Сэм Сэвидж - Firminas

Planas buvo geras, tik deja, nepaisant dešimtmečius trukusių orbitinių šnipinėjimų ir analizių, aksiečių zondairobotai padarė paiką klaidą ir neteisingai nusprendė, kad dominuojanti Žemės rūšis — rudoji žiurkė. Dėl tos klaidos vieną 1955-ųjų dieną tuzinas nieko neįtariančių žiurkių patelių į savo gūžtas priėmė tiek pat protoplazmiškai pakitusių aksiečių, nebesiskiriančių nuo tikrųjų žiurkių atžalų. Mažyliai aksiečiai greitai perprato klaidą. Ir vis dėlto sutrikę lauminukai — vedami smarkuolio Alijako — narsiai stengėsi tęsti misiją ir užmegzti kontaktą su dominuojančia rūšimi, kuri, kaip jie dabar įsitikino, buvo žmonės. Likusią knygos dalį išsamiai aprašomos siaubingos žūtys nuo negailestingosios rūšies rankos — nepaisant to, kad tikrosios žiurkės, laikiusios aksiečius saviškiais, dėjo kilnias ir pasiaukojančias pastangas juos išgelbėti. Kas kartą, kai Žemėje žūdavo aksietis, tikslus jo žūties vaizdas būdavo telepatiškai transliuojamas per visą galaktiką į Axi 12, ir vaizdai pasirodė tokie siaubingi, kad įsiutino net taikią ir intelektualiai pranašesnę aksiečių visuomenę. Nors jų kosminiams laivams prireikė kelerių metų pasiekti Žemę, nusigavę jie pavertė ją ugnies kamuoliu. Iš čia tie degantys miestai viršelyje. Epilogo veiksmas vyksta 1985-aisiais, kai visi žmonės, o su jais ir kiti stambūs mėsėdžiai, išnykę, ir ant sugriautos planetos nuodėgulių nieko nebodamos karaliauja rudosios žiurkės.

Užverčiau Gūžtą ir ant jos atsisėdau. Vos neverkiau, o šalia Džerio vardo prirašiau žodžius SIELOS DRAUGAS ir VIENATVĖ. Dabar supratau, kad dviračio priekyje pritaisytoje vielinėje pintinėje jis vežiojosi milžinišką neviltį, ir kad šnairuojanti į šoną akis iš tiesų žvelgė į tuščią žmogiško gyvenimo niekybę ir laiko bei erdvės begalybę — niekybę ir begalybę, kurias jis sujungė savo knygoje ir pavadino Didžiąja Tuštuma. Galite įsivaizduoti, kaip tas romanas pakėlė mano savivertę. Daugiau jokių šlapių vietų džiunglėse, jokių bereikšmių žodžių nei gestų — turėjau visiškai naują istoriją. Prie etikečių IŠKRYPĖLIS, KEISTUOLIS ir NEPAPRASTAS GENIJUS dabar galėjau pridėti pateisinantį būdvardį NEŽEMIŠKAS. Vienišomis naktimis kur kas ramiau, jei pažvelgęs aukštyn į žvaigždes, regi jas ne kaip degančio ledo šukes, skrajojančias po Didžiąją Tuštumą, bet kaip švieseles namų languose. Deja, buvimas nežemišku nesuteikia jokių praktinių privalumų — nei turto, nei šlovės — ir nė kiek nepadidina tikimybės išgyventi dieną, ant galvos nenukritus kokiai bėdai. Be to, iš tikrųjų aš niekada ta istorija netikėjau.

Darbo valandomis, jei nemiegodavau ir nesidairydavau iš Baliono, mane rasti galėdavai Balkone. Pro mano tiriamą žvilgsnį nepraslysdavo nė vienas krautuvės įvykis. Kai Normanas parduodavo ypač stambų pirkinį ir išmušdavo čekį puošniu senoviniu kasos aparatu, stovėjusiu ant prekystalio prie durų, suplodavau letenomis ir tyliai sušukdavau: „Šaunuolis, Normai!” Sveikinimai iš gyvenimo paraščių.

Pembruko knygynas buvo didelė krautuvė — keturi kambariai, pilni knygų, neskaičiuojant rūsio, — bet Normanas ją žinojo kaip savo rankos pirštus. Tačiau net ir jis suklysdavo. Retkarčiais jo paieškos likdavo bevaisės, jis smeigdavo ir išeidavo tuščiomis. Kai taip nutikdavo, stebėti būdavo skaudu. Gerai pamenu vieną atvejį. Taikinyje atsidūrė plonytė Liūdnosios kavinės baladė. Ją medžiojo neūžauga, jauna moteris, vilkinti kupranugario vilnos paltą, tokį platų, kad kabojo ant jos lyg vigvamas ir vilkosi žeme. Jo apačia buvo apkepusi purvu. Jau kurį laiką ji sukinėjosi po krautuvę neva naršydama, bet iš tikrųjų, manau, kaupdama drąsą prabilti. Vos tik ji išsakė savo pageidavimą, — jei „sakymu” pavadintume drovų kuždesį, — Normanas pasisuko ant kulno ir užtikrintai nupėdino prie pigių romanų stelažo, ištiesęs į priekį ranką, nekantriai gniaužydamas storus pirštus. Beveik galėjai įsivaizduoti knygą stryktelint nuo lentynos tiesiai jam į delną. Visgi šį kartą įsivaizduotum bergždžiai. Šį kartą didžioji cerebrinė įsidėmėti-atgaminti sistema pavedė ir nesuveikė. Beveik girdėjai dunkstelėjimą Normano galvoje, išduodantį, kad aparatas užstrigo. Knyga nestryktelėjo, pirštai jos nepačiupo. Su augančiu nerimu stebėjau, kaip jis naršo po stelažą nuo viršaus iki apačios, ieškodamas jos ten, kur ji turėtų būti, nervingai braukydamas per knygų eiles smiliumi lyg jas skaičiuotų, o tada išrausdamas viršutines ir apatines lentynas, judesiams smarkėjant nuo ramiai užtikrintų iki konvulsyvių ir isteriškų. Kai galų gale visiems tapo aišku, jog knygos ten tiesiog nėra, akivaizdžiai nėra, skausmingai nėra, jo tvirti pečiai subliuško nuo pralaimėjimo.

— Ką gi, maniau, kad ją turime, bet regis, klydau. Nuoširdžiai atsiprašau.

Jis tai pasakė grindims priešais savo pėdas, negalėdamas pažvelgti nusivylusiai pirkėjai į akis. Atrodė siaubingai nusiminęs, ir galiu pasakyti, kad nuliūdino ir neūžaugą, kuri be abejonės gailėjosi išvis paklausus. O, kaip man tada knietėjo stryktelėti iš savo slėptuvės ir surikti: „Ji čia, pone Šainai”, — į akis pagarbiai vadinčiau jį „ponu Šainu”, — „štai kur ji — įsimaišė tarp virimo knygų.” Priblokštas jis išstenėtų: „B... bet iš kur tu žinai?” O aš atsakyčiau: „Pembruko knygynas man daugiau nei verslas, sere, — tai mano namai“. Jis būtų baisiausiai sužavėtas, o ir sujaudintas. Ir tai būtų tik pradžia. Svajonėse jis priimdavo mane pagalbininku. Greitai „pakilčiau pareigose” iki vyriausiojo raštininko. Dėvėčiau žalią akių snapelį31. Man patikdavo įsivaizduoti save su snapeliu, vėlyvą vakarą sėdintį prie darbo stalo, įnikusį į popierius, — primindavau sau Džimį Stiuartą iš Nuostabaus gyvenimo.

Naujienos iš išorinio pasaulio buvo blogos. Anot Globė , Generolas Logas miesto tarybai pateikė galutinius mūšio planus. Poros pasmerktų šeimų iš vakarinės Skvero dalies advokatai vis dar kovojo, tačiau byla buvo laikoma beviltiška. Birželį taryba davė sutikimą: per kelis mėnesius turėjo prasidėti naikinimas. Skvero pakraštyje jau laukė sunkioji technika, sutepta alyva ir pasirengusi pulti. Kone kiekvieną naktį po tarybos sprendimo liepsnodavo namai, kurių šeimininkai bandė sumažinti nuostolius. Naktimis kaukdavo sirenos, o kartais rūkdavo tokie tiršti dūmai, kad gatvėse trūkdavo oro. Tebedirbau prie savo „Odės nakčiai”. Mintyse ją vadinau „Jo garsiąja Ode nakčiai“. Vis dėlto net merdėjant krautuvei Normanas tebepirko knygas. Spėju, kad ir jis buvo kaip tas ryklys, bijantis nuskęsti.

Aš ir pats buvau svajotojas. Kuo gi dar šioje situacijoje galėjau būti? Tačiau žinojau, kaip prireikus visomis keturiomis stovėti ant žemės. Vis dėlto — persmelktas, taip sakant, realybės dulksnos, — jaučiausi kaltas, kad senajam Normanui praktiškai niekuo negalėjau padėti. Vyrų nevisavertiškumo jausmo ir depresijos ištakos. Taigi pradėjau namo nešti mažas dovanėles. Vieną vakarą taršydamas kukurūzų spragėsius ant Rialto grindų radau auksinį žiedą. Jis buvo dviejų persipynusių gyvačių formos. Žiedo viršuje glaudėsi į priešingas puses žvelgiančios galvos. Akių vietoje jos turėjo žalius smaragdus. Galėjau padėti žiedą ten, kur jį rastų valytojos, bet nepadėjau. Tiesą pasakius, nušvilpiau jį be menkiausio sąžinės graužimo. Ant savo kiaušo seniai buvau aptikęs pailgą gumbą, beveik ruožą, anot Hanso Fukso — pirmojo, pritaikiusio Galio mokslą praktiniam policijos darbui, — neginčijamai žymintį „polinkį į kriminalą“ ir „moralinę degeneraciją“. Iš esmės, jei nepaisytume akivaizdžios kliūties, aš tobulai tikau į Fukso kategoriją monstrum humanum , žemiausią kriminalinių tipų kastą. Žinojau, kad nėra prasmės stumti sąžinę į mūšį, kurį ji be abejonės pralaimėtų. Kaip jau sakiau, prireikus galiu būti pakankamai praktiškas. Tai štai, parnešiau žiedą namo ir padėjau ant stalo šalia kavos puodelio, kur jį kitą rytą rado Normanas. Suspaudęs tarp nykščio ir smiliaus, ilgai jį tyrinėjo, netgi pasimatavo — ištiesė delną priešais save ir pakraipė aukštyn žemyn kaip moteris. Tada įsidėjo į stalo stalčių. Maniau, kad nuspręs, jog žiedą pametė kuris nors pirkėjas, ir tikėjausi, kad prismeigs lapuką su užrašu RASTAS ŽIEDAS — KREIPTIS Į ADMINISTRACIJĄ. Tačiau jis to nepadarė, ir po savaitės žiedą pastebėjau ant jo piršto.