Сэм Сэвидж - Firminas

Knygų verslas pasižymi dar vienu įdomiu aspektu, kuris priartino Normaną prie pasislėpusio Rialto kino mechaniko. Matote, be gerai padėvėtų knygų lentynose, labai gerai padėvėtų knygų rūsyje ir retų knygų vitrinose, dar buvo knygos sename geležiniame seife priešais Žiurkių Landą. Tai buvo uždraustos knygos, pigūs baltai aplenkti spaudiniai, išleisti „Olympia Press” ir „Obelisk Press” leidyklų, kontrabanda atgabenti iš Paryžiaus. Tarp jų buvo Vėžio atogrąža , Gėlių Mergelė , Patrakelis, Nuogi pusryčiai , Mano gyvenimas ir meilės. Šių knygų pirkėjai pavadinimus ištardavo pašnibždomis. Jei Normanas pirkėją pažinodavo, arba įvertinęs jį iš akies (visi jie buvo vyrai) nuspręsdavo pasitikėti, ateidavo metas vienuolio Tuko kaukei: apvalios Normano akutės susiaurėdavo, maža burnelė susičiaupdavo į siaurą plyšį. Lyg žiūrėtum jau kitą filmą — štai slaptasis agentas Prancūzijos pogrindyje dalija padirbtus dokumentus, o galbūt tai vogtų daiktų perpardavinėtojas pakiša vogtus deimantus. „Vieną minutėlę“, tardavo jis ir greitai apsidairydavo aplinkui. Tada pasilenkdavo prie seifo, lyg mėgintų nuslėpti jo turinį nuo smalsių akių, mikliai sukišdavo kontrabandą į paprastą rudą maišelį, nepažymėtą užrašu PEMBRUKO KNYGYNAS, tačiau iš seifo dar spėdavo išsprūsti Paryžiaus dvelksmas — cigaretės „Gauloise Bleu”, raudonas vynas ir automobilių išmetamos dujos, — kuris palubėje persipindavo su kavos kvapu. Ir aš galvodavau — na va, senasis draugužis Normanas iš peties kovoja už laisvę. Tai įrodo, kad dar prieš sutikdamas Džerį Magūną širdyje buvau revoliucionierius. Tai taip pat įrodo, kad nuo savęs slėpiau akivaizdų faktą, jog greta kovos už laisvę Normanas dar ir sočiai prisikimšdavo kišenes. Kaip dabar suprantu, jis buvo daugialypis tipas. Tiktai anuomet vienintelis mane dominęs daugialypis tipas buvau aš pats.

Visi šie nauji patyrimai mano galvoje sukurstė baisų mūšį tarp Pembruko knygyno ir Rialto. Man jie atrodė lyg priešiškos šventyklos, besivaržančios dėl mano garbinimo — išminčiai ir arhatai vienoje pusėje, angelai kitoje. Kartais pasiduodavau vieniems, kartais kitiems. Pasidavęs Rialto pusei, dažnai pasilikdavau pernakt. Tokiu būdu perprasdavau dienos meto ypatybes išvengdamas vaikščiojimo po gatves dienos šviesoje. Tarp nuolatos kartojamų nespalvotų filmų, be Čarlio Čano ir Džyno Otri, dar buvo vesternai, gangsterių filmai, miuziklai, filmai su Džoana Fonten, Polete Godar, Džeimsu Kegniu, Ebotu ir Kostelo bei Fredu Asteru19. Kino mechanikas matyt jautė silpnybę Fredui Asterui, nes rodė tiek daug jo filmų, kad netrukus silpnybę pajutau ir aš. Kai rodydavo filmus su Fredu Asteru, visuomet likdavau peržiūrai. Buvau tikras, kad kino mechanikas — tai dar vienas paslapčių sargas, kaip ir Normanas. Dvi šventovės, du žyniai. Man taip knietėjo bent akies krašteliu jį pamatyti, bet niekada nepavyko.

Fredas Asteras tapo man šviesiu pavyzdžiu — jo eisena, jo kalbėsena, jo skonis. Taigi savaime išugdžiau silpnybę ir Džindžer Rodžers, įtraukiau ją tarp savo Meilučių. Retkarčiais nutikdavo taip, kad filmas su ja būdavo paskutinis prieš pat vidurnakčio apoteozę. Vilkinti plevėsuojančią suknią, įsikibusi į ištiestą Astero ranką, apsisagsčiusi brangakmeniais ir tarytum besvorė Džindžer pakibdavo vidury arabesque penche ir staiga išnykdavo nakties debesyse lyg Euridikė. Aš gi, pasislėpęs krenkščiančioje ir nenustygstančioje tamsoje, įsivaizduodavau, kad ji dingo amžiams. Ir išgyvendavau tikrą — ne įsivaizduojamą — sielvartą. Tiesą sakant, man pavykdavo kaip reikiant įsijausti, kai staiga, lydima projektoriaus zyzimo — garso, jaudinančio kaip Vagnerio Valkirijų skrydis, — ji vėl pasirodydavo, grįždavo iš mirties karalystės, apsinuoginusi ir priimta į rojų, išsirietusi ant kilimėlio. Tai buvo stebuklas. Geidžiau pasitikti ją kaip maldautojas su rožės žiedu letenose ir nuolankiai įdėti šį žiedą į mažą jos bambos vazelę — kaip auką. Deja, visas šis jausmas, visas šis ilgesys viršijo mano mažo kūnelio jėgas, ir tomis naktimis, kai sliūkindavau atgal į dulkėtą pašiūrę knygyno lubose, mane apnikdavo baisi depresija. Meilė be atsako skaudina, bet neįmanoma meilė gali išvis pribaigti.

