Сэм Сэвидж - Firminas

Kitą kartą apyaušriu tykinau namo iš Rialto ir tuščioje Kembridžo gatvėje sutikau vyriškį su mergina, kurie dėl kažko ginčijosi. Ji rimtai ant jo niršo, vis rėkė „Šūdžiau tu, prakeiktas šūdžiau“, ir kas kartą išrėkdama „šūdžiau” treptelėdavo koja, tarsi skaičiuotų, kiek kartų iš eilės gali ištarti tą žodį. Vyriškis svyravo ir bandė apkabinti ją per pečius, bet ji vis nusipurtydavo. Iš to, kaip jis svyravo, atrodė visiškai nusiliuobęs. Ji avėjo sidabriniais bateliais labai aukštu kulnu ir tuo priminė mano Meilutes, taigi pajutau jai gailestį. Mintimis buvau jos pusėje, kad ir kokia būtų kaina. Iš tikrųjų kaina buvo lygi nuliui — kodėl tokiai gražiai merginai turėtų rūpėti, kad kažkoks varganas žiurkpalaikis yra jos pusėje? Rankoje ji laikė didelę geltonų rožių puokštę, ir po kokio penkiolikto „šūdžiaus“ tomis rožėmis užvanojo tiesiai jam per marmūzę, žiedlapiai pabiro į visas puses, o ji perbėgo gatvę ir nusileido į metro. Be garso sušukau: „Še tau, išgama!“ Šiek tiek svyruodamas, tarsi nuo lengvo vėjelio, vyriškis kurį laiką dar pastoviniavo tarp pasklidusių ant šaligatvio rožių, panašių į geltoną liepsną. Tada ėmė jas mindžioti, trypti į šaligatvį, pasukdamas bato galu. Tuo pat metu beveik identišką sukamąjį judesį jis atliko ir burnoje. Ji trepsi, jis suka. Nepraleido nė vienos. Tada lėtai patraukė atgal gatve. Palūkėjęs ir įsitikinęs, kad jis nebegrįš, prisėlinau ir pačiupau vieną rožę, kuri atrodė mažiausiai sugadinta, ir parnešiau namo, kur ištiesinau kaip mokėdamas. Įkišau ją į tuščią kavos puodelį ir palikau ant Normano stalo prieš pat knygyno atidarymą. Būčiau įpylęs ir vandens, bet nesugebėjau.

Išvydęs Normano reakciją į gėlę, pasigailėjau nuėjęs per toli. Jis atrodė nuoširdžiai išsigandęs. Išpūtęs akis spoksojo į keistą geltoną rožę savo kavos puodelyje, tada apsidairė po kambarį, pažiūrėjo net po stalu, tarsi baimintųsi, kad kas nors gali iš ten iššokti. Tada ištraukė rožę iš puodelio ir padėjo ant stalo. Jis nesiliovė varstęs jos žvilgsniu visą rytą, tarsi tikėtųsi, kad gėlė staiga padarys kažką, kas paaiškins jos buvimą, o po pietų išmetė į šiukšlių dėžę. Mano dovana neišdegė. Vietoj džiaugsmo Normanui suteikiau dar vieną rūpestį, ir jaučiausi kaltas. Daugiau jam dovanų nebenešiau.

Niekada nebuvau pilno proto, bet ir su visam jo nepalikau. Galbūt dabar pakelsite antakį, galbūt pakelsite abu, bet faktas lieka faktu — svajonės ir proto išdaigos yra viena, pamišimas — kas kita. O aš ne iš tų, kurie kuoktelėtų patys to neįtardami. Daugybei žmonių su proteliu yra liūdniau nei man. Sužinojau tai iš gerbtino autoriteto, Piterio Erdmano, parašiusio Aš kaip Kitas. Toje knygoje daktaras Erdmanas pasakoja tikras istorijas: nežmoniškai nutukęs žmogus gali atsistoti prieš veidrodį ir matyti save liesą kaip Paryžiaus manekenė, o džiūsna žvelgs į savo atspindį ir matys it drebučių vyniotinis pūpsančius lašinius. Jie iš tikrųjų tai mato. Štai kas yra kuoktelėjimas. Mano problema slypėjo ne veidrodyje, — nieko ten nepamatyčiau, išskyrus tą patį besmakrį vyrutį, — bet vidiniame atspindyje, kurį regiu gulėdamas aukštielninkas ir žiūrėdamas į savo kojų pirštus, sekdamas sau visas tas gražias pasakas, kai įsitraukiu į tai, ką vadinu svajojimu, kai imu gyvenimo beprasmybę ir suteikiu jai pradžią, vidurį ir pabaigą. Mano svajonės aprėpia viską, tiksliau — viską, išskyrus monstrą veidrodyje. Svajose sudėjęs kad ir tokį sakinį: „Muzika baigėsi, ir tyloje visų akys nukrypo į Firminą, kuris abejingas ir nepalenkiamas stovėjo šokių salės tarpduryje“, niekada šokių salės tarpduryje nematau smulkaus besmakrio žiurkino. Būtų visai kitas įspūdis. Ne, visada regiu kažką, kas labai primena Fredą Asterą: liaunas liemuo, ilgos kojos, smakras kaip bato nosis. Kartais net apsirengiu kaip Fredas Asteras. Kaip tik šioje scenoje dėviu fraką ir getrus bei aukštą skrybėlę. Sukryžiuotomis kojomis, nerūpestingai pasirėmęs į lazdelę sidabrine rankena. Jūs dar nepavargote kilnoti antakių? Kartais užsukęs pas Normaną puodelio kavos dėviu rusvą susagstomą megztinį ir mokasinus su spurgais. Atsilošiu krėsle, užsikeliu kojas ant stalo, ir mudu šnekučiuojamės apie knygas, moteris ir beisbolą. Prie šio paveikslo prisegiau frazę PUIKUS PAŠNEKOVAS. O kartais, vis dar labai panašus į Asterą — tik jau išsitaškęs, vėtytas ir mėtytas gyvenimo, lūpos kampučiu prikandęs cigaretę „Lucky Strike”, kaip koks prancūzas, — įsijautęs su žūtbūtiniu įsiūčiu barškinu senąją „Remington” mašinėlę. Dievinu jos vežimėlio džergžtelėjimą, pasigirstantį, kai išplėšiu vieną lapą ir su įniršiu įdedu kitą. Galėčiau tęsti ir tęsti, papasakoti apie beldimą į duris, droviai įžengiančią Džindžer, kuri laiko sumuštinį su sūriu, paruoštą specialiai man, apie žvilgsnį jos akyse. Netgi galėčiau papasakoti, kas parašyta tuose lapuose, kurių šūsnis guli prie rašomosios mašinėlės.

