Сэм Сэвидж - Firminas

O iš tikrųjų štai ką norėjau padaryti (ir vos nepadariau): išlėkti iš Žiurkių Landos, mestis jam po kojų ir lyg bepročiui pabučiuoti jo batą. Jis būtų giliai sujaudintas. Išsikraustydamas pasiimtų mane su savimi. Įdomu tai, kad iliuzijos neturi ribų. Ką gi pamanytų Normanas apie žiurkę, atskuodžiančią iš už seifo ir prilimpančią jam prie bato? Tikrovėje egzistuoja skirtumai, kurių neperžengsi.

Gyvenimas trumpas, bet prieš užsilenkdamas dar gali išmokti keleto dalykų. Vienas iš mano pastebėjimų — priešybės visada susijungia. Stipri meilė virsta stipria neapykanta, tyli taika perauga į triukšmingą karą, baisus nuobodulys pagimdo didžiulį jaudulį. Tas pats nutiko ir man su Normanu. Sakyčiau, ta naktis knygyne, kai Normanas verkė, o aš, irgi vos neverkdamas, kybojau virš jo, buvo mūsų santykių apogėjus, didžiausio artumo akimirka. Visišką intymumą seka visiškas atšalimas. Buvo šeštadienio vakaras. Sekmadieniais krautuvė visuomet būdavo uždaryta, taigi kitą dieną Normano nė nosies nemačiau. Sekmadienio naktį iš Rialto grįžau apsinuodijęs. Tikriausiai papuolė sugedusi dešrelė. Šitaip man buvo nutikę ir anksčiau, todėl nesijaudinau. Pirmadienį iš ryto jaučiausi geriau, tačiau buvau dar nekokios formos, tad nusprendžiau nerizikuoti ir tą vakarą į Rialto neiti, nors tai reikštų, kad iki antradienio negaučiau nė kąsnio. Normanas sėdėjo savo vietoje prie stalo su laikraščiu ir kava, o aš sėdėjau Balione, budriai dairydamasis sielvarto ženklų. Atidžiai stebėjau, kaip jis iš lėto nuleido kavos puodelį, taip lėtai, kad dešinioji akis ir skruostas vos vos krustelėjo, lyg lelijų lapai rudame vandenyje. Kažin, svarsčiau aš, ar šis keistai sulėtintas judesys — dar vienas širdgėlos simptomas? Dėl savo nemeilės veidrodžiams niekada iki galo neįkirtau šviesos lūžio dėsnių. Taigi ne iš karto supratau, kad jeigu aš matau jo akį, vadinasi, ir jis mato manąją. Nepaisydamas šios lemtingos simetrijos, aš ir toliau žiopsojau persisvėręs per Baliono kraštą, o Normanas tuo metu lėtai atsilošė krėsle, sunėręs pakaušyje rankas, lyg rąžytųsi. Dabar jis žvelgė tiesiai į lubas, ir vieną ilgą akimirką jo tamsus ir niūrus žvilgsnis susirėmė su manuoju, juodu ir žibančiu. Siaubas ir atpažinimas. Tada aš įtraukiau galvą atgal ir susigūžiau tamsoje tarp gegnių, sumišęs iš baimės ir džiaugsmo. Jis mane pamatė! Ką jis dabar darys? Aš nebebuvau vienišas. Pabandžiau prisiminti jo akis. Ką jos sakė? Žvelgdamas į praeitį, įsivaizdavau jose išvydęs meilę. Gerasis, supratingasis Normanas — neabejojau, kad jis pastebėjo mano trūkstamą smakrą ir gauruotus skruostus, bet taip pat neabejojau, kad jis sugebėjo pažvelgti giliau ir pro žibančias akis įsiskverbti į bendraminčio menininko ir verslininko sielą.

