Сэм Сэвидж - Firminas

Kelionei reikėjo lietingos nakties, kai žmonės virš galvų iškėlę laikraščius ir skėčius zuis tarp automobilių ir namų durų, pernelyg susirūpinę, kad pastebėtų menką gyvulėlį, krypuojantį po mašinomis savo keliu vakarų kryptimi. Ilgai laukti neteko. Kitą šeštadienį, penktą valandą vakaro, Šainas uždarė knygyną ir išsmuko lauk, palindęs po varvančiu juodo skėčio skliautu. O kažkur po vidurnakčio, kai išsiruošiau į Miesto sodą, lietus pylė visu smarkumu, nors asfaltas po mašinomis tebebuvo sausas ir šiltas. Rūpesčių kildavo tik kertant tarpus — atviras erdves, kurias tekdavo perbėgti sprintu. Prieš bėgdamas palaukdavau tinkamos progos (nepamiršau vargšo Pyvio), o brėkštant pagaliau kirtau Viešąjį parką ir vienu šuoliu liuoktelėjau į Miesto sodą.

Tenai žėlė minkšta žolė, ji skaniai ir saldžiai kvepėjo. Tai buvo pirmoji žolė mano gyvenime, tad šiek tiek jos parupšnojau. Lietus liovėsi, rytuose švito dangus. Visą kelią iki pat Tremonto gatvės puldinėjau nuo mašinos prie mašinos, mano kojos ir kūno apačia buvo pajuodę ir aptaškyti smėliu bei alyva. Apsivaliau kaip mokėdamas, tada nuropojau po kažkokiu krūmu ir užmigau. Kai pabudau, švietė saulė, ir aš išvydau medžius. Niekada iki tol nebuvau matęs tikrų medžių. Krūmas, po kuriuo slėpiausi, augo greta betoninio tako, ėjusio išilgai viso Miesto sodo. Iškišau nosį laukan ir pamačiau vaikštinėjančius gražiai apsirengusius žmones. Aidėjo bažnyčios varpai. Jaučiausi keistai atsietas, tarsi regėčiau save iš šalies. Turėjęs mirti žiurkius nenumirė. Silpnas ir purvinas, bet jokiu būdu ne miręs, kuo gyviausiai tūnojo po krūmu ir rezgė planą.

Stebėjau vaikštinėjančius žmones, stebėjau, ką jie daro su rankomis. Ar jų rankos kalba? Visą rytą stebėjau rankas, siūbuojančias prie šonų, subruktas į kišenes, glostančias vėjo ištaršytus plaukus, mojuojančias pasisveikinant, rodančias į voveres, sugniaužtas į kumščius, gliaudančias žemės riešutus, krapštančias nosis, besikasančias klynus ir laikančias kitas rankas. Visos rankos buvo įnikusios į tuos veiksmus be jokių kalbų. Aš ėdžiau žolę. Dusyk išlindau lauk ir nuknisau riešutus, skirtus voverėms. To nepakako.

Visą dieną negavau paėsti tikro maisto. Jaučiausi nusilpęs, o silpnumas mane gąsdino.

Buvo jau beveik sutemę, kai pamačiau jas ateinant — dvi moteris ir mažą mergaitę, kurios ėjo nuo Arlingtono gatvės. Vilkėjo dailius rūbus ir avėjo blizgančius batus. Virš mergaitės galvos moterų rankos kalbėjosi. Pasigailėjau, kad nepraleidau daugiau laiko studijuodamas paveikslyną ir negalėjau suprasti, ką jos kalba. Mano širdis daužėsi. Nerimavau dėl savo silpnumo, bijojau, kad iš baimės ir jaudulio nenualpčiau. Stebėjau, kaip jos artinasi, o kai buvo šalia, išbėgau į tako vidurį ir letenomis pasakiau: „Viso gero, užtrauktuk”. Bandžiau šią frazę sušukti, mojuodamas kuo įnirtingiau. Viso gero, užtrauktuk. Viso gero, užtrauktuk. Lyg to būtų maža, nusprendžiau sustiprinti įspūdį ir iš visų jėgų cyptelėjau. Kaip supratau, pavyko. Moterys ir mergaitė stabtelėjo, visos trys išsižiojusios sužiuro. Viso gero, užtrauktuk. Pasistiebiau ant galinių kojų, kad tai pasakyčiau, bet iš entuziazmo praradau pusiausvyrą ir nuvirtau aukštielninkas. Viena iš moterų pradėjo leisti kvėpčiojantį kriuksintį garsą, ha ha ha, tikriausiai ji juokėsi, o tada mažoji mergaitė suklykė. Negaliu tiksliai prisiminti, kaip klostėsi įvykiai paskui. Kai kurie žmonės šaukė: „Žiurkė, žiurkė!” Vyriškas balsas atsiliepė: „Tai aišku, kad ne voverė”, kitas balsas pridūrė: „Jai priepuolis”, o trečiasis: „Pasiutligė”, ir visi ėmė kalbėti sykiu. Atėjo vyriškis su lazda ir pabandė bakstelėti man į pilvą. Pašokau ant kojų ir puoliau bėgti, o vyriškis mėgino kirsti man lazda. Išgirdau, kaip ji girgžtelėjo į šaligatvį, tada pakilo į orą ir su švilpesiu nusileido man ant kupros, vos spėjau pasiekti žolę, ir kažkas dar suriko: „Nesužeiskite jos.” Įlindau į krūmokšnių eilę ir pasileidau bėgti. Nejaučiau jokio skausmo, bet žinojau, kad už savęs velku kažką sunkaus. Atsisukau ir pamačiau, kad kairioji koja keistai persikreipusi. Bėgant ji nejudėjo, ir aš ją tempiau iš paskos it maišą.

