ir užgaulūs, — o kartais rangydavosi viena kitos glėbyje. Kaip aš ilgėjausi tos švelnios kaip zomša odos — uosti ją, liesti, ragauti; ir tų vilnijančių vešlių plaukų — įsikniaubti į juos veidu, nuleipti. Puikiai žinojau, ką apie šiuos sutvėrimus aksomine oda pamanytų kiti mano rūšies atstovai, jei tik drįstų užeiti vidun. Ten, kur aš įžvelgiau angelus, jie tematytų šlykščius dvikojus gyvulius, dramblotus, beplaukius ir niekingus. Ir nesijuoktų jie tik todėl, kad nesijuokia niekada.

Šių didžiulių kerinčių būtybių trauka buvo tokia stipri, jog paaukodavau ištisas valandas ir netgi dienas knygyne tam, kad jas pamatyčiau. Vėl išsitraukiu teleskopą. Virpėdamas iš nekantrumo laukiu, kol akys apsipras su mirguliuojančia tamsa. Žvalgydamasis po svajų ir atsiminimų Rialto, kraipau teleskopą, kol randu jaunesnįjį save, nerūpestingą dabartinio griuvenos pirmtaką, sugautą lęšio apskritime: laikau gabalėlį kažko, kas primena „Snickers”, ir tupiu pirmoje eilėje ant sėdynės tarp knarkiančių girtuoklių, čepsinčių elgetų, apsiseilėjusių prietrankų ir masturbuotojų. Tykiai čiaumodamas stebiu lėtai nusirenginėjančias, iš pradžių besikraipančias, tada aistringai šėlstančias būtybes, kurias vadinu tiesiog „savo Meilutėmis”. Kramtau ir stebiu, stebiu ir kramtau, absoliučiai pakerėtas, absoliučiai laimingas. Ir man ne gėda. Kartais pagalvoju, kad visa, ko žmogui gyvenime reikia — tai krūva spragėsiu ir kelios Meilutės.

Didžiumą knygų Normanas įsigydavo varžytinėse, ir man tai buvo liūdnoji knygų verslo dalis. Grįždamas iš eilinių varžytinių senasis medžiu apmuštas biuiko furgonas būdavo taip apsunkęs nuo knygų, kad atbulomis sustojęs prie krautuvės durų, buferiu kliudydavo šaligatvį. Atvėręs vartus, Normanas glėbiais sunešdavo jas vidun ir sukraudavo prie stalo aukštomis stirtomis, o ateinančiomis dienomis vieną po kitos atversdavo ir viduje pieštuku pažymėdavo kainą. Nekenčiau šios verslo dalies. Labiausiai nekenčiau per jo petį skaityti įrašų: „Mano brangiajam Piteriui penkiasdešimtojo mūsų vestuvių jubiliejaus proga“ (Omaro Chajamo Rubajatuose ), „Šią knygą man padovanojo mieloji velionė Violeta Svein, kai mudvi buvome septyniolikos“ ( Rugiuose prie bedugnės ), „Merei, tesuteikia jai paguodą“ (Džono Dono15 Pamoksluose ), „Kad nepamirštum mūsų atostogų Italijos rojuje“ (Raskino16 Venecijos akmenyse ), „Beprotybė tėra nesuprastas genialumas — melskis už mane“ (Bleiko17 Nekaltybės ir patyrimo dainose ), „Gyvenų, mirštu; gyvenau, esu miręs; mirsiu, kad gyvenčiau“ (Kierkegoro Baimėje ir drebėjime). Tuzinai tokių įrašų kiekviename furgono krovinyje. Tiesiog nepadoru. Verčiau palaidotų knygas kartu su jų savininkais, kaip egiptiečiai, kad žmonės paskui nečiupinėtų — palikite gi jiems ką nors paskaityti ilgame kelyje į amžinybę.

Dauguma knygų kainavo mažiau nei dolerį, tačiau Normanas turėjo akį tikroms vertybėms ir — kas susiję su rumbeliais virš ausų — buvo slapukas. Eilinėse varžytinėse užtikęs iš tiesų vertingą knygą, saugodavo ją akies krašteliu, kol įsigydavo pusvelčiui. Galėjo sumokėti už knygą skatiką, o apsisukęs padėti vitrinon ir kitą dieną parduoti už tūkstantį dolerių. Pasižvalgyti užsukę kolekcionieriai prieš paliesdami vitriną užsimaudavo baltas medvilnines pirštines. O kai kurias iš tų knygų Normanas vos vakar kratė furgone. Tik nesakykite to kolekcionieriams! Su tomis baltomis savo pirštinėmis jie sėdėdavo rimti kaip popiežiai, laikydami knygą švelniai lyg naujagimį, ir kalbėdavosi apie kilmę, pirmuosius spaudinius, autografus ir didįjį Rosenbachą18. Kai kurie jų gerai išmanė knygų istoriją, bet nė vienas nežinojo tiek, kiek Normanas, ir jiems niekada nepavykdavo jo apmauti. Jis buvo nuostabus. Pradėjau manyti, kad jis žino viską. Mintyse jau seniai buvau nuėmęs užrašą, žymėjusį jį kaip Stalo Savininką, ir šalia jo vardo prisegiau dvi naujas žymes: ŽMOGUS SU ŠPAGA ir PAŽINIMO RAKTO SERGĖTOJAS. Nuo rakto įvaizdžio nesunkiai perėjau prie Šventojo Petro. Šit kaip Normano Šaino vaizdinys mano galvoje susimaišė su šventumo idėja.