Likusią dienos dalį tūnojau giliai pasislėpęs. Tik išgirdęs uždaromas ir rakinamas krautuvės duris ir gatve nutolstančius Normano žingsnius, nuropojau į Balkoną pasižvalgyti. Dar balandį buvau prisitempęs į Balkoną popieriaus skiaučių iš senosios šeimyninės gūžtos ir nusilipdžiau nediduką fotelį. Buvo malonu sėdėti ir stebėti, kas vyksta apačioje krautuvėje. Kartais pasilikdavau ten ir po uždarymo, užsisvajojęs, kol gelstantis vakaras palengva užliedavo krautuvę savotišku skaidriu liūdesiu. Mėgau tuos gilėjančius šešėlius ir graudulį, kuris tuomet mane persmelkdavo. Tačiau minėtąjį vakarą aš kaipmat pastebėjau, kad, kol virpėdamas iš baimės ir vilties kiūtojau tarp gegnių, į svečius paslapčiomis buvo užsukęs Normanas. Fotelis buvo pastumtas į šoną ir ganėtinai apglamžytas, o greta jo gulėjo krūvelė neregėto maisto. Saujelė cilindro formos ir neono žalumo žirnelių. Jie skaniai kvepėjo, taigi paragavau. Buvo savotiškai gardūs, priminė sūrį, sumaišytą su karštu asfaltu ir Prustu. Prisiminiau Normano žvilgsnį tą akimirką, kai mūsų akys susitiko, ir pamaniau: „Vis dėlto tai meilė.” Šitaip prasidėjo — ir netrukus baigėsi — viena laimingiausių mano gyvenimo akimirkų. Įsitikinau, kad nebesu vienas. Priklausiau kitam. Vėl krimstelėjau. Per visus veltėdžiavimo mėnesius Rialto niekada nepasiūlė man nieko panašaus. Žirneliai buvo glotnūs kaip ledinukai, traškūs kaip spragėsiai ir, kaip jau minėjau, pasižymėjo sykiu maloniu ir keistu skoniu. Pabandžiau sugalvoti jiems pavadinimą ir apsistojau prie „normanų”: kaip skambėtų „Prašyčiau dėžutę normanų”? Apgailestavau, kad tebejaučiu šleikštulį nuo dešrelės, antraip būčiau sukirtęs daugiau nei keletą šių viliojančių kąsnio dydžio žirnelių.

Po to užmigau tiesiog Balkone. Sapnavau, kad šoku su Normanu. Vilkėjau vieną iš šilkinių Džindžer Rodžers suknių, o jis atlape segėjo mano dovanotą geltonąją rožę. Mums bešokant jis pirštų galiukais maitino mane normanais, muzikos ritmu po vieną kišdamas burnon. Iš pradžių tai buvo malonu, bet paskui ėmiau springti, o jis vis nesiliovė ir bruko per jėgą, ir sapnas virto košmaru. Pabudau kosėdamas ir nusikamavęs. Bandžiau vemti, bet nepajėgiau.

