Сэм Сэвидж - Firminas

Nugriauti tokį miesto gabalą — ne juokas. Pastatai buvo seni, giliai įsišakniję, jie nenorėjo trauktis iš vietos. Taigi meras ir miesto taryba ėmėsi ieškoti tinkamo žmogaus — ko nors, kas nutuoktų, kaip pasitelkus sunkiąją techniką naikinti labai senus namus ir siauras gatveles, ir jie rado Edvardą Logą. Jis buvo pravardžiuojamas Bombarduotoju, mat kaip tik tuo užsiėmė Antrojo pasaulinio karo metais. Skraidė bombonešiu B-24. Taigi tiesiogiai prisidėjo prie didžiausio žmonijos istorijoje urbanistinio atnaujinimo projekto. Jis nusiuntė merui ir miesto tarybai Štutgarto ir Drezdeno nuotraukas ir pareiškė: „Galiu pasistengti, kad ir Skali skveras taip atrodytų“. Ir gavo darbą. Laikraštis išspausdino didžiulę nuotrauką, kurioje jis stovėjo greta mero. Jiedu spaudė rankas, tačiau vienas į kitą nežiūrėjo — šypsojosi objektyvui. Logas buvo gimęs kataklizmams. Išvydęs nuotrauką, negalėjau liautis mintyse jį rengęs Vermachto uniforma, o tada pakėliau į generolus. Taip ir bėgo gyvenimas. Viena akimi stebėjome verslą, kita — Generolą Logą, ir aplink mus tarsi nuodų debesis ėmė tvenktis nelemties jausmas.

6 SKYRIUS

Pembruko knygynas buvo įžymi vieta — tokia, kurioje kartais apsilanko garsenybės. Ne sykį esu girdėjęs Normaną pasakojant, kaip Džekas Kenedis, dabartinis Jungtinių Valstijų prezidentas, dar būdamas kongresmenu užsukdavo paplepėti prie puodelio kavos, taip pat ir Tedas Viljamsas, garsus „Red Sox” puolėjas. Man jie ne kažin kiek rūpėjo. Tačiau Normanas taip pat mėgo pasakoti apie laikus, kai įžymus dramaturgas Arturas Mileris24 užsukdavo nusipirkti savo paties pjesės egzemplioriaus. O, kad būčiau tai matęs. Vyliausi, kad jis dar sugrįš, o jei ne jis, tai kas nors kitas — Džonas Steinbekas, Robertas Frostas, o gal netgi Greisė Metalijus25. Visi jie buvo įsikūrę ne per toliausiai. O kur dar Robertas Louelas, gyvenęs vos už kampo. Bet ir jis niekada nepasirodydavo.