Operos fantome yra fragmentas, kai fantomas, didysis genijus, dėl savo bjaurumo besislapstantis nuo žmonių akių, prisipažįsta užvis labiausiai norintis tiesiog pasivaikščioti vakare alėjomis su gražia moterimi už parankės, kaip eilinis buržua. Mano galva, tai viena labiausiai jaudinančių ištraukų literatūroje, nors Gastonas Leru32 ir nebuvo Didis Rašytojas.

7 SKYRIUS

Kiekvieną savaitę laikraštis pranešdavo vis niūresnių naujienų apie vadinamąją Skali skvero renovaciją. Daugelis vietinių įmonių jau užsidarė, prieš tai paskelbusios milžiniškus galutinius išpardavimus, ir dabar stovėjo tamsios ir tuščios, užkaltos fanera, o kitos tiesiog sudegė iki pamatų. Ir vis tiek Normanas nepasidavė. Mums vis dar išpuldavo sėkmingų dienų, bet tokių kaip kadaise nebepasitaikydavo. Net geriausiomis dienomis apsilankydavo mažiau pirkėjų, o lietingomis dienomis Normanas nė nesivargindavo išsitraukti dulkių šluotelės. Retkarčiais matydavau, kaip pirkėjai nupučia dulkes nuo knygų prieš jas atversdami, tik jis, regis, niekada to nepastebėdavo. Darbavosi kaip anksčiau, bet galėjai matyti, kad širdies į darbą nebededa.

Darbavausi ir aš. Smukus verslui, atsirado daugiau laiko kurti svajonių pilis. Svajonės buvo didingos — ištisi romanai. Kartais kiauras dienas sugaišdavau prie vienos scenos. Galbūt tai piknikas Rivjė paplūdimyje. Galbūt 1929-ųjų vasara — akcijų rinka jau žlunga, bet niekas to nežino. Ką jie nešioja? Kokius batus? Kokias apatines kelnes? Kaip apsikirpę? Kokia jų mašina? Kaip įrengtas salonas? Kiek kainuoja benzinas? Ar jie atsivežė knygą? Iš ko padaryti sumuštiniai? Į ką įvynioti? Kokios rūšies cigaretės? O limonadas? Koks ten paukštis gieda? Kokiame medyje jis slepiasi? Dabar man visa tai nesukeltų didelių sunkumų. Esu nusisvajojęs į tokias tolybes kaip Tangų dinastijos Kinija, Maču Pikču ir septyniasdešimt trečiasis „Empire State Building“ aukštas.

Vieną vėlyvą vakarą buvau įsitraukęs į svajonę apie pamišusį poetą prancūzą. Aš — arba jis, arba Fredas Asteras, jokio skirtumo — netekau kojos, kaudamasis Paryžiaus Komunos pusėje. Ilgi skausmo ir absento metai išvedė jį — mane, mus — iš proto. Šioje scenoje, vykstančioje lietingą naktį, matome jį siauroje Paryžiaus gatvėje, kumščiu daužantį garsiosios aktorės Saros Bernar33 namų duris. Kitame delne gniaužia ištraukas (suvyniotas į klijuotę, kad apsaugotų nuo lietaus) iš savo nemirtingos ir beprotiškos poemos „Ode a la Nuit”. Rūsyje kaip tik skaičiau Encyclopedia Britannica straipsnį apie Sarą Bernar, kai mane privertė krūptelėti rakinamos krautuvės durys. Nėriau į protėvių landą, užropojau rašalo juodumo šachtomis ir Balkoną pasiekiau tą akimirką, kai Normanas kabino lietpaltį. Ką gi, lijo ir Bostone. Jis dar nė karto nebuvo grįžęs į krautuvę po uždarymo, tad sunerimusiu žvilgsniu sekiau, kaip jis vaikšto nuo stelažo prie stelažo, dairosi aplinkui taip, tarsi lankytųsi čia pirmą kartą. Paskui atsisėdo į savo įprastą krėslą. Atsisėdo ant pažįstamos raudonosios pagalvėlės, abu delnus sudėjo ant stalo, ir ėmė verkti. Neišleido nė garso, neužsidengė veido, tik ašaros tyliai ritosi skruostais, maišėsi su lietaus lašais ant jo veido ir smakro, byrėjo ant marškinių. Aš be garso šūktelėjau: „Drąsiau, pone Šainai. Rytoj išauš nauja diena. Nedarykite kvailysčių“. Jaučiausi taip blogai, kad į galvą lindo vienos banalybės. Netgi pasvarsčiau galimybę žemyn galva pulti iš Baliono, kad tik jį išblaškyčiau.