Сэм Сэвидж - Firminas

Jo dažnai nebūdavo namie, kartais dieną, o kartais ir naktį, kartais jis užsibūdavo viešojoje bibliotekoje Kopli skvere, o kartais — bare už kampo, bet dažniausiai — neaišku kur. Jis visada vilkėdavo tamsiai mėlyną kostiumą. Turėjo du vienodus. Skalbė kriauklėje rankomis ir džiovino ant gaisrininkų kopėčių arba radiatoriaus, bet niekada nelygino. Be to, visada ryšėjo kaklaraištį, kurio iki galo neužverždavo. Niekada jo nerišdavo — tiesiog užsimaudavo per galvą ir palikdavo kabėti apie kaklą it pakaruoklio kilpą. Jis visada atrodė taip, tarsi ką tik po išgertuvių, ir jei man reikėtų vienu žodžiu nusakyti jo išvaizdą, pavadinčiau jį nusmurgėliu.

Kai jau pajėgiau išlipti iš Viešbučio ir šlubčioti po kambarį, Džeris neprieštaravo. Namus jis prižiūrėjo siaubingai, ir neprieštaravo niekam, ką bedaryčiau, net kai iškrapštydavau iš Stenlio kamšalą, ką itin mėgau, ir įlįsdavau vidun tarp spyruoklių, nors niekada nebandžiau jo akivaizdoje knaisiotis po asmeninius daiktus. Vėl atsistojęs ant kojų pasinaudojau ilgomis jo išvykomis ir iššniukštinėjau kiekvieną buto sprindį, pradedant knygų spinta. Niekada nesu buvęs jokio kito žmogaus bute, tad nežinau, kiek ten knygų paprastai būna. Po Pembruko knygyno, aišku, bet koks skaičius atrodytų menkas. Spėju, Džeris turėjo apie du šimtus. Džiaugiausi radęs Menininko jaunų dienų portretą ir Ulisą , nors, deja, trūko Didžiosios Knygos — deja, nes man niekada nepavyko atkurti puslapių, kuriuos Flo sudraskė, o aš nežiniomis suvalgiau. Be knygų, apatinėje lentynoje stovėjo ilga eilė sąsiuvinių, į kuriuos Džeris rašydavo. Nors šiaip jau esu landus, visgi jaučiau, kad ne visai gerai ten šniukštinėti, nepaisant didžiulės pagundos. Užtat perskaičiau knygas — nemaža jų dalis man buvo naujiena. Pradėjau nuo apatinio kairiojo kampo ir skyniausi kelią viršun, kol neilgai trukus jis mane pričiupo.

Ką tik buvau aptikęs Terį Saterną36 ir ant grindų varčiau jo romaną Pupytė Kendi. Tai buvo viena iš tų pigių klijuotų knygiūkščių, kurios visada bando išslysti ir užsiversti kaip moliuskų geldelės, tad laikiau ją prispaudęs abiem priekinėm kojom. Istorija buvo labai jaudinanti. Prisikasiau iki vietos, kur Kendi mylisi su nykštuku, ir buvau taip įnikęs — matydamas, kas be ko, tam tikrą panašumą su nuosava situacija — kad negirdėjau, kaip Džeris lipa laiptais, o kai išgirdau, buvo jau per vėlu. Matyt, durys nebuvo užrakintos, nes staiga žiū — jis jau stovi ant slenksčio ir sunkiai šnopuoja, vienoje rankoje laikydamas maišą su produktais, kitoje — buto raktą. Tąsyk mane kaip reikiant išgąsdino. Jis ir pats apstulbo ir kurį laiką stovėjo kaip įbestas, nukreipęs į mane raktą tarsi pistoletą. Kadangi aš, taip sakant, buvau pagautas už rankos, supratau, kad neturiu iš ko rinktis — teks blefuoti. Taigi perverčiau puslapį ir skaičiau toliau. Tikėjausi, kad jis supyks, jog nutempiau knygą ant žemės, tačiau jam tai pasirodė nuostabiai juokinga. Atsipeikėjęs nuo šoko, jis ėmė kvatotis visa savo girgždančia gerkle, o tą darydavo nedažnai. Nuo to laiko kas kartą, kai imdavau nuobodžiauti, nebedvejodamas išsitraukdavau knygą, atsiversdavau ant grindų ir skaitydavau tiesiog jo akivaizdoje. Nemanau, kad jis kada nors patikėjo, jog skaitau iš tikrųjų. Man rodos, iki pat galo manė, kad aš tik apsimetu.