Mano laikais užsukdavo tik vienas rašytojas, o ir tas iš pradžių nuvylė. Jis dar nebuvo išgarsėjęs, ir vieną dieną Alvinas, plepėdamas su Normanu, pavadino jį „bohemišku tipu”, vos anam spėjus išeiti pro duris. Anuomet išgyvenau miesčioniškąjį laikotarpį, taigi dar nelaikiau to siektinu titulu. Normanas sykį apibūdino jį kaip eksperimentuojantį romanistą, nors galbūt tik juokavo. Kartais pavadindavo bepročiu ir girtuokliu. Šis rašytojas gyveno virš knygyno, tiktai to dar nežinojau — nė nežinojau, kad yra viršutinis aukštas. Į jo butą patekdavai pro duris, įsispraudusias tarp Pembruko knygyno ir Tatuiruočių rūmų. Virš durų kabėjo lentelė KAMBARIŲ NUOMA; viršutinė durų pusė buvo iš matinio stiklo, ant kurio puikavosi auksinėmis raidėmis puslankiu išraitytas užrašas DR. LIBERMANAS, BESKAUSMIS DANTŲ GYDYMAS. Paprastai rašytojas užsukdavo į krautuvę tada, kai būdavo išsiruošęs kur nors kitur, neretai į tolimas vietas, kaip antai Harvardo skveras anapus upės Kembridže, iki kurių nukakdavo senutėliu dviračiu su priekyje pritaisyta didžiule vieline pintine. Dviračio purvasargiai buvo žali, o tarp rankenų baltavo mažutis skambučio mygtukas. Nenutuokiu, ar jis veikė. Dviratį jis dažnai palikdavo atremtą į krautuvės langą, nors Normanas buvo prašęs to nedaryti. Dar nežinojau, ar šiuo bruožu verta gėrėtis, tad iš pradžių stojau Normano pusėn ir nejaučiau rašytojui didelės pagarbos. Jis buvo anaiptol nebe jaunuolis, ir, mano nuomone, turėjo pasiskubinti, jei ketino tapti garsus. Štai koks miesčionis tada buvau. Jis buvo vienintelis kada nors mano regėtas vyriškis, nešiojęs plaukus iki pečių. Jie buvo žili ir praretėję, kaktoje perrišti mėlyna juostele, kaip indėno. Šiaip jis daugiau niekuo nepriminė indėno. Vadinosi Džeriu Magūnu. Buvo žemas ir kresnas didžiagalvis. Turėjo mažą airišką nosį, vešlius ūsus, svyrančius virš plačios siauralūpės burnos, ir mėlynas akis, iš kurių viena visada šnairavo į šalį. Niekada negalėjai būti tikras, ar jis žiūri į tave, ar ne. Be to, jis visada vilkėjo tą patį suglamžytą mėlyną kostiumą ir juodą kaklaraištį. Tai suteikė jo išvaizdai savotiško prieštaringumo, tarsi stengtųsi atrodyti tvarkingai ir padoriai, bet miegotų su visais drabužiais.

Išskyrus kostiumą ir kaklaraištį, jis atrodė kaip aukso ieškotojas iš Rialto vesternų, ir tol, kol nežinojau jo vardo, vadinau jį Auksakasiu. Vėliau jį vadinau Protingiausiu Pasaulyje Žmogum. Jis dažnai užsukdavo į krautuvę mano budėjimo valandomis. Buvo vienas iš nuolatinių klientų ir visada užsibūdavo, dažniausiai rūsyje, prie pigiausių knygų, kurias traukdavo vieną po kitos iš lentynų, perversdavo ir kišdavo atgal, o kartais, radęs patinkančią, perskaitydavo iki galo tiesiog stovomis. Skaitydamas niurnėdavo panosėje ir linguodavo didelę galvą. Minti iki Kembridžo buvo toli, o jis buvo nebe jaunas, taigi spėju, kad lipti ant dviračio pernelyg neskubėjo. Normanui, regis, tai netrukdė. Po kurio laiko supratau, kad Normanas iš tiesų mėgo šį rašytoją, taigi pamėgau ir aš.

Kartais jis padėdavo Normanui iškrauti iš furgono knygas, o sykį Normanas jam sumokėjo, kad šis nuplautų knygyno langus. Darbą atliko puikiai. Jis retai ką nors nupirkdavo — akivaizdu, kad buvo visiškas skurdžius, — bet vieną ankstyvo pavasario dieną išėjo su pilnu maišu knygų. Neįžiūrėjau, kas tame maiše, bet vakare atkūriau iš lentynose likusių spragų. Tai buvo vien religija ir mokslinė fantastika: Buberio26 Žmogaus kelias: Pagal hasidų mokymą , Azimovo27 Žvaigždės lyg dulkės , van Vogto28 Išerio ginklų namai , Bultmano29 Istorija ir eschatologija ir Heinleino30 Galaktikos pilietis. Tai buvo vieni iš mano mėgstamiausių veikalų. Kitu užėjimu jis išsinešė viską, ką turėjome apie vabzdžius. Tąsyk dėdamas į maišelį knygas Normanas pasiteiravo, ką rašytojas šiuo metu veikiąs. Vos neišvirtau iš Baliono, kai išgirdau atsakymą:

— Pradėjau naują romaną, — tarė jis. — Apie žiurkę. Gauruotą. Šitas jiems tikrai nepatiks.

