Сэм Сэвидж - Firminas

Buvau jau arti to, kai pradėjau dirbti prie Didžiosios Skylės. Per gyvenimą teko daug išmokti apie skyles ir tikėtinas jų buvimo vietas — virš netinkamai pakabintų lempų, už atšokusių grindjuosčių, palei vandentiekio sistemas sienose ir grindyse — ir kantrus tyrinėjimas sprindis po sprindžio mane įtikino, kad jokių skylių Džerio kambaryje nėra. Vienintelė padori skylė, jei „padori” čia tinkamas žodis, buvo nedidelis plyšys aplink nuotekų vamzdį, galbūt pakankamai platus storai pelei, bet per siauras netgi liesiausiai žiurkei. Visgi kaip senųjų Pembruko kasinėtojų mokinys ir įpėdinis nepraradau vilties, ir vieną dieną, kol Džeris buvo išėjęs, ėmiausi iš mažo plyšio daryti didelį plyšį. Pavadinau tai Didžiosios Skylės Statyba. Iš tikrųjų nebuvo taip jau sunku. Dešimtmečius drėkęs medis pasirodė korėtas ir lengvai graužiamas, ir vos per dvi dieneles skylę pabaigiau, gražiai nulyginau kraštus ir suapvalinau kampus.

Nekantraudamas ją išbandyti, vargiai ištvėriau savame kailyje. Laksčiau po kambarį it pamišęs, traukiau iš lentynų knygas ir čia pat palikinėjau atverstas ant grindų — negalėjau susitelkti ties žodžiais, — arba išsiblaškęs triukšmingai graužiau savo dėžės kraštus. Sykį Džeris metė skaitomą laikraštį ir ant manęs užriko: „Dėl Dievo meilės, Erni, ar negali bent vieną sušiktą minutę ramiai pasėdėti?” Mūsų santykius išgelbėjo tik tai, kad vėliau tą pačią popietę jis pagaliau pakilo, užsinėrė kaklaraištį ir išėjo. Vos tik išgirdau atsiveriančias ir užsitrenkiančias laiptinės duris, pasiruošiau žemam startui. Buvo nesmagu šitaip jį išduoti, bet kaip galėjau pasiaiškinti? Jei būčiau mokėjęs rašyti, galbūt būčiau palikęs jam raštelį: „Mielasis Džeri, tavo grindyse išsigraužiau skylę ir išėjau pakvėpuoti grynu oru. Dovanok ir nesijaudink. Su meile, Ernis.” Arba verčiau „Tavo Ernis”.

Po grindimis tarp sijų aptikau įprastus dulkėtus kanjonus, bet jokio ženklo, dantų žymių anei tunelių, kurie įrodytų, kad protėviai buvo iki čia atkeliavę. Judėjau palei nuožulnų vamzdį skersai grindų, kol pasiekiau vietą, kur jis jungėsi su kur kas didesniu vamzdžiu, ateinančiu iš tamsios šachtos giliai apačioje. Supratau, kad tai ta pati šachta ir tas pats juodas vamzdis, kuriuo aną lemtingą dieną išropojau iš rūsio. Palyginus su anuomet, apie kanalizaciją išmaniau kur kas geriau, mat buvau perskaitęs galybę knygų iš lentynos ŪKIO DARBAI. Pavyzdžiui, žinojau, kad šis juodas vamzdis — tai centrinė nuotekų linija, į kurią suplaukia visų pastato kriauklių ir tualetų turinys, štai dėl ko jis buvo toks didelis, o dar žinojau, kad viršuje jis jungiasi su mažesniu ventiliacijos vamzdžiu, išeinančiu į stogą ir apsaugančiu nuo vakuumo susidarymo, kai kas nors tualete nuleidžia vandenį. Man patiko gaudytis tokiuose dalykuose, nors nutuokti, kaip veikia tualetas, yra ne tas pats, kas nuleisti jame vandenį, — malonumas, kurį galiu tik miglotai įsivaizduoti. Išdžiūvę minčių kanalizacijos vamzdžiai: savamokslio santechniko fantazijos.

Šią centrinę šachtą pavadinau Liftu. Ji leidosi stačiai žemyn į Pembruko knygyną, stabtelėdama kiekviename aukšte. Šįkart kabarotis aukštyn ir žemyn šachta buvo sunku — kur kas sunkiau, nei iki tol, ir ne vien dėl sužalotos kojos. O, kad tai būtų tik dėl kojos. Dažnai gaudavau stabtelėti ir atsikvėpti, mano priekinės letenos nebelaikė taip, kaip kadaise.

Pirmą kartą leisdamasis žemyn sustojau prie dantisto kabineto antrame aukšte. Ten buvo du kambariai, laukiamasis ir gręžiamasis. Sienos buvo baltos, grindys klotos linoleumu, lygios ir slidžios, kvepiančios šlapiais laikraščiais. Gręžiamojo kambario viduryje stovėjo milžiniška kėdė, sumontuota ant plieninio pjedestalo, o šalia kabojo gręžimo instrumentų rinkinys. Nė viename kambaryje nebuvo ko valgyti nei ko skaityti, išskyrus brošiūrą apie dantų kariesą su spalvotais pūvančių dantų paveikslėliais. Liežuviu perbraukiau savo priekinius dantis — jokių problemų. Mirsiu, ir praėjus šimtmečiams archeologai — ar tuomet dar bus archeologų? — iškas mano ilgus geltonus dantis ir tars: „Tik pažvelk, Džo, jokių skylių.” Kaip tas mažas berniukas iš brošiūros, kuris plačiai išsišiepęs sako: „Pažvelk, mama, jokių skylių“!