Nevalgydavau dvi dienas. Skaitydavau Baironą. Skaitydavau Vėtrų kalną. Vadinau save Hitklifu. Gulinėjau ant nugaros. Stebeilijau į savo kojų pirštus. Po šito mesdavausi prie darbo su dar didesne energija. Tapdavau Džėjumi Getsbiu20. Demonstravau puikų gebėjimą atsitiesti. Tęsiau verslą. Iš šono atrodžiau senuoju mieluoju savimi, ir kas būtų pasakęs, kad viduje slepiu sudaužytą širdį?

Kas rytą mudu su Normanu skaitydavome Boston Globe. Perversdavome nuo pirmojo iki paskutinio puslapio, įskaitant ir skelbimus. Rinkau informaciją apie pasaulį, tapau gerai informuotu piliečiu, ir kai laikraštis kreipdavosi į „plačiąją visuomenę“, pajusdavau savimeilės dilgtelėjimą. Išmokau orientuotis erdvėje: kai stovėdavau veidu į vitriną, mano nosis brėžė tiesę skersai įlankos Provinstauno link, o uodega leido ūglį išilgai 2-ojo greitkelio į Fičburgą. Taip pat ir laike: man už nugaros liko Jungtinių Valstijų prezidento rinkimai, po kurių į valdžią atėjo katalikas21, žvalgybinio lėktuvo sudužimas Rusijoje22, skerdynės Pietų Afrikoje23, o priešaky, jei tikėtume Globė , šmėkščiojo atominis sprogimas, trumpi sijonai ir daugybė naujų filmų.

Grįžtant arčiau namų, sužinojau, kaip sekasi „Red Sox” komandai, ir tai, jog planuojama sunaikinti Skali skverą. Sunaikinti pasitelkus sunkiąją statybinę techniką. Naujiena skaudi, ypač man. Šiaip ar taip, tai buvo vienintelis pasaulis, kurį pažinojau. Kurgi aš būčiau be knygyno, be Rialto? Mačiau, kad nelengva ir Normanui, nes jis daug apie tai kalbėjo. Kalbėjo su aukštu praplikusiu Alvinu Svetu, kaimyninių „Sveto saldumynų“ savininku, bei riebiu praplikusiu Džordžu Varadjanu, valdžiusiu jungtinę vaistinės ir kilimų imperiją, kuri buvo įsikūrusi kitapus gatvės ir vadinosi „Vaistai ir kilimai“. Kai kuriomis dienomis, anot Globė , sunaikinimas buvo neišvengiamas, kitomis dienomis planuojamas, o likusiomis — artėjantis. Lietingomis dienomis, kai neužsukdavo pirkėjų, tai tikriausiai tebuvo šiaip grasinimas, mat tomis dienomis trys praplikusios galvos kinkuodavo aplink Normano stalą tiesiai po Balionu, gerdavo kavą, šnekučiuodavosi apie tai, kas įvyks, — ir kada įvyks, ir ką, dėl Dievo meilės, teks daryti po to, kai įvyks, — ir burbėdavo. Alvinas jautė silpnybę sparnuotiems posakiams, o Džordžas — dideliems cigarams, ir kai jie sustodavo aplink stalą pasikalbėti su Normanu, Alvino „skraidantys bybiai”, „šikniai nuo pat alkūnių“ ir „papingos vištos“ maišydavosi su Džordžo cigaro dūmais, kildavo palubėn ir susiliedavo su kavos ir Paryžiaus kvapais. Žinoma, tie pokalbiai niekuo neprisidėjo prie rajono išsaugojimo, ir paprastai kaimynams išėjus mudu su Normanu likdavome tokie prislėgti, kad turėdavome pasinerti į darbą, traukti iš lentynų knygas ir jas šluostyti, jei daugiau nebūdavo kas veikti. Savaime aišku, tuo užsiėmė Normanas. O aš tuo metu gulėdavau lovoje ir dirbdavau prie savo poemos „Odė nakčiai“. Ji prasidėjo žodžiais „Sveika, Tamsybe“.

Rajonas — kurį Globe retkarčiais pavadindavo „istoriniu“, bet dažniausiai „žlugusiu“ ar netgi „apniktu žiurkių“ (teisybė!) — buvo kliūtis progreso kelyje, kurią meras ir miesto taryba nusprendė pašalinti, o geriausias būdas tai padaryti — sulyginti su žeme ir užlieti cementu. Globe išspausdino keletą iliustracijų, vaizduojančių atnaujintą ateities Bostoną, švytintį kaip Majamis prie tamsių uosto vandenų. Skali skvero vietoje jie planavo pastatyti didelę betono plokštę, o ant viršaus žmonių pagąsdinimui užkelti vyriausybės pastatus — lyg kokius fortus. Normanas apžiūrėjo pastatų brėžinius laikraštyje ir be žodžių papurtė galvą. O virš jo, Balione, papurčiau ir aš.