Skausmas mane pasivijo naktį, ir ryte aš vos pajėgiau judėti į priekį, stumdamasis tiktai priekinėmis letenomis, toks smarkus buvo skausmas. Kramčiau žolę. Iš slaptavietės stebėjau, kaip vyras šeria voveres. Jis sėdėjo ant suolelio netoli manęs su popieriniu maišiuku ant kelių, o voverės ropšdavosi ir griebdavo riešutus tiesiai iš jo pirštų. Godumas ir degradacija laukinėje Amerikos gamtoje. Po kurio laiko jam, regis, įgriso. Apvertė maišiuką, ir visi riešutai pasipylė ant suolelio ir žemės. Vyras patraukė savais keliais, voverės straksėjo rankiodamos riešutus, o kai daugiau nebeliko, dingo ir jos. Bet vieną riešutėlį jos pražiopsojo, mačiau jį žolėje vos už kelių pėdų nuo slėptuvės. Kažkas kitas, apsirengęs mėlynai, atėjo ir užsėdo suolelį. Man nerūpėjo. Per smarkiai norėjau to riešuto, kad dėl ko nors jaudinčiausi, taigi nuropojau ir jį pačiupau. Prisimenu, koks buvo skanus.

9 SKYRIUS

Paskui prisimenu tik siūbavimą ir stiprų žmogaus kvapą. Atsigavęs apsižiūrėjau, kad guliu kaip kūdikis suvystytas į tą kvapą ir dusinančius vilnonio audinio sluoksnius. Viduje buvo tamsu, siūbavo ir labai skaudėjo. Priekinėmis letenomis prarausęs šiurkštaus audeklo klostes, sugebėjau iškišti galvą laukan į šviežią orą. Godžiai kvėpuodamas regėjau mėlyną dangų, suraižytą laidų ir įrėmintą namų stogų. Atsmaukiau dar vieną klostę ir vienoje pusėje išvydau mašinas, kurias lenkėme mes, kitoje — mašinas, kurios lenkė mus. Atsigręžiau atgal ir viršuje pamačiau žydrą dangų, o tada, dar toliau, tokio pat žydrumo žmogaus akį. Ji žvelgė tiesiai į mane, o jos sesuo tuo metu stebėjo eismą.

Džeris Magūnas sunkiai šnopavo, iš visų jėgų mindamas pedalus, ir kas kartą iškvėpdamas išpūsdavo ūsus. Jo minamas dviratis lingavo į šonus, o vielinis krepšys sūpavosi it lopšys. Padėjau galvą ant kvepiančios vilnos — kaip sužinojau vėliau, tai buvo Džerio megztinis, Džerio kvapas, — ir užsimerkiau. Storas megztinis sušvelnino kratymą, bet nesumažino kojos skausmo. Priekinis ratas po krepšiu cypė. Būčiau norėjęs Džeriui pasakyti „viso gero, užtrauktuk”, bet neturėjau jėgų, o ir šiaip abejojau, ar suprastų.

Ir taip aš antrą kartą atsidūriau Kornhilo gatvėje. Pirmąkart įsiūbavau Mamos įsčių vandenyse, o dabar — Džerio megztinyje. Parplaukiau krepšyje tarytum Mozė.

Kai pasiekėme Pembruko knygyną, Džeris kaip įmanydamas švelniau perkėlė dviratį per šaligatvio bortelį ir atrėmė į krautuvės langą. Pro stiklą mus stebėjo rūstus Šaino žvilgsnis: platus jo veidas priminė pelėdą, kuri tuoj mesis ant mūsų kiaurai vitriną. Žvilgčiodamas iš vilnonės prieglaudos pintinėje, buvau arčiau jo nei kada nors anksčiau, netgi arčiau nei tą lemtingą dieną, kai mūsų akys pirmąsyk susidūrė, manosios — kupinos meilės, o jo — kupinos... ko? Paniekos, kaip man dabar atrodo.

O Džeris, kaip paprastai, jį tiesiog ignoravo.

Jis suvystė mane į vilną, ir mes įėjome pro duris, virš kurių buvo iškaba KAMBARIŲ NUOMA. Alkūnėmis pastūmė stiklines duris su užrašu DR. LIBERMANAS, BESKAUSMIS DANTŲ GYDYMAS. Atsidususios jos užsivėrė mums už nugaros. Viduje buvo tamsiau, tvyrojo šaltas drėgmės kvapas. Sunkiai ir iš lėto, pirmiausia statydamas ant pakopos dešiniąją koją, tada pritraukdamas kairiąją, kaip vaikas, jis užnešė mane per tris tamsius laiptų maršus į viršų. Kvėpuojant jo ūsai tai kilo, tai leidosi, o laiptų aikštelėse mes truputį pailsėdavome. Kiekviename aukšte buvo po kelerias duris. Visos dažytos rudai, išskyrus daktaro Libermano, kurios buvo žalios, ir visos turėjo matinio stiklo viršulangį.