Kitą rytą jaučiausi dar blogiau. Buvau apsvaigęs ir skausmingai kosėjau, o ausyse grumėjo, lyg kas būtų nuleidęs vandenį. Grįžęs dar užkrimtau naujojo maisto ir pasijutau šiek tiek geriau. Tačiau vakarop savijauta vėl pablogėjo, taip nusilpau, kad žengęs kelis lėtus žingsnelius jaučiausi lyg kalną įveikęs. Dvi dienas nebuvau gėręs, ir dabar tegalėjau galvoti apie vandenį. Pažvelgęs iš Baliono pastebėjau, kad Normanas paliko neplautą puodelį. Dugne dar buvo likę rudo skysčio. Pasiryžęs jį gauti, pusiau nuropojau, pusiau nuslydau centrine šachta į Žiurkių Landą. Pasiekęs žemę pamačiau, kad landą iš dalies užstoja nedidelė kartoninė dėžutė. Teko sukaupti paskutines jėgas, kad nustumčiau ją šalin. Pasirodė sunki, mat kone iki pat viršaus buvo pridėta normanų. Besiropšdamas lauk iš landos pastebėjau etiketę: „Žiurknuodžiai“. Skaityti tarp eilučių: „Normanai tau šiknon“. Ant etiketės nebuvo prierašo „gardus ir sveikas maistas”. Užtat buvo iškalbingas „viena porcija užmuša“. Kažin, ar pustuzinis mano nurytų žirnelių užskaitoma kaip viena porcija? Skaičiau toliau: „Pelių, rudųjų ir juodųjų žiurkių naikinimui namuose, ūkiuose ir įmonėse“. Suabejojau, ar esu rudoji, ar juodoji, bet skirtumo akivaizdžiai nebuvo. „Laikyti toliau nuo vaikų ir naminių gyvūnų“. Žiaurūs žodžiai tam, kuris trumpam įsivaizdavo galįs būti ir vienu, ir kitu. Aš merdėjau, kaip ir Pyvis, tik lėčiau, ir ne atsitiktinai užmuštas, bet tyčia nužudytas. Nušliaužiau prie kavos ir ją išgėriau, o tada ilgiau nei valandą ropojau atgal į savo urvą. Net gulėdamas negalėjau atgauti kvapo. Vis kosėjau, o kai nekosėjau, mano plaučiai šniokštė taip, lyg kas klyktų iš gilios duobės dugno. Palaižęs dantenas pajutau kraujo skonį. Įsivaizdavau save mirštantį. Miršta Fredas Asteras, legendinis šokėjas. Miršta Džonas Kytsas, legendinis poetas. Miršta Apolineras, apimtas kliedesių. Miršta Prustas, gražios akys raukšlėtame veide. Miršta Džoisas Ciuriche. Miršta Stivensonas Samoa. Nužudytas miršta Marlou.

Gailėjausi, kad niekas to nepamatys. Nuostabūs drugiai suglaus sparnus, ir aš nustipsiu kaip bet kuri kita žiurkė.

Miegojau ilgai. Ir pabudau ne rojuje, nebent rojus — tai dulkėta vieta tarp dviejų medžio sijų. Vis dar jaučiausi labai silpnas, bet iš dantenų nebesisunkė kraujas. Buvau klaikiai ištroškęs ir alkanas kaip vilkas. Iš apačios pro Baliono kraštą sklindančioje šviesoje šoko dulkės. Stebėjau jas kone iki ašarų sujaudintas viso šio grožio. Nušliaužiau keletą žingsnių, ir lentjuosčių šiurkštumas po mano pėdomis pasirodė neapsakomai saldus. Nuropojau iki Baliono krašto ir pažvelgiau žemyn. Jis sėdėjo prie stalo ir skaitė laikraštį, tarsi nieko nebūtų įvykę. Žvelgdamas į jo plikę, dabar be vargo nuspėjau, kokius nelemtus gumbus jis taip klastingai slėpė po vienuolišku garbanų vainiku. Laisvai galėjau pajudinti ir numesti lempą ant jo neapsaugoto kiaušo. Bet kad ir kaip atrodytų keista, nors tokia mintis man buvo atėjusi į galvą, atgarsio ji ten nerado. Gyvenime milžiniškas fatalizmas visada saugojo mane nuo kartėlio ir pagiežos jausmų. Be to, tai būtų kerštas fantomui, kadangi mano pažįstamas ir mylimas Normanas apskritai liovėsi egzistuoti, virto tiesiog mano vaizduotės vaisiumi, didžiulio nesusipratimo padariniu — nesusipratimo, dėl kurio kaltas buvau aš pats. Jis tapo tik dar vienu mano svajonių personažu, ne ką tikresniu už tą pamišusį poetą, kuris prieš savaitę baladojosi į Saros Bernar duris. Mano širdis buvo sudaužyta. Žiurkių nuodai , arba Išduota meilė. Visa, kas atrodė pastovu ir tvirta, subyrėjo į šipulius, ir visgi sykiu jaučiausi atgimęs. Kaip sakoma, buvau pasirengęs atversti naują puslapį. Pembruko knygynas jau keliavo į užmarštį, o jo savininkas pasirodė besąs žudikas, smilkiniuose nešiojantis Kaino žymę, taigi atėjo laikas kurti planus.