10 SKYRIUS

Nors iš pažiūros ir nepasakytum, Džeris, kai blaivas, buvo labai sąžiningas ir taupus žmogus. Jis mėgo šiukšlyne sužvejoti senus sulūžusius daiktus — skrudintuvus, patefonus ir panašiai — ir juos sutaisyti. Kartais jam pavykdavo, kartais ne. Jei nepavykdavo, išmesdavo atgal, jei pavykdavo, sukimšdavo į spintą tarp kitų. Pusę dienos praleisdavo prie stalo ardydamas kokį prietaisą, krapštydamasis su replėmis, atsuktuvais ir juodos lipniosios juostos ritiniais, visą laiką su savimi šnekėdamas — „Dabar šitą vielutę įkišam štai čia, tai termostatas, o čia spyruoklės laikiklis, aha, ir jis lūžęs štai čia”, — o paskui vėl viską sudėdamas į vietą. Jo regėjimas buvo taip nusilpęs, kad jis praktiškai dirbo prikišęs nosį prie stalo, o dėl prastų akių ir storų pirštų dažnai pamesdavo kokią smulkią detalę ant grindų. Mėgau stebėti, kaip jis rėplioja ant visų keturių jos ieškodamas. Priminė lokį. Turbūt būčiau galėjęs pakelti ir paduoti, bet niekada to nepadariau. Be to, buvo juokinga matyti jį įknebusį į darbą, kol didelė apsidrumstus akis šnairuodavo į šalį. Atrodė kaip vaikas, pagautas krečiant kokią išdaigą. O jeigu jam pavykdavo įpūsti gyvybės kuriam nors nustipusiam prietaisui, jis būdavo toks laimingas, kad straksėdavo po kambarį, pats sau prunkšdamas ir kikendamas. Pasaulio taisymas: Mechaniko kova. Kai matydavau jį tokį, taip ir knietėdavo prisegti jam žodį ŠVYTĖJIMAS. Laimė verždavosi iš jo ir užliedavo visą kambarį, ir aš galėdavau dideliais gurkšniais jos įkvėpti. Kai spintoje atsidurdavo keturi ar penki sutaisyti daiktai, veikiantys kaip nauji, jis suversdavo juos į raudonąjį karutį ir kažkur išsitempdavo. Vėliau sužinojau, kad išdalina praeiviams gatvėse.

Vieną dieną, praėjus maždaug mėnesiui po to, kai apsigyvenome kartu, Džeris parnešė namo žaislinį pianiną, kurį buvo iškapstęs iš konteinerio. Jis buvo baltas ir stovėjo ant trijų kojelių, ir dar turėjo mažą kėdutę. Visais atžvilgiais priminė tikrą pianiną, tik neturėjo tiek daug klavišų, o kai kurie iš turimų neveikė. Paspaudus jie neskleidė visiškai jokio garso, nebent duslų nemuzikinį klapt. Išdaužęs kelis tokius klapt, Džeris atsisėdo prie Kupranugario ir visą pianiną išardė dalimis. Čiupinėjosi ir šnekučiavosi su juo keletą valandų, kol pagaliau daugumą klavišų pavyko pataisyti. Po to porą valandų praleido fotelyje su pianinu ant kelių, dviem pirštais skambindamas paprastas daineles. Tada pastatė jį ant žemės ir leido pagroti man. Tą pianiną aš nuoširdžiai pamėgau, o jis suprato ir paliko jį namie. Daugiausia grodavau Koulą Porterį37 ir Geršviną38. O sėdėdamas ant kėdutės ir linguodamas į muzikos taktą, atrodžiau visai kaip Fredas Asteras, ir dainavau visai kaip jis. Aišku, suprantu, kad taip atrodė tik iš tam tikro požiūrio taško, o visa, ką girdėjo Džeris, tebuvo laibas žiurkiškas cypavimas. Bet jis vis tiek jį mėgo. Pirmą kartą, kai jam pagrojau ir padainavau, jis juokėsi tol, kol skruostais ėmė tekėti ašaros. Būčiau bemeilijęs sulaukti kitokios reakcijos, bet iš tiesų — koks skirtumas.

Džeris buvo pirmasis rašytojas, su kuriuo susipažinau, ir turiu prisipažinti — nepaisant jo gerumo, iš pradžių jaučiausi nusivylęs. Kaip jau minėjau, vis dar buvau miesčionis, o jo gyvenimas pasirodė anaiptol ne toks, kokio tikėjausi iš tikro rašytojo. Pirmiausia, jis buvo vienišesnis, nei kada galėjau įsivaizduoti. Na gerai, iš tiesų ne vienišesnis, nei galėjau įsivaizduoti, ir ne ką vienišesnis už mane, bet užtat vienišesnis už kitus rašytojus — taip man atrodė.

Per visus mūsų bendro gyvenimo mėnesius tiktai tris kartus į jo duris kažkas pasibeldė. Visada įsivaizdavau, kad tikras rašytojas — ir aš pats, rašantis savo svajose — daug laiko praleidžia dykinėdamas kavinėse, dalyvaudamas sąmojinguose pašnekesiuose su šarmingais žmonėmis ir kartais parsivesdamas namo gražią merginą ilgais tamsiais plaukais, kurią kitą rytą išspiria lauk, kad galėtų grįžti prie darbo: „Atleisk, lėlyte, bet manęs laukia knyga.” Įsivaizdavau jį ištisas dienas užsidariusį kambaryje, bokalais sriaubiantį viskį, iki paryčių tarškinantį rašomąją mašinėlę. Jis niekada nebūtų švariai nusiskutęs ir niekada — apžėlęs barzda, tik dviejų dienų šeriais. Jo lūpų kampučiuose slypėtų savotiškas kartėlis, o liūdnos akys išduotų ironišką je ne sais quo 39 . Džeris geriausiu atveju patvirtino viskio taisyklę. Nežinau, kur jis eidavo naktimis, palikdamas mane vieną, bet niekada neparsitempdavo namo įdomių žmonių. Nebent degtukų dėžučių iš kaimyninių barų. Taip pat nebuvo panašu, kad turėtų draugų, netgi nuobodylų. Nebent, žinoma, skaičiuotume atsitiktinius pažįstamus — Šainą ir tuos, kurie pažinojo jį kaip gatvės keistuolį. Tuo atžvilgiu Džerį Magūną pažinojo visas rajonas. Tuo atžvilgiu jis buvo kone įžymybė.