— Tęsinys? — nusijuokė Normanas.

— Ne, šįkart visiškai kas kita, — atsakė Džeris. — Neberašau tų banalybių. Žinot, reikia kažkaip kapstytis. Čia kaip su rykliais. Tik sustok, ir nuskęsi.

Atrodo, Normanas žinojo, nes tiktai linktelėjo ir padavė Džeriui knygas.

Nuo to laiko, vos pasirodžius naujai knygų siuntai, kaip mat ją išknaisiodavau, ieškodamas Džerio Magūno romano. Kartais nutinka stebuklų — tuo buvau tikras. Tiesą pasakius, pripažindavau tai kas kartą, kai sveikas ir gyvas grįždavau iš Skvero, siųsdamas dangun dėkingą atodūsį už dar vieną suteiktą stebuklą, ir dar kartą pripažinau tą naktį, kai savo letenomis paliečiau romaną. Tai buvo pigiai išleista 227-ių išgeltusių puslapių knygelė. Jos viršelyje, kanarėlės geltonumo fone, ugnis rijo Niujorko miestą, o virš liepsnojančio horizonto, dūmų apsiaustyje šmėžavo milžiniška, už „Empire State Building“ didesnė žiurkė raudonomis akimis ir raudoniu varvančiomis iltimis. Viršelio viršuje kraujo spalvos dryksniais raudonavo pavadinimas: Gūžta. O apačioje sukrečiančiai smulkiomis raidelėmis buvo užrašytas autoriaus vardas: E. Dž. Magūnas. Perskaitęs knygą suvokiau, kad „Astrai Press“ leidykla, išleidusi ją 1950-aisiais, turėjo polinkį hiperbolizuoti — iš tiesų knygoje nebuvo jokių gigantiškų žiurkių, nors į galą tikrai pasirodė aibė degančių miestų.

Visą šimtmetį taikūs ir nepaprastai protingi tolimiausiame mūsų galaktikos pakraštyje įsikūrusios Axi 12 planetos gyventojai siuntinėjo zondus-robotus, kad ištirtų Žemės planetą, kuri buvo vienintelė planeta visoje galaktikoje, išskyrus jų pačių, apgyventa aukštesniųjų gyvybės formų. Šie zondai surinko milžinišką kiekį informacijos apie Žemę ir jos būtybes, ir aksiečiai nusprendė, kad atėjo metas užmegzti kontaktą su žemiečiais, nors ir žinojo, kad tai bus nelengva. Toli pralenkę žemiečius tiek etiniu, tiek intelektiniu išsivystymu, aksiečiai jų akyse turėjo vieną trūkumą — atrodė kaip daržo šliužai. O dydžiu prilygo Setlando poniams. Būdami taikūs ir protingi, aksiečiai gerai suprato, kad jų išorė žemiečius gali suklaidinti ir neįtikinti pranašesne morale bei intelektu. Galėjo nutikti ir taip, kad žemiečiai išvis atsisakys draugauti su ponių dydžio šliužais. Laimei, šie slidūs aukštesniosios rūšies sutvėrimai buvo įvaldę pažangią protoplazmos keitimo techniką ir nusprendė pasiųsti Žemėn tiriamąją ekspediciją, sudarytą iš tuzino aksiečių prieš tai įgavusių dominuojančios Žemės rūšies pavidalą. Negana to, siekiant, kad šie tyrinėtojai prieš užmegzdami kontaktą visiškai perprastų žemiečių kalbą ir papročius, jie būtų siunčiami kūdikystėje — nežemiški lauminukai, kuriuos kaip nuosavus vaikus užaugintų nieko nenutuokiančios Žemės motinos. Iš čia ir knygos pavadinimas. Suaugę lauminukai, Žemės kalbų ir papročių žinovai, turintys draugų ir sąjungininkų — netgi brolių ir tėvų — tarp dominuojančios rūšies atstovų, galėtų tobulai pasitarnauti kaip tarpininkai tarp žemiečių ir aksiečių.