Pažvelk, mama, jokių skylių. Ak Flo, juokinga senoji Flo, ji turėjo savų keistenybių — keistenybių, kurios dabar atrodo beveik patrauklios, kad ir ta savotiška jos eisena, užmušantis knarkimas, pagerinto skonio pienas. Jokių skylių, tik atmintis — ardoma, graužiama ėduonies. Pastebėjau, kad nebesijuokiate iš mano sąmojų. Kurgi dingo jūsų juokas?

Radęs priėjimą prie Lifto, įpratau slapčia nusileisti į knygyną kas kartą, kai Džerio nebūdavo namie. Netgi ėmiau vėl reguliariai lankytis Rialto. Visame rajone tai buvo vienintelė įstaiga, kur verslas klestėjo. Ko gero dabar, kai daugybė kitų vietelių buvo uždarytos ir užkaltos, žmonėms nebebuvo ką veikti, taigi jie vaikščiojo į kiną. Kartais Džeris parsirasdavo namo pirma manęs. Jis pastebėjo, kad pamėgau savarankiškas išvykas, bet tam akivaizdžiai neprieštaravo. Elgėsi su manim kaip su lygiu. Būdavo, išlendu pro skylę, o Džeris, kuris tuo metu sėdi prie stalo, atsisuks ir tars maždaug: „Labas, Erni, ar smagiai pasivaikščiojai?“ Man plyšdavo širdis, kad tuokart negalėdavau atsakyti: „Sveikas, Džeri, kuo puikiausiai“.

Dabar, kai vėl galėjau nusigauti į knygyną, dienos metu dažnai kiurksodavau įprastuose postuose, žvalgydamasis iš Baliono, dairydamasis iš Balkono, visada atsargus, pasislėpęs, iškišęs tik vieną akį ir nosies galiuką, o kartais kiauras naktis praleisdavau skaitydamas. Knygynas anaiptol nebepriminė kadaise tokios laimingos vietos. Viduje tvyrojo pralaimėjimo atmosfera bei niūrus dulkių sluoksnis. Buvo akivaizdu, kad Šainas jau senokai užmetė kalakuto plunksnų šluotelę. Nei šluotelės anei švilpavimo, tik tamsūs maišai lyg mėlynės jo paakiuose. Ir pirkėjų nė iš tolo nebuvo tiek, kiek anksčiau. Žmonės šioje miesto dalyje nebesilankė. Manau, jų mintyse ji buvo jau nugriauta.

11 SKYRIUS

Vieną gražų rugsėjo rytą Džeris pirmą kartą nusivedė mane į Viešąjį parką. Buvome ką tik sukirtę įprastus pusryčius — skrebutį su stipria kava, kai jis nuo dėžių bokšto nukėlė raudonąjį karutį. Tikėjausi, kad į jį sukraus vaflių keptuvę ir skrudintuvą, kurie jau kelias savaites voliojosi spintoje, tačiau klydau: nuo stirtos viršaus nukėlė aukščiausiai stovėjusią dėžę, padėjo ant grindų ir iš jos ėmė traukti knygas, kurias krovė į karutį. Mano akis užkliuvo už raudonai geltono Gūžtos viršelio, raudoniu varvančių milžiniškos žiurkės ilčių, bet pastebėjau ir kitos knygos egzempliorių — vienspalviais kartono viršeliais ir byrančiais puslapiais. Abiejų knygų prikrovė po šūsnį, tada karutį su visomis knygomis paėmė į glėbį — buvo pakankamai stiprus — ir nubildėjo laiptais. Jau ruošiausi lipti į Liftą ir važiuoti žemyn, pažiūrėti, kas vyksta Pembruko knygyne, kai išgirdau jį parlipant atgal. „Eik šen, Erni“, — tarė jis, pasilenkė ir paėmė mane į delną. Tada pasitupdė ant peties, viena letena įsikibau į jo palaidų plaukų sruogą, ir mes išėjome į gatvę.

Jau ir anksčiau buvau jodinėjęs po kambarį ant jo peties, ir man tai labai patiko. Apsimesdavau, kad jis kupranugaris, o aš — Lorencas40. Kai užsikėlė mane pirmą kartą, be abejo, pasinaudojau proga iš arčiau patyrinėti jo smilkinius. Po liūdnos patirties su Normanu Šainu nieko nebepriėmiau už gryną pinigą. Tačiau apžiūrėjęs plaukų mišką neradau jokių pjautuvo pavidalo rumbelių, tik raminančiai lygią, šiek tiek pleiskanotą plokštumą, taigi po Džerio paveikslu prirašiau NUOŠIRDUS ir GERAS.