Сэм Сэвидж - Firminas

8 SKYRIUS

Pasaulyje yra dviejų rūšių gyvūnai: vieni turi kalbos dovaną, kiti ne. Gyvūnai, turintys kalbos dovaną, savo ruožtu skirstomi į dvi klases: kalbėtojus ir klausytojus. Dauguma pastarųjų — šunys. Visgi šunys, būdami nepaprasto kvailumo, afaziją priima su savotišku nuolankiu džiaugsmu, kurį išreiškia vizgindami uodegą. Aš buvau kitoks — negalėjau pakelti minties, kad visas savo dieneles praleisiu tylomis.

Seniai seniai, kai dar tik pradėjau meilės romaną su žmonėmis, skaitydamas užtikdavau visokių išmoningų įrengimų, skirtų sušvelninti natūraliam rūšies polinkiui į gedimą bei irimą: galūnių ir dantų protezus, įtvarus, klausos aparatus ir akinius. Taigi nuo jaunumės brandinau mintį pakeisti savo įgimtą trūkumą kokiu nors mechaniniu aparatu. Pirmą sykį susidūręs su žodžiu rašomoji mašinėlė neradau jokio paaiškinimo, tarsi tai būtų kažkas savaime suprantamo ir pažįstamo, ir supratau tik tiek, kad tai daiktas su klavišais, virš kurių kartais laksto miklūs moterų pirštai. Iš pradžių galvojau, kad tai koks muzikos instrumentas, tačiau glumino jo ryšys su tarškesiu. Kai pagaliau išsiaiškinau, kad tas prietaisas skirtas žodžių dėliojimui ant popieriaus, baisiausiai susijaudinau. Nors aplinkui nebuvo nė vienos rašomosios mašinėlės, kurią būčiau galėjęs pačiupinėti savo letenomis, vien jos idėja užtvindė mintis vaizdiniais. Mačiau save visuose krautuvės kampuose išslapstantį genialius mašinėle spausdintus raštelius Normanui, kurie jam būtų tikras galvosūkis. Svajodavau, kad jis juos atranda, pasikaso galvą ir palieka savo ranka rašytus laiškučius mainais.

Ką gi, jau žinome, kaip Normanas mane nuvylė. Su rašomąja mašinėle tas pats galas. Atkapsčiau smulkius aprašymus ir brėžinius, netgi mačiau filmuose, kaip jos veikia. Nuosprendis buvo neginčijamas: per didelė, per sunki. Kai esi mažas, būti genijumi nepakanka. Net jei galėčiau nuspausti klavišus, galbūt šokinėdamas ant jų iš viršaus, niekada nepajėgčiau užsukti popieriaus ant veleno — žiurkėms prastai sekasi su rankenomis, — ar atstumti atgal į vietą ilgo sidabrinio sverto, dėl kurio vežimėlis sudžeržga. Iš filmų sužinojau, kad rašomoji mašinėlė tikrai kuria savotišką muziką, bet supratau, kad niekada jos neišgirsiu savo ausimis — nei žvalaus dzingtelėjimo įveiktos eilutės gale, nei ilgo ovacijų čirpesio stumtelėjus vežimėlį į pradžią, prieš pradedant naują. Reikalai susiklostė taip, kad baigęs eilutę neišgirstu nieko, tik į atminties bedugnę be perstojo byrančių minčių tylą.

Bet kaip jau esu sakęs anksčiau, kai rimtai ko nors užsimanau, galiu būti labai atkaklus, tad idėjos kalbėtis su žmonėmis nepamiršau. Praėjus vos porai savaičių po to, kai apleidau rašomosios mašinėlės projektą, skyriuje KALBOS aptikau ploną geltoną brošiūrą pavadinimu Pasakyk tai be garso: Paveikslynas , o jame — tuzinus pieštų kurčiųjų naudojamų ženklų. Kai pirmą kartą išvydau šią knygą, buvau tikras, kad pagaliau radau tai, ko ieškojau. Dažniausiai vartojami žodžiai buvo sudėlioti abėcėlės tvarka, kaip žodyne, o prie kiekvieno įrašo buvo pridėtas „apibrėžimas“ — nuotrauka, kurioje daili moteris raudonu megztuku rodė atitinkamus ženklus. Manau, būtent dėl jos ženklų kalbos idėja man susisiejo su Meilutėmis. Pavyzdžiui, šalia žodžio draugas puikavosi grakšti megztuku apsitempusi Meilutė, kuri laikė kartu sudėjusi kairįjį ir dešinįjį smilių. Draugiški pirštai vienas šalia kito. Aš ir vėl atgavau viltį. Ir visai be reikalo, mat, kaip netrukus paaiškėjo, šios nebylios kalbos kūrėjas numatė ją sutvėrimams, turintiems pirštus. Su tuo, ką turėjau aš — o turėjau kojas ir letenas — buvo neįmanoma išstenėti net elementariausių frazių. Geriausiu atveju man išeidavo savotiškas mikčiojimas. Atsistodavau prieš veidrodį — jau vien tai buvo skausminga — ir balansuodamas ant kriauklės krašto, ženklais bandydavau išreikšti: „Ką tu mėgsti skaityti?” Apsimesdavau, kad mano kūnas — tai delnas, o kojos — pirštai, o frazės viduryje taisykles keisdavau, ir tada priekinės kojos virsdavo rankomis, o užpakalinės — nykščiais. Plekšnodavau sau į krūtinę, tada sukryžiuodavau kojas ir susiriesdavau į kamuoliuką — blaškydavausi šen ir ten it paklaikęs, tarsi žmogus, kurio rūbai užsidegė. Tai buvo beviltiška.

Kaip žinia, desperatiškos situacijos gimdo desperatiškas viltis, taigi po to, kai manęs vos mirtinai nenunuodijo Šainas, aš vėl grįžau prie ženklų idėjos. Tuo metu nusprendžiau, kad man pakaks elementarios frazės, ko nors, kas leistų žmonėms suprasti, jog esu protingas ir draugiškas. Nuo pirmųjų bandymų buvo praėję marios laiko, ir nors retai kas iš krautuvės dingdavo be mano žinios, baiminausi, kad vieną dieną kas nors galėjo pasprukti su brošiūra, kol buvau išėjęs į Rialto ar snaudžiau palubėj. Aišku, koks nors kurčnebylys, užtat labai tylus. Taigi vos tik Šainas užrakino duris, sykį kostelėjo (toks buvo jo įprotis, savotiškas vakaro pasveikinimas) ir nupėdino tolyn gatve, galvotrūkčiais puoliau apačion ir nukūriau skersai krautuvės į kampą, kur anksčiau gulėdavo knyga. Ten ji ir tebebuvo: geltonas griežinėlis, kaip sūris suspaustas tarp nesijotų rugių Serbų— kroatų žodyno bei šviesesnių rugių Vokiečių kalbos pagrindų verslui. Kai su didžiausiu vargu man pavyko ją ištraukti iš lentynos, pastebėjau, kad vidiniame viršelyje pieštuku pažymėta kaina nuo dvidešimt penkių centų susitraukė iki penkinės.

Lėtai versdamas puslapius, kamantinėjau Meilutę. Ieškojau paprasčiausios ir aiškiausiai suprantamos frazės, kokią tik leido mano fizinės ribos, ir nė nemirktelėjęs išmokau pasakyti „viso gero, užtrauktuk”. Ne Šekspyras, aišku, bet geriausia, ką sugebėjau. Atsistojau ant užpakalinių kojų ir pamojavau priekine letena „viso gero“, — o paskui sau ant krūtinės ta pačia letena pavaizdavau užtraukimo judesį. Treniravausi prieš veidrodį: mostas — užtrauktukas, mostas — užtrauktukas, kol išmokau atmintinai, o tada iškilo nauja problema: kam aš tai pasakysiu? Savaime aišku: kurčiajam. Bent jau įgijau naują gyvenimo tikslą: rasti kurčią žmogų. Tačiau kurtieji ant medžių neauga. Plačiai atsimerkęs dairiausi ir vyliausi, kad kuris nors tiesiog užsuks į knygyną, o aš tada išbėgčiau ir prisistatyčiau. Nemanau, kad bent vienas kada nors buvo užėjęs, nors sykį užsuko toks senis, ilgai naršė ir pagaliau išsirinkęs knygą sumokėjo už ją be žodžių. Taigi jis galėjo būti kurčias. Bet kol aplinkui sukinėjosi Šainas, supratau, kad pasinaudoti proga nepavyks. Pirkėjas atrodė senas ir paliegęs, ir jeigu būčiau išbėgęs ir metęsis jam po kojų, vargiai būtų galėjęs mane apginti.

Niekada fiziškai nebuvau nuėjęs toliau Skali skvero, bet apie Bostoną daug žinojau iš knygų ir žemėlapių, todėl galėjau jį išskleisti ir apžiūrinėti savo galvoje, visutėlį nuo Arlingtono iki Kolumbus Pointo, tarsi žiūrėčiau iš lėktuvo. Ir štai kaip tikras aksietis gavau užduotį — užmegzti kontaktą su dominuojančia rūšimi. Aišku, jau buvau tai išbandęs su Šainu, ir vos nesulaukiau aksiečių galo. Bet platus apsiskaitymas neleido abejoti, kad be daugybės sadistų, išgamų, psichopatų ir nuodytojų dominuojančioje rūšyje pasitaiko ir taikių bei užjaučiančių egzempliorių, ir dauguma pastarųjų — moterys. Galėjau ieškoti kontaktų Skvero gatvėse, tačiau kažkas veiduose įspėjo mane to nedaryti. Jau esu išpažinęs, kad anuomet tebebuvau grynas miesčionis, tad, savaime aišku, pageidavau, jog pirmasis mano pašnekovas, ar, taip sakant, mano kalbos skaistybę atimsiantis asmuo priklausytų aukštesnei klasei — kaip aš ją suvokiau. Kadangi tinkamiausios moteriškos lyties personos — Veleslio ir Redklifo koledžų studentės ar Sen Kler pensionato auklėtinės — man buvo nepasiekiamos, linkau prie Miesto sodo, kuris buvo įsikūręs vos keli kvartalai į vakarus nuo Skvero. Čia jūs vėl matote, kad nepaisant polinkio į išrankumą, ant žemės stoviu visom keturiom ir prireikus galiu būti visai